Lietuvos mokslo sistemos reforma
ir valstybiniai mokslo institutai
Puslaidininkių fizikos instituto direktorius
Įgyvendinant Mokslo ir studijų įstatymą, Lietuvos mokslų akademijos institutai ir kai kurie žinybiniai bei ministerijų institutai 1992 m. tapo savarankiškais valstybiniais mokslo institutais. Tuo pat metu aukštųjų mokyklų ir jų filialų pagrindu kūrėsi universitetai bei naujos aukštosios mokyklos, kurios yra būtinos nepriklausomoje valstybėje. Šiuo metu Lietuvoje yra 29 valstybiniai mokslo institutai ir 15 aukštųjų mokyklų.
Mokslo finansavimas nepakankamas ir skaičiuojant vienam mokslininkui toli atsilieka nuo analogiško rodiklio išsivysčiusiose šalyse. Vienam mokslininkui šalyje tenka apie 10 kartų mažiau lėšų nei išsivysčiusiose šalyse. Akivaizdu, kad tai negali užtikrinti minimalių sąlygų mokslininkams vykdyti savo pareigas visuomenei ir valstybei bei konkuruoti tarptautinėje mokslo rinkoje.
Atsižvelgiant į Lietuvos ekonominę padėtį, nerealu tikėtis, kad visų mokslo šakų biudžetinis finansavimas artimiausiu metu žymiai padidės. Lietuvos ūkis ir pramonė nepajėgūs labiau finansuoti mokslą per užsakomuosius darbus. Itin aktualu kuo racionaliau panaudoti gaunamas lėšas. Tačiau dabartinis lėšų paskirstymas nedaro reikiamos įtakos mokslinės veiklos produktyvumui ir lygiui. Tai neigiamai veikia mokslo raidą Lietuvoje ir neskatina institucijų, siekiančių kuo didesnio finansavimo, atsisakyti neproduktyviai dirbančių darbuotojų. Iki šiol mažai naudojamas konkursinis ir programinis finansavimas. Reikia sukurti ir įgyvendinti finansavimo sistemą, kuri turėtų skatinti progresyvius mokslo sistemos pokyčius, orientuotus į aukštą mokslo lygį, ir būtų viena iš valstybės mokslo politikos įgyvendinimo veiksnių.
Mokslo finansavimo šaltiniai
Pagrindinis mokslo finansavimo šaltinis Lietuvoje yra valstybės biudžete skiriamos lėšos. Bendroji Lietuvos biudžeto dalis mokslui ir studijoms nuo 1995 m. sumažėjo 0,44( (plg. 1995 m. - 6,63(, 1996 m. - 6,18(, 1997 m. - 6,19( valstybės biudžeto). Lietuvoje biudžeto asignavimų mokslo tyrimams santykis su šalies bendru vidiniu produktu 1994 m. buvo 0,51(, t. y. maždaug du kartus mažesnis negu Čekijoje ir Slovakijoje ir pusantro karto mažesnis negu Estijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje.
Statistikos departamento duomenimis, 1995 m. tiesioginiai biudžetiniai asignavimai sudarė daugiau nei 70% nuo bendrų moksliniuose tyrimuose panaudotų lėšų kiekio. Dauguma nebiudžetinių lėšų buvo užsakovų lėšos, kurios pasiskirstė taip: respublikos institucijų - 88%, užsienio institucijų - 12%. Nors nėra tiksliai įvertinta, tačiau aišku, kad dalis užsakomųjų darbų irgi buvo finansuojami iš biudžeto (per ministerijas, žinybas ir t.t.). Pažymėtina, kad mažai lėšų mokslui gauta dalyvaujant tarptautinėse programose (tik 2%).
Valstybiniu lygiu reikia neatidėliotinai išspręsti mokslo finansavimo apimčių problemą. Tiesiausias ir būtinas jos sprendimas - padidinti biudžete skiriamus asignavimus mokslui. Tačiau suprantama, kad Lietuvos valstybė dabartiniu metu neturi galimybių skirti tiek lėšų, kiek reikia. Todėl būtina panaudoti visas kitas alternatyvias galimybes (sąlygiškai siūlome pavadinti tai netiesioginiu finansavimu) kaupti lėšas moksliniams tyrimams tiek didinant jų bendrą apimtį, tiek dalį, tenkančią vienam mokslininkui.
Tokio netiesioginio finansavimo pavyzdys gali būti priemonės, skatinančios ūkio subjektus užsakyti tiriamuosius darbus mokslo ir studijų institucijoms ar skirti joms lėšų per labdarą. Racionaliai naudojant biudžetines lėšas padidėtų ir jų dalis, tenkanti vienam mokslininkui. Tą galima pasiekti nutraukiant neefektyvius ir neaktualius mokslinius tyrimus, nefinansuojant netikslingų statybų ar objektų, nepriskirtinų prie mokslo infrastruktūros ir t.t.
