Rimantas Kodžius |
|
Mokslo reikšmė žmonijai savaime suprantama: mokslas buvo ir bus, be jo neįmanoma tolesnė pažanga. Vien pažiūrėjus į istoriją, matyti mokslo šuoliai. Stebima, registruojama ir nuolat kaupiami duomenys. O kai sukaupiamas atitinkamas kiekis pirminių duomenų, daromi išradimai. Kol tie išradimai įdiegiami praktikoje, praeina dar nemažai laiko. Pažiūrėkime į mokslo šuolius. Jei 1800 metais buvo išrastos garo mašinos, išvystyta anglies ir metalo technologija, tai jau apie 1850-uosius kilo nauja išradimų banga: geležinkelis, telegrafas, fotografija ir cementas. 1900-aisiais išvystyta chemijos pramonė, pasirodo automobiliai, miestuose - elektra. Naujas šuolis 1950-aisiais - tai plastmasės pasirodymas, elektronika ir televizija, atominė energija bei kosminiai skrydžiai. Tai, galima sakyti, mūsų nūdiena. Jau žengiame į naują etapą. 2000-ųjų metų laikotarpis, be abejo, bus žymus mikroelektronikos, telekomunikacijų, multimedijos ir genų technologijos ypač sparčiu išsivystymu bei įsitvirtinimu mūsų įprastame gyvenime. Tarsi dvi priešnios stovyklos: informacijos perdavimo ir molekulinės biologijos mokslai. Didžiausias efektas ateityje, matyt, bus pasiektas tiems mokslams susiliejus. Aplink Žemės rutulį skriejantys ir įvairius signalus perduodantys dirbtiniai palydovai. Vis tobulėjanti televizija, mobilūs telefonai - ir dar galo nematyti, net sunku spėti, kas ateityje dar pasirodys. Molekulinės biologijos išradimai atveria naujus kelius genų technologijai, ir viskas vyksta taip sparčiai, kad mūsų visuomenės nariams labai sunku priprasti prie naujų laimėjimų ir idėjų. Maistas iš genetiškai pakeistų organizmų, taip pat ir molekulinės medicinos įvedimas į praktiką - visa tai reikia priimti ir įsisąmoninti. Lygiai taip pat, kaip priimame skiepus prieš raupus ar dirbtinius organus (pvz.: širdies persodinimą). Mokslininkų ir specialistų pareiga - visa tai ištirti, gerai paruošti naudoti praktikoje ir informuoti visuomenę. Į šias naujas ir perspektyvias sritis, kaip ir pagal visus rinkos dėsnius, investuojamos didžiulės lėšos ir gaunamas milžiniškas pelnas. Investavus dideles lėšas, firmoms norisi kuo greičiau gauti didelį pelną, dėl to kartais sutrumpėja laikas nuo išradimo iki jo įdiegimo kasdieniame gyvenime. Naujovės poveikiui ištirti nelieka laiko, tada tenka grįžti atgal ir tai atlikti. Taip gali nukentėti vartotojai. Paprastai protestuojama prieš šias naujoves. Nes trūksta informacijos. Baimė stipri: Vakarų Europos užsienio šalių žalieji užima tvirtas pozicijas prieš naujovių įgyvendinimą - dėl to kenčia ne tik pats mokslas, bet ir naujų tyrimų užsakymas, finansavimas. Nejauku pasidaro, net iš mokslo daktarų išgirdus, kad mokslo Lietuvoje nėra ir išradimai daromi atsitiktinai. Gal mes ir neturime didžiulių mokslo centrų, tačiau daugybė šviesių galvų mėgina daryti tą didįjį mokslą. Paskelbiama straipsnių ir vakarų užsienio spaudoje. Žinoma, merdint pramonei galima būtų investuoti tyrimus į praktinį mokslą. Reikia perimti Vakarų šalių technologijas. Kita problema - trūksta lėšų toms technologijoms pirkti. Kooperuojamasi su užsienio valstybių mokslininkais, tai labai džiugu. Baugina tik tai, kad daugelis gabių mokslininkų dirba užsienyje, nesusikuria Lietuvoje darbo vietų, atitinkančių vakarų lygį. Taip ir tenka likti svetimoje žemelėje. Svarbu ir idėjų pardavimas. Gal būtų geriau mokslo ragavusioms šviesioms galvoms tas idėjas pamėginti įgyvendinti savoje Tėvynėje? Firmos mielai paremtų ar pasiūlytų savo laboratorijas toms idėjoms įgyvendinti. Baugina ne tik tai, kad mokslininkai "išsibėgioja" po užsienius, jauni studentai taip pat išvyksta ir nebeparvyksta Lietuvon. Kaip ateityje bus galima kurti normalų mokslą, jei reiks dirbti su kolegomis, kurių nepriėmė užsienio institutai? Tačiau vakarų užsienio mokslo dvasia labai svarbi mūsų dar posovietinei darbo ir bendravimo kultūrai. Aš tikiu, kad, kaip ir Europos Sąjungos studentams, Lietuvos studentams bus privalu pasimokyti nors pusę metų kokioje nors užsienio šalies aukštojoje mokykloje. Pagalvokime patys - žmogus baigė aukštąjį mokslą ir pažįsta tik savo šalies mokslą, o apie kažkur toli daromą mokslą - tik iš knygų. Suprantama, daugelis kitų teigiamų aspektų slypi studijose užsienio šalyse. Mokantis skirtingose mokyklose galima gauti labai daug naujos, net truputį kitaip interpretuojamos informacijos iš užsienio šalių dėstytojų. Lietuva nėra didelė ir nederėtų studijuoti tai, kas papuola. Atsižvelgiant į Lietuvos pramonės poreikius turėtų kurtis tam tikros mokslo kryptys, mokyklos. Mūsų šalies studentai galėtų gilinti žinias tose pačiose ar panašiose mokslo kryptyse užsienyje. Universitetuose, institutuose vyrautų tų krypčių mokslas, nebūtų problemų dėl dėstytojų kvalifikacijos. Ateityje savo mokslus baigę žmonės galėtų lengvai gauti darbo. Štai Vokietijoje mažiau jaunuolių pasirenka studijuoti chemiją, dėl to šioje srityje dirbantys specialistai sunerimo. Ir būta ko. Universitetuose, institutuose mažiau žmonių darys tyrimus chemijos srityje, bus mažiau padaroma mokslo darbų, paskelbiama straipsnių. Taip pat tie darbai bus mažiau finansuojami. Todėl žmonės, dirbantys tyrimo institutuose, ragina įvairias firmas informuoti jaunuolius, baigusius gimnazijas, pasirinkti studijuoti būtent chemiją ir įrodyti, kad ateityje bus laisvų darbo vietų. Nemažai studentų turėtų keisti mąstymą. Nėra ko laukti, kol baigsime studijas. Jau studijų metu galima ieškoti būsimos darbo vietos. Taip pavyktų surasti, net kas remtų studijas. Niekas nebedalija paskyrimų dirbti. Ir studijuoti tol, kol iš aukštosios mokyklos galima būtų gauti pusvelčiui kambarį kartais baisiuose studentų bendrabučiuose, taip pat mažiau nei simbolinę stipendiją, mėginant iš jos pragyventi, nėra reikalo. Iškreipta stipendijos sąvoka dėl jos dydžio. Vakarų šalyse studentai stipendijų negauna, bet tie, kuriems tai būtina, gali kreiptis socialinės pašalpos ir ją gauti. Gabesni studentai dėl stipendijos gali kreiptis į įvairius fondus, taip pat gauti darbo (žinoma, apmokamo) pas savuosius dėstytojus, institutuose. Aš jiems patarčiau vis tik pastudijuoti ir užsienyje. Darbo vadovai kartais nėra labai suinteresuoti išleisti pigią ir gabią darbo jėgą. Jau dabar džiugina vis stiprėjančios jaunuolių užsienio kalbų žinios. Mes - maža tauta, o tokiomis sąlygomis paprastai esame daugiakalbiai. Viduramžiuose mokslo kalba buvo lotynų kalba, beliau, sovietų okupacijos laikais, vyravo rusų kalba. Dabar juk, be abejonės, vyrauja anglų kalba. Žinoma, pravartu būtų mokėti ir tos užsienio šalies, kurioje apsilankoma, kalbą (pvz., vokiškai kalbančiose šalyse - vokiečių kalbą, Prancūzijoje - prancūzų ir t.t.). Net ir kai kurios kompiuterių programos kartais būna sudarytos būtent tos šalies kalba, o paskaitos visuomet skaitomos oficialiąja kalba. Mano manymu, kol pasieksime dabartinį vakarų lygį, teks palaukti maždaug 20 metų. Nors ministerijų darbuotojai, ar mokslo vedliai, subyrėjus sovietų santvarkai, neblogai prisitaikė prie naujos situacijos, vis tik tie ilgi sovietų tvarkos metai padarė savo. Mums, supratusiems ir vakarų šalių mąstymą, bendromis jėgomis reikėtų įrodyti, kad Lietuva - tai ne šalis, tik truputį geresnė už trečiąsias pasaulio šalis. Lietuvoje yra daug šviesių asmenybių, stiprūs inteligentai. Prieš pradėdami vykdyti užsienio politiką privalome sutvarkyti savo vidaus reikalus - kaip valstybėje, taip ir moksle. Žiūrėdamas pesimisto akimis matau vis gerėjančią padėtį. Man pačiam teko trejus metus studijuoti Lietuvoje (VU, biochemiją), po to - dvejus metus Zalcburgo universitete. Dabar pradėjau doktorantūros studijas ir vienerius metus darbuojuosi Berlyne Max-Planko institute molekulinei genetikai, o po to - Šveicarijoje. |