ATMINTIS

2. Akademikas Algirdas Žukauskas apie energetiką, pramonę, Lietuvos reikalus


Praėjusiame laikraščio numeryje spausdinome akad. Algirdo Žukausko mintis apie energetiką, išsakytas kelių interviu metu. Pokalbio tęsinyje pateikti žymaus mokslininko svarstymai apie užsienio investicijų kelius į Lietuvą ir kai kurias šalies ūkinio gyvenimo galimybes, kuriomis iki šiol nebuvo naudotasi.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas



Norime investicijų? Didinkime muitus

Pramonės, apskritai šalies ūkio reikalai Jums niekuomet nebuvo svetimi. Koks Jūsų, profesoriau, požiūris į šią tokią svarbią valstybės gyvenimui sritį?


Mums gyvybiškai svarbių pramonės šakų - elektronikos, radiotechnikos, elektrotechnikos, staklių gamybos ar statybinių medžiagų pramonės - padėtis sunki. Nematyti poslinkių į gera. Vakarų kompanijos tik stengiasi savo produktais užimti rinką. Ir tai suprantama : Europos kompanijoms pačioms sunku konkuruoti, pavyzdžiui, su japonais. Elektronikos ar staklių pramonėje jos priverstos mažinti darbuotojų skaičių, gamybos apimtį. Tad Europos šalių kompanijos net suinteresuotos bendradarbiauti su Lietuva.

Mane prislėgė "Sigmos" ir "Vilmos" gamyklų bankrotas. Manau, jog šias įmones dar galima buvo išgelbėti. Gal reikėjo tik perprofiliuoti gamybą. Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla (vėliau tapusi "Sigma") pradėta statyti 1956 metais kaip kasos aparatų gamybos įmonė. Tai kodėl "Sigma " negavo valstybės užsakymo gaminti kasos aparatus? Tuo labiau jog Vyriausybė priėmė sprendimą, įpareigojantį visus prekybos subjektus numatytu laiku įsigyti kasos aparatus. Praturtinome užsienio firmas, o juk buvo galima sukurti naujų darbo vietų mūsų žmonėms.

Vakarų kompanijos bendradarbiauja su mūsų įmonėmis, nes jas vilioja pigi darbo jėga. Lietuvos tekstilės pramonė gana gerai išplėtota, nes per paskutiniuosius dešimt metų į šią šaką buvo nukreiptos didžiulės investicijos, įsigyta moderni technologija.

Neblogas perspektyvas turi krašto transporto, ryšių, telekomunikacijos sistema. Šiose srityse aktyviai bendradarbiaujama su kitomis šalimis. Ne tik mums, bet ir skandinavams šalims svarbu, kad per Baltijos valstybes eitų geri keliai, geležinkeliai, patikimai galima būtų susisiekti oro linijomis. Panašiai yra ryšių ir telekomunikacijos srityje. Pasaulinė ryšių sistema privalo veikti patikimai. Jei kuri nors grandinės dalis veiks prastai, bus nepatikima ir visa sistema. Todėl ryšiai ir transportas bene svarbiausi tarptautiniam bendradarbiavimui.

Ką turėtume daryti, kad krašto ūkis būtų greičiau integruojamas į tarptautines struktūras?

Jeigu norime didesnių užsienio investicijų į Lietuvą, turime pasielgti taip, kaip japonai - padidinti muitus. Kai užsienio firmoms bus nenaudinga įvežti savo gaminių dėl didelių muitų, jie investuos kapitalą čia, Lietuvoje. Taip veikta ir prieškaryje. Švedams buvo nenaudinga degtukus vežti iš Švedijos, todėl jie juos pradėjo gaminti Lietuvoje.

Ar daug naudos tai suteikė Lietuvos žmonėms? Matyt, degtukai buvo brangūs, jei mūsų seneliai prieš karą juos skeldavo į keturias dalis?

Nepasakyčiau, kad labai brangūs - dėžutė kainavo 10 centų. O biudžetui buvo naudinga, nes jo pajamos priklauso nuo gamybos, t. y. nuo mokesčių. Svarbu ir atsiradusios papildomos darbo vietos. Todėl aš laikausi savo nuomonės, nors ji ir ne visiems patinka. Šit į Rusiją galima buvo laisvai įvežti lengvuosius automobilius - muitų nebuvo. Dabar reikia mokėti muitus - 120 - 190 procentų. "Volvo" kompanija bemat sureagavo: ji kasmet į Rusiją įveždavo 7200 - 7400 automobilių. Dabar tai jau nenaudinga. Todėl švedai Rusijoje stato savo automobilių gamyklą. Panašią gamyklą kažkur prie Uralo numato statyti ir "Mercedes" kompanija.