Biudžetinio finansavimo lėšų paskirstymas mokslui ir studijoms
Didžioji dalis biudžeto mokslui ir studijoms 1997 m. skiriama tiesiogiai aukštosioms mokykloms - 76,6( ir valstybiniams mokslo institutams -apie 16,6(. Šis santykis per kelerius metus praktiškai išliko pastovus (žr. 1 lentelę).
1 lentelė. Valstybės biudžeto asignavimų
mokslui ir studijoms paskirstymas
Pastaba. 1993 m. Lietuvos mokslo ir studijų fondo eilutėje nurodyti asignavimai buvo skiriami Valstybinei mokslo, studijų ir technologijų tarnybai užsakomiesiems tyrimams finansuoti.
Šaltinis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai : 1993, Nr. 261; 1993, Nr. 899; 1994, Nr. 41; 1994, Nr. 1259; 1995, Nr.18; 1995, Nr.1538; 1996, Nr.1032; 1997, Nr. 87.
Likusios lėšos paskirstytos Lietuvos moksų akademijai, Lietuvos mokslo tarybai (LMT), bendrosioms mokslo ir studijų reikmėms ir panašiai. 1994-1997 m. labiausiai didėjo asignavimai Lietuvos mokslų akademijai: nuo 679,5 tūkst. Lt (0,4%) 1994 m. iki 3303 tūkst. Lt (0,8%) 1997 metais. Kartu mažejo subsidijų dalis, tenkanti Valstybiniam mokslo ir studijų fondui (nuo 1,8% 1995 m. iki 1,3% 1997 m.) ir kitoms bendrosioms mokslo ir studijų reikmėms (nuo 5,0% 1994 m. iki 3,4% 1997 m.).
Biudžetinių asignavimų paskirstymas tarp mokslo sričių
Įvairių mokslo sričių finansavimo santykį buvo įmanoma tiksliai nustatyti tik pagal asignavimus valstybiniams mokslo institutams, Valstybiniam mokslo ir studijų fondui bei Valstybinėms mokslo programoms.
Iš 2 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad 1993 m. buvęs mokslo sričių finansavimo santykis, paveldėtas iš ankstesnių laikų, iki 1997 m. išliko mažai tepakitęs. Šiek tiek santykinai padidėjo finansavimas humanitariniams ir socialiniams mokslams, o sumažėjo agrariniams. Neaišku, kaip tas santykis pakistų, įvertinus mokslinius tyrimus, vykdomus aukštosiose mokyklose. Tačiau, jeigu jis liktų mažai pakitęs, tai mokslo sričių finansavimo santykiu Lietuva tik kai kuriose srityse (gamtos mokslai, technikos mokslai) ne itin skirtųsi nuo panašaus dydžio Europos valstybių. 2 lentelėje palyginimui pateikti duomenys tik apie vieną iš Vakarų ir Šiaurės valstybių - Daniją, kuri reprezentuoja tipišką tokių šalių grupės atvejį, bei Estiją ir Latviją.
Ryškiausias skirtumas, palyginus su Danija bei Estija ir Latvija, pastebimas agrarinių mokslų srityje - Lietuvoje šiems mokslams skiriami biudžetiniai asignavimai yra dvigubai didesni nei minėtose šalyse. Antra vertus, santykinai didesnis finansavimas Danijoje tenka medicinos bei humanitariniams ir socialiniams mokslams. Atkreiptinas dėmesys, kad agrariniai mokslai turi daug daugiau galimybių gauti lėšų iš kitų šaltinių, nei pastarieji.
Mokslo sričių biudžetinio finansavimo proporcijų nustatymas užsienio valstybėse yra vienas svarbiausių valstybės mokslo politikos įgyvendinimo veiksnių. Lietuvojeiki šiol į tai neatsižvelgiama. Esamai situacijai pakoreguoti reikėtų:
a) atlikti papildomą biudžetinio finansavimo paskirstymo tarp mokslo sričių analizę, šiuo požiūriu įvertinant aukštosiose mokyklose vykdomus tyrimus;
b) gavus patikslintus duomenis, minėtas proporcijas peržiūrėti ir nustatyti optimalų Lietuvai lėšų paskirstymą įvairioms mokslo sritims, atsižvelgiant į Lietuvos reikmes ir prioritetus, Europoje ir pasaulyje vyraujančias tendencijas bei nevienodas skirtingų sričių galimybes gauti papildomų lėšų šalia tiesioginio biudžetinio finansavimo;
c) sprendimus dėl biudžetinio finansavimo paskirstymo tarp mokslo sričių priimti Vyriausybės lygiu, o tokią teisę deleguoti mokslo sferą tvarkančiai institucijai.