Vladas Meškys |
|
LMA salėje akademiniuose skaitymuose Geografijos instituto direktorius habil. dr. prof. Lietuvos MA narys korespondentas, Lietuvos mokslo premijos laureatas Gediminas Pauliukevičius pranešimą tema "Geografijos institutas aplinkosaugos baruose" pradėjo filosofo A. Maceinos žodžiais: "Klimatas, žemė ir kraštovaizdis formuoja žmogaus ir tautos individualybę". Šie akademiniai skaitymai buvo skirti prof. G. Pauliukevičiaus 60-mečiui. Per 30 brandžiausių gyvenimo metų profesorius G. Pauliukevičius paskelbė apie 150 mokslo straipsnių, parengė mokslinių darbų kraštovaizdžio formavimo, apsaugos, miškingumo optimizavimo klausimais, išleido 8 monografijas. Jis - vienas iš Lietuvos kompleksinės gamtos apsaugos schemos, taip pat Pajūrio bei Vilniaus ir Kauno probleminių arealų gamtos apsaugos schemų autorių, periodinio leidinio "Geografijos metraštis" vyriausiasis redaktorius. G. Pauliukevičius Vilniaus ir Klaipėdos universitetuose skaito geografijos pagrindų, bendrosios ekologijos, kraštovaizdžio apsaugos kursus, vadovauja bakalauro, magistro, daktaro darbams. G. Pauliukevičius Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą baigė 1960 m. ir po penkerių metų apgynė žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją apie kirtimų įtaką miškų hidroklimatiniam režimui, o 1979 m. - biologijos mokslų daktaro disertaciją, skirtą miško vaidmens kalvotų moreninių landšaftų ekologiniame optimizavime įvertinti. Baigęs miškų fakultetą įvairiuose Kazlų Rūdos, Raudondvario, Zarasų girininkijose tyrė ten esančius dirvožemius. Po aspirantūros Maskvos mokslinėje miškų laboratorijoje, kurioje G. Pauliukevičius pasirinko miško hidrologijos specialybę, profesoriaus akademiko Vytauto Gudelio paskatintas gilinosi į naują mokslo šaką - landšafto geochemiją. Prof. G. Pauliukevičius savo pranešime apžvelgė reikšmingiausius Geografijos instituto tyrimus, jų rezultatus bei svarbą, siekiant išsaugoti Lietuvos gamtą. Globaliniai klimato pokyčiai, vandenynų lygio kilimas, miškų kirtimas, sparti žemių degradacija, - tai procesai, kurie atsiliepia ir mūsų kraštui. Šiuolaikinė geografija, kaip geoinformacija, kraštovaizdžio ekologija , kartografinis modeliavimas, geografinė prognozė ir ekspertizė, - labai prisideda sprendžiant šiuolaikines aplinkos apsaugos problemas. Jūrų krantai labai jautriai reaguoja į žmogaus veiklą. Preliminarūs tyrimai, atlikti Geografijos institute, parodė, kad Baltijos jūros lygis ties Lietuvos, taip pat ir Karaliaučiaus srities krantais kyla. Dėl nuolatinio kranto linijos atsitraukimo Lietuva praranda ir tam tikrą sausumos dalį. Tyrimai ir prognozės labai svarbūs atliekant uostų rekonstrukciją, valymo ir dampingo darbus. Instituto klimatologai tiria, kaip globaliniai klimato pokyčiai veikia Lietuvos klimato raidą. Dinaminės geomorfologijos padalinys daug dėmesio skiria šiuolaikiniams geodinaminiams procesams, ypač defliacijai (vėjo erozijai). Ežerotyros ir pelkotyros sektorius, per 40 metų tyręs ežerų cheminę sudėtį, nuosėdų susidarymo dėsningumus, rengia valstybinį ežerų kadastrą. Atlikti įspūdingi darbai, įvertinantys visų Lietuvos išlikusių pelkių durpėdaros ir mineralizacijos procesų intensyvumą. Visame pasaulyje didelis dėmesys skiriamas regioninei geografijai. Todėl Geografijos institute įkurtas specialus padalinys - regioninės geografijos sektorius. Atsakingiausias krūvis tenka pasienio regionams. Pasak profesoriaus G. Pauliukevičiaus, požeminiai vandenys, miškai, apskritai gamta, nepripažįsta jokių valstybinių sienų. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Lenkijos pasienio teritorija gamtiniu požiūriu yra bendra. Bendri Lietuvos ir Latvijos bei Lietuvos ir Baltarusijos vandens baseinai. O Lietuvos miškai įeina į Europos ir pasaulio miškų fondą, į Europos aplinkos stabilumo sistemas. Jaunas regioninės geografijos sektorius įvertino pasienio gamtos išteklius, pasienyje esančius ekologiškai labai pavojingus objektus (pavyzdžiui, Sovetsko popieriaus fabriką). Pasienyje išskirti 24 miškų masyvai, 4 gamtiniai arealai, kuriuos reikėtų plėtoti su kaimynais. Apibendrindamas pranešimą profesorius G. Pauliukevičius sakė, kad gyvenimo realybė diktuoja naują geografijos vystymosi etapą. Instituto specialistai rengia mokymo priemones, mokymo programas. Geografijos institutas ne tik stengiasi išlikti, bet ir būti reikalingas mokslui, visuomenei, valstybei. "Mokslo Lietuvos" korespondentas pakalbino profesorių Gediminą Pauliukevičių. - Kas Jus, miškininką paskatino gilintis į geografijos mokslus? - Gimiau Ukmergės rajone už Taujėnų, augau šalia didžiulio miško masyvo. Prisimenu labai gražų kraštovaizdį: upelius, ežerus, pelkes. Deja, upelius nusausino, daug medžių iškirto. "Sukultūrintas" kraštovaizdis tapo monotoniškas, nepatrauklus, net neestetiškas. Medžių kirtimas, pelkių sausinimas sunaikino biologinę įvairovę. Baigęs miškų fakultetą dirbau pas profesorių Mečį Vaičį, kartografavau dirvožemius, o tai jau geografinio pobūdžio mokslo sritis. Mano tėvelis buvo grioviakasys. Vasarą padėdavau jam nušienauti griovių šlaitus. Gal ir per genus paveldėjau potraukį vandenims. Svarbiausi gamtos komponentai - miškas ir vanduo - buvo, yra ir liks mano tyrimuose. Antai tarpukalnių pievelės yra gruntinių vandenų mitybos langai. Jose susirenka teršalai, išsivalo ir yra neutralizuojami. Iškasus giliausius griovius ir pieveles nusausinus, ši tarpukalnio pievelių savybė prarandama. Dėl neapgalvotos melioracijos prarandamas ir durpių sluoksnis, o durpės labai svarbios visai ekosistemai. Pakenkiamos net arti esančios pelkės: organinis klodas virsta mineraliniu. Kitaip tariant, tai nesisteminis geosisteminio mąstymo padarinys. Tačiau gamta galinga, ji sugeba greitai užgydyti jai padarytas žaizdas, - teigė Geografijos instituto direktorius. |