VALSTYBĖS ATKŪRIMO DIENAI

Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918-1940)


Roma Mikalauskienė

Tai 15-oji knyga, kurią pernai parengė ir išleido Lietuvos istorijos institutas. Lėšų šiai monografijai skyrė Vyriausybė, o išspausdino "Alma litteros" leidykla.
Prieš šios knygos pristatymą, Istorijos instituto salėje galima buvo susipažinti ir su kitomis čia išleistomis knygomis. Tai - "Lietuvos Metrika ( 1518-1523)", "Lietuvos valstybė XII-XVIII a.", "Lietuvos etnologija. Amatas ir kūryba", (aut. kolektyvas Vacys Milius, Janina Morkūnienė, Irma Šidiškienė), " Vakarų baltai - etnogenezė ir etninė istorija", "Senovės lietuvių drabužiai ir papuošalai" (Regina Kulikauskienė), "Lietuvos vienuolijos. XX a. istorijos bruožai" (Regina Laukaitytė), "Penkeri Lietuvos valstybingumo atkūrimo metai", "Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai" bei daugelis kitų knygų, kuriose nušviečiama mūsų šalies istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų.
Naujos knygos pristatyme dalyvavo Lietuvos švietimo ir mokslo ministras prof. Zigmas Zinkevičius, LR Vyriausybės atstovas kultūros klausimams Faustas Latėnas, Vilniaus universiteto dėstytojai, Istorijos instituto darbuotojai, žiniasklaidos atstovai.
Pasakodamas, kaip sunku tokias istorines knygas parengti, savo įžanginiame žodyje Lietuvos istorijos instituto direktorius prof. habil. dr. Antanas Tyla prisiminė, kaip tarpukario metais buvo grindžiamos Anykščių miesto gatvės. Kiekvienas gyventojas, atvažiavęs į miestą, turėjo atvežti po keturis, sulig avino galva didumo, akmenis. Taip visų pastangomis buvo išgrįstos miesto gatvės. Toks pat negrįstas ir erškėčiuotas kelias laukia tų pasiryžėlių, kurie nori išleisti knygą. Anot profesoriaus, labai vertinga tai, kad knygoje pateikta daug iliustracijų, perfotografuotų iš retų leidinių. Pirmą kartą skelbiama medžiaga iš ministrų kabineto fondų ir iš Valstybinio centrinio archyvo. Smagu, sakė prof. habil dr. A. yla tai, kad ši knyga pasirodė būtent šiais, jubiliejiniais metais, nes lygiai prieš 80 metų, 1918 m. Vasario 16-osios aktu buvo atkurta Lietuvos valstybė.
Lietuvos tarpukario ministrų pirmininkų iš viso buvo dvylika. Tai - Augustinas Voldemaras, Mykolas Sleževičius, Pranas Dovydaitis (mokslininkas politikoje), Ernestas Galvanauskas, Dr. Kazys Grinius, Antanas Tumėnas, Vytautas Petrulis, Leonas Bistras, Juozas Tūbelis, Vladas Mironas, Jonas Černius ir paskutinis ministras pirmininkas - Antanas Merkys. Pažymėtina, kad Pranas Dovydaitis ir Vladas Mironas buvo Vasario 16-osios akto signatarai. Augustinas Voldemaras, pirmasis ministras pirmininkas, bei Mykolas Sleževičius ir Ernestas Galvanauskas buvo ne vieno Ministrų kabineto pirmininkais. Ministras pirmininkas Kazys Grinius tapo trečiuoju Lietuvos prezidentu. Kiekvieno jų biografija susijusi su Lietuvos valstybės istorija. Tarp jų buvo mokslininkų istorikų, gydytojų, inžinierių, agronomų, finansininkų, dvasininkų, generolų, teisininkų. Beveik visi buvo baigę aukštąjį mokslą, susipažinę su Vakarų demokratinių valstybių politine struktūra. Visi be išimties siekė, kad Lietuva įsijungtų į Europos ir pasaulio valstybių tarptautinę organizaciją, plėtotų kultūros, mokslo ir ekonomikos ryšius.
Jau per pirmąjį sovietinės okupacijos mėnesį iš Lietuvos į Rusiją buvo ištremti Augustinas Voldemaras ir Antanas Merkys bei jų šeimos, o per pirmuosius okupacijos metus buvo represuoti Leonas Bistras, Vytautas Petrulis, Pranas Dovydaitis, Vladas Mironas. Išvežtus į SSRS lagerius Praną Dovydaitį ir Vytautą Petrulį bolševikai sušaudė. Leonas Bistras buvo net du kartus tremiamas iš Lietuvos į Rusiją. Antano Merkio šeima po ilgų represijų 1952 m. balandžio 16 d. buvo dar kartą nubausta 25 m. kalėjimo, o paskui paleista be teisės grįžti į Lietuvą bei gyventi Latvijoje ar Estijoje.
Anot prof. habil. dr. A.Tylos, sovietinių represijų išvengė tiktai tie ministrai pirmininkai, kurie mirė iki SSRS okupacijos arba per karą pasitraukė į Vakarus.
Sklaidydamas knygą apie Lietuvos tarpukario ministrus pirmininkus, Lietuvos švietimo ir mokslo ministras prof. Zigmas Zinkevičius pasidžiaugė gera poligrafija ir teigė, jog visi buvę Nepriklausomos Lietuvos premjerai turėjo modernios Lietuvos viziją ir stengėsi ją įgyvendinti. Per tuos 20 metų buvo sukurta atitinkanti to meto reikalavimus Lietuvos kariuomenė, švietimo sistema, įvestas privalomas pradinis mokslas, atlikta žemės ūkio reforma. Dirbti tarpukario premjerams buvo sunku, nes nuo Lietuvos buvo atskeltos etninės žemės (Rytų Lietuva, o vėliau ir Klaipėda).
Kaip sakė prof. Z. Zinkevičius, jam pačiam, nors 1939 m. jis jau buvo gimnazistas, ir neteko susitikti su tuometiniais premjerais, tačiau pokario metais jis mokė ne vieną buvusių ministrų pirmininkų vaiką ir anūką.
Neišdildomą įspūdį profesoriui paliko susitikimas su nepriklausomos Lietuvos prezidentu - Antanu Smetona.
- Mes su juo, pasirodo, buvome žemiečiai - abu iš Ukmergės, - nusišypsojo ministras.
Tuomet jis dar buvo pyplys, nelankė mokyklos ir su tėvais vieną savaitgalį išvažiavo į kaimą, į giminaičių vestuves. Jos vykdavo net kelias dienas ir vieną rytą, vaikams nusibodus maišytis tarp suaugusių, jie išėjo į pievas tvenkti upelio.
- Kaip dabar matau, - sakė prof. Z. Zinkevičius, - eina per pievą basas žmogus, pasiraitojęs kelnių klešnes. Priėjęs prie mūsų pasiteiravo, ką čia veikiame, pasisiūlė į pagalbą. Ėmėme kartu su juo plėšti velėną ir nešti prie upelio. Upelį užtvenkėme, pastatėme malūną. Ir tik atėjusi mus kviesti pusryčių giminaitė, sumišo: "Vajėzau, prezidentas…" Taip ir sužinojau, kad bendravau su pirmuoju šalies asmeniu, nes man, kaip mažiausiam, jis daugiausia padėjo. Todėl dabar, kai girdžiu kai kuriuos žmones sakant "Smetona buvo diktatorius, vienvaldys", netikiu. Koks gi diktatorius vaikščios taip vienas be apsaugos, žais su vaikais?
- Tad ir norėčiau, - sakė ministras, kad tokių knygų būtų kuo daugiau, kad jos žadintų kiekvieno lietuvio savimonę, nes nėra gerų ar blogų okupantų. Yra tik okupantai. Tokia knyga - tai kvieslys už Lietuvos valstybingumą, laisvę.