Pateiksiu ir kitą pavyzdį. Štai "Philips Moris" kompanija nupirko tabako fabriką Klaipėdoje, manė gaminti ir pardavinėti cigaretes. O čia per sieną į Lietuvą be jokių muitų pradėjo plaukti kitų kompanijų cigaretės. Kilo didelis triukšmas: "Philips Moris" grasino nebeinvestuoti čia savo kapitalo. Iš tiesų, jeigu netvarka su muitais, solidžiai firmai geriau gamyba užsiimti kur nors Rusijoje ar Kazachstane.

Kartais dėmesys nukreipiamas į tai, kad esą Lietuvoje neduodama nusipirkti žemės. Tačiau esmė ne čia. Užsienio firma paskaičiuos: jeigu muitų sistema jai nepalanki, tačiau mokesčių sistema leis gauti 20 - 25 proc. pelno, tai firma visada investuos pinigus. Jei pelnas didesnis kaip 15 proc., tai kapitalistas nesibaimins imti banko paskolą, kurios palūkanos paprastai svyruoja tarp 12 - 14 procentų. Pelnas turi būti didesnis už bankų kredito palūkanų procentą. Štai ir visa esmė. Turi būti normali mokesčių ir muitų sistema, kurios, deja, Lietuvoje nėra.

Jei teisingai supratau, muitų ir mokesčių politika turi būti prioritetinė valstybės ekonominės politikos dalis.

Visą laiką tvirtinau: kai Lietuva pasiskelbė nepriklausoma, reikėjo pradėti nuo aiškios muitų ir mokesčių sistemos kūrimo.

Vizitų pamokos

Lietuvos Prezidento Algirdo Brazausko vizito į Moldaviją ir Ukrainą metu oficialios delegacijos sudėtyje Jūs atstovavote Lietuvos mokslo interesus. Kuo, pavyzdžiui, ukrainiečiams įdomi mūsų šalis?

Mūsų valstybė spėjo gerokai toliau pažengti įstatymdavystės, teisinių santykių srityje. Aiškios Seimo, Prezidento, Vyriausybės funkcijos. Ukraina visu tuo pasigirti negali, todėl Lietuvos politinio ir ūkinio gyvenimo patyrimas ukrainiečius labai domina.

Ukrainai rūpi savo prekių eksportui panaudoti Klaipėdos uostą. Ukraina turi Odesą, tačiau su Vokietija, Anglija, Šiaurės šalimis daug geriau prekiauti per Baltijos jūrą.

Neužšąlantis Klaipėdos uostas turi didelių perspektyvų, nors šiuo metu praktiškai naudojama tik bene 20 proc. uosto pajėgumo.

Jei sudarysime efektyvias tranzito per Lietuvą sąlygas ir pakankamas galimybes naudoti Klaipėdos uostą, tai Ukraina, Baltarusija ir Rusija bus suinteresuotos bendradarbiauti. Geresnės sąlygos naudotis uostu sudarytos ne Kaliningrade, bet Gdanske ir Gdynėje. Tie uostai, kaip ir Klaipėda, išnaudoja tik 20 proc. savo galimybių, bet lenkai sugeba teikti palankias ekonomines sąlygas. Kaliningrado, kaip uosto, panaudojimo galimybės gana ribotos. Žinoma, kaip galima laisvoji ekonominė zona, ši sritis Klaipėdai yra rimta konkurentė. Tačiau nepamirškime, kad Kaliningrado srityje stovi Rusijos karo laivynas.

Nesame Honkongas ar Singapūras - tokio milžiniško laivų ir krovinių srauto Lietuvoje nėra. Tačiau protingai tvarkantis už tranzitą per Lietuvą ir Klaipėdos uostą mūsų kraštas galėtų gauti daug pajamų. Privalome panaudoti visas ekonomines galimybes ir sudaryti palankias sąlygas kaimynų tranzitui per Lietuvą. Jei Klaipėdos uoste būtų aptarnaujama 5 proc. pigiau nei Gdynėje, tai to pakaktų sėkmingai konkuruoti. Tačiau reikia gerai apgalvoti įkainius, muitus ir visą mokesčių sistemą. O tai jau Vyriausybės kompetencijos reikalas.

Buvo galima turėti ir giluminį uostą, tačiau, mano manymu, buvo suklysta orientuojantis į naftos terminalo Būtingėje statybą (man teko dirbti komisijoje, sprendžiančioje terminalo statybos klausimus). Jei būtų pastatytas tik vienas terminalas - suprantama, Klaipėdos naftos eksporto įmonė, būtų buvę galima Klaipėdos uostą išplėtoti kaip giluminį. Terminalą nukėlus į Būtingę to padaryti nepavyks. Giluminis Klaipėdos uostas smarkiai pagerintų viso krašto ekonomiką.

Penkerius nepriklausomybės metus ginčytasi dėl naftos terminalo statybos. Dabar statomi iškart