Gegužės mėnesį, kai aplink tiek žalumos ir paukščių čiulbesio, senosios Alma mater akademinė bendruomenė susirinko paminėti dviejų iškilių senosios kartos matematikų – Gerardo Žilinsko (1910 02 23–1968 09 30) ir Vytauto Paulausko (1910 06 07–1991 05 07) šimtųjų gimimo metinių. Vieta pati iškilmingiausia, kokia yra Vilniaus universitete – Šv. Jonų bažnyčioje. Paprastai čia inauguruojami universiteto garbės daktarai – pasaulyje garsūs mokslininkai, įteikiami diplomai naujiems mokslo daktarams, habilituoto daktaro laipsnį ar profesoriaus pedagoginį laipsnį pelniusiems asmenims, universiteto absolventams įteikiami Alma mater baigimo diplomai.

Birželio 16 d. Vilniaus universiteto Mažojoje auloje paskaitą Ar galima nutolinti senatvę skaitė Vilniaus universiteto garbės daktaras, Rusijos mokslų akademijos akademikas, Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo universiteto Bioinžinerijos ir bioinformatikos fakulteto dekanas prof. Vladimiras Skulačiovas. 2005 m. prof. V. Skulačiovas buvo išrinktas Vilniaus universiteto garbės daktaru.

Tęstinio serijinio leidinio „Lietuvos mokslas“ sukaktisJau 20 metų, kai rengiamos ir leidžiamos serijos „Lietuvos mokslas“ knygos. Spėjo pasirodyti per 140 knygų, iš kurių 34 monografinio pobūdžio knygas, skirtas svarbiausiems lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės raidos, mokslo ir technikos istorijos klausimams, parašė pats šios serijos sumanytojas, leidybos organizatorius ir leidėjas dr. Algimantas LIEKIS, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Mokslotyros centro direktorius.

Atradimų istorijai būdinga, kad daugiausia ginčų sukelia pirmumo nustatymas. Dažnai ši teisė, kartu ir garbė atitenka ne tam, kuris iš tikrųjų buvo pirmas. Geriausiai tai iliustruoja Amerikos žemyno atradimas, priskiriamas Kristupui Kolumbui (Christopher Columbus) – bet kuriame mokykliniame vadovėlyje teigiama, kad būtent jis 1492 m. atrado Ameriką. Tačiau jau dabar įrodyta, rašytiniais šaltiniais ir archeologiniais tyrimais patvirtinta, kad pirmasis europietis, išlipęs šiame žemyne apie 1000 m. (penkis amžius prieš K. Kolumbą!) buvo dabartinių skandinavų ainis – vikingas Leifas Eriksonas (Leif Ericson).

2010 m. birželio 26 d. Lietuvos mokslo visuomenė, palankiai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, būtų iškiliai ir džiugiai paminėjusi žymaus mokslininko ir pedagogo profesoriaus Rimanto Laužacko 60-ąsias gimimo metines. Deja, likimas lėmė kitaip: profesoriaus netekome prieš metus. Mes, buvę Jo bendradarbiai ir mokiniai, negalėjome tylomis praeiti pro šią jubiliejinę datą, nepasidaliję savo mintimis apie profesorių kaip mokslininką, mokytoją, draugą, kolegą ir žmogų.

Gūdžiais lietuvių spaudos draudimo laikais, kai dar nebuvo pradėjusi eiti nei Aušra, nei Vinco Kudirkos Varpas, 1871 metais (greičiausiai liepos mėnesį) tuometinės Suvalkų gubernijos Kalvarijos apskrities Liudvinavo valsčiaus Triobiškių kaime, išsitiesusiame dešiniajame Šešupės krante, pasirodė du inteligentiški jauni rusai. Jie apsistojo pasiturinčių ūkininkų Botyrių sodyboje. Tų Botyrių sūnus Andrius Rusijoje mokslus ėjo, tad kaimo žmonėms didelės nuostabos tie jauni rusai nekėlė – Andrius bus parsikvietęs vasarą paatostogauti du savo mokslo draugus.

2010 m. pradžioje pasirodė lietuvių teatrologijos patriarcho dr. Vytauto MAKNIO (1907–2003) Raštų* dvitomis, skirtas V. Maknio 100-mečiui paminėti. Vėluota trejus metus, bet ne dėl sudarytojo ar leidėjų kaltės. Sumanymas išleisti mūsų teatrologijos klasiko raštus kilo dar 1990-aisiais. Iniciatyvą rodė ne pats V. Maknys, bet jam artimos aplinkos teatrologai, kurie buvo suinteresuoti išsaugoti Lietuvos teatro istorijos ir teatrologijos nenutrūkstamą tąsą nuo Balio Sruogos, Vinco Mickevičiaus-Krėvės ir Vinco Mykolaičio-Putino iki mūsų dienų. Jeigu pripažįstame, kad šie trys lietuvių literatūros klasikai buvo lietuvių teatrologijos mokslinių pamatų statytojai, tai V. Makniui (iki 1939 m. Maknickas) teisėtai tenka tų pradėtųjų darbų tęsėjo vaidmuo.