3. Išaręs pirmą namotyros vagą
Gediminas Zemlickas
Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos bei Lietuvos mokslininkų sąjungos narys į mokslą giliausiai savo vardą įrėžė tyrinėdamas kaimo architektūrą.Diskusijoje kaimo architektūros tyrinėjimo klausimais Vilniaus Gedimino technikos universitete daugiausiai reiškėsi dr. Jurgis Gimbutas ir prof. Kazys Šešelgis (ML apie tai rašė 1997 m. Nr. 16). Šioje diskusijoje išryškėjo ir mintis, kuri gal ir nėra visiškai nauja: pokario Lietuvoje šios srities tyrinėjimus vykdė dideli moksliniai kolektyvai, buvo surengta nemaža ekspedicijų, kuriose pavyko užfiksuoti daug nykstančių kaimų, architektūros ir etnografijos vertybių. Išeivijos lietuviai, ryžęsi tyrinėti kaimo architektūrą, nejautė cenzūros spaudimo, jiems buvo prieinami užsienyje esantys archyvai bei bibliotekose sukaupti leidiniai, tačiau buvo prarastas gyvas ryšys su tiriamu objektu, o apie ekspedicijas į lietuvių kaimą galima buvo tik svajoti. Todėl šių tyrinėtojų pastangos veikiau primena pavienių darbščių skruzdžių triūsą.
Deja, laikas negailestingas ne tik seniesiems etnografiniams kaimams, bet ir jų tyrinėtojams. Šių metų sausio 3 d. po ilgos ir sunkios ligos Anapilin išėjo vienas iš minėtos diskusijos dalyvių, žymus lietuvių liaudies architektūros tyrinėtojas prof. Kazys Šešelgis. (Praėjusių metų rugsėjį šių eilučių autoriui teko profesorių lankyti jo bute Žvėryne, reikėjo patikslinti numatytas spausdinti kai kurias jo pokalbio su dr. J. Gimbutu mintis. Prof. K. Šešelgis buvo gana žvalus, bent jau sveikata nesiskundė. Sakė norįs dar daug padaryti, turįs kūrybinių sumanymų, todėl pasiūlytam į "Mokslo Lietuvą" parašyti straipsniui tiesiog nelieką laiko )
Kiekviena tokia netektis aitrina tikriausiai visų mūsų kaltės jausmą: to žmogaus pakalbinti jau nebepavyks. Praradimai nesugrąžinami, ta skola amžina. Todėl ir buvę susitikimai laikui bėgant įgauna daug didesnio prasmingumo. Perteiktos to bendravimo aplinkybės, net, atrodytų, smulkmenos vėlesniems tyrinėtojams gali turėti ir tam tikros svarbos.
Technikos universiteto rektoriaus prof. E. K. Zavadsko paakintas dr. Jurgis Gimbutas gana išsamiai papasakojo apie savo atliktus kaimo architektūros tyrinėjimus, taip pat ir apie savo kelią į tą sritį. Taigi ir šiame rašinyje bus remiamasi daigiausia iš paties J. Gimbuto išgirstomis žiniomis, kai kuriuos pavadinimus, pavardes vėliau patikslinus bibliografiniuose šaltiniuose.
Vokietis moko lietuvius vertinti kaimo architektūrą
Jurgio Gimbuto kelias į kaimo architektūros tyrinėjimų versmes prasidėjo dar Vytauto Didžiojo universitete. 1941 m. baigė Universiteto Statybos fakultetą ir įgijo diplomuoto inžinieriaus laipsnį. Tais pačiais metais vedė Mariją Alseikaitę. Norėdamas atsidėti moksliniam darbui, turėjo siekti daktaro laipsnio, todėl liko fakultete asistentu. Prisimena, kaip jo profesorius Jonas Šimoliūnas bei prof. Ignas Končius (Gimbutų šeimos bičiulis) suko galvas, kurlink nukreipus ateitimi susirūpinusio asistento įkarštį. Gelžbetoninių tiltų bei angarų diplominiams darbams, disertacijoms jau buvo priprojektuota į valias, tad reikėjo ko nors kito.Ant stalo, kaip tyčia, gulėjo vokiečio inžinieriaus H. Zederio (Soeder) Darmštato universitete 1918 m. išleista disertacija apie į rytus nuo Zarasų esančio Tryčiūnų kaimo medinius pastatus (Soeder H. Das Dorf Tritschuny im Litauischweissrutenischen Grenzgebiet. Ein Beitrag zur Geschichte des Holzbaues, Darmstadt, 1918). Pirmojo pasaulinio karo metais H. Zederis buvo vokiečių karininkas, tarnavo Rytų Lietuvoje, domėjosi kaimo architektūra, todėl laisvalaikiu inventorizavo minėtąjį Tryčiūnų kaimą. Vokiškai skrupulingai fiksavo kiekvieną sodybą, pastatą, duris, langus ir sąsparas. Tai štai prof. J. Šimoliūnas žiūrėdamas į tą vokiečio leidinį ir tarė savo pašnekovams:
- Jeigu jau vokietis galėjo parašyti disertaciją apie Lietuvos kaimą, tai kodėl mes, lietuviai, to negalime padaryti?
Artėjo 1944 metai, o kartu ir naujasis bolševikmetis. Žemaičių bajorų palikuoniui (Gimbutų giminė istoriniuose šaltiniuose minima nuo XV a.) teko skubiai krautis lagaminus ir su žmona Marija bei pusantrų metų dukrele Danute traukti į Vakarus. Antros klasės vagonu išvažiavo į Vieną, nelaukdami, kad besitraukiantiems teks pėstiems pėdinti. Vienoje J. Gimbutas prie universiteto įsirašė "doktorizavimui", mat reikėjo gauti kortelę maistui ir butui. Deja, teko trauktis ir iš Vienos. Štutgarte, Technikos aukštojoje mokykloje, doktorantas J. Gimbutas susipažino su tikrai nuovokiais vokiečių profesoriais. Jie iškart suprato, kad lietuvio lagamine atsivežtoji etnografinė medžiaga įdomi, vertinga ir dar niekur neskelbta. Bet iš pradžių tie profesoriai mūsų tautietį dar gerokai aplamdė, nustatė programą, pagal kurią lietuviui teko gerai susipažinti su visos Europos namotyra. J. Gimbutas tvirtina, jog šią sąvoką - namotyra - jis į lietuvių kalbą įvedęs pirmas. Vokiečiai turi sąvoką "Bauernhausforschung", o sąvokos "liaudies architektūra" J. Gimbutas nenorėjęs vartoti, nes geresnius namus statė juk ne vien liaudis, bet ir profesionalūs meistrai. Be to, į sąvoką "namotyra" įeitų taip pat dvarų ir dvarelių pastatai, kuriuos projektavo ir statė architektai. Žodžiu, J. Gimbutui labiau tiko namotyros terminas (regis, Lietuvoje labiau neprigijęs).
Prancūzas padeda Gimbutams
Svarbiausia, kad Vokietijoje J. Gimbutui pavyko susipažinti su prancūzų kalbininku lituanistu Raimonu Šmitlenu (Schmittlein, 1904-1974). Jis 1934-1938 m. dėstė Kaune, Vytauto Didžiojo universitete prancūzų kalbą ir literatūrą, parašė lietuviams prancūzų kalbos vadovėlį. Vėliau, 1938-1940 m., buvo Rygos prancūzų instituto direktorius. Prancūziškai parašė "Lietuvių toponimiką" (1948 m., tai planuoto veikalo "Aisčių tautybės tyrimai" pirmoji dalis), studiją "Lietuvių vandenų vardai" (išsp. 1963-1964), straipsnių iš lietuvių onomastikos, istorijos, kalbos kultūros. Kalbininkas prof. Zigmas Zinkevičius pažymi R. Šmitleno darbuose faktinės medžiagos gausumą, įdomias interpretacijas, tačiau primena ir prasiveržiančias iš anksto įsikalbėtas mintis apie didelės dalies lietuviškų vietovardžių ir kai kurių asmenvardžių germanišką kilmę. Antai asmenvardžius Vytautas, Mindaugas, Gediminas, Algimantas, vietovardžius Alsėdžiai, Kėdainiai, Raseiniai, Šiauliai, upėvardžius Širvinta, Viešinta ir kt. R. Šmitlenas laikė esant germaniškos kilmės. Dėl šių "atradimų" prancūzų kalbininkas buvo ne kartą kritikuotas onomastikos specialistų.Tuo metu Marija ir Jurgis Gimbutai buvo apsistoję Tiūbingene, prancūzų administruojamoje Vokietijos dalyje, o R. Šmitlenas toje zonoje vadovavo kultūros reikalams. Mat šis kalbininkas buvo ir įtakingas Prancūzijos politikos veikėjas, artimai bendravęs su Šarliu de Goliu (Gaulle). Kadangi R. Šmitlenas jautė sentimentų Vytauto Didžiojo universitetui, taigi ir jo auklėtiniams, tai per jį J. Gimbutui pasisekė gauti nemenkos paramos. Pavyko gauti leidimą ir 1946 m. atskira knyga išspausdinti Marijos Gimbutienės disertaciją "Laidosena Lietuvoje priešistoriniais laikais" (vokiečių kalba). 1948 m. buvo apginta ir išspausdinta taip pat ir J. Gimbuto daktaro disertacija "XIX a. lietuvių kaimo namo stogas" ("Das Dach des litauischen Bauernhauses aus dem 19. Jahrhundert").
Ir dabar, praėjus pusšimčiui metų nuo tos disertacijos gynimo, dr. J. Gimbuto tvirtinimu, tai, ko gero, bene vienintelė Vokietijoje daktaro disertacija, kurios pavadinime įrašytas žodis "lietuviškas" (litauischen Bauernhauses). Ta disertacija buvo savotiškas atsakas H. Zėderiui, prisimenant jo 1918 m. apgintą disertaciją apie Tryčiūnų kaimo architektūrą. Tikriausiai nebus perdėta tvirtinti, jog praėjus 30 metų nuo H. Zėlerio veikalo pasirodymo, savo reikalais užsiėmusiam pasauliui vėl buvo šiek tiek priminta apie lietuvių kaimo architektūros dalykus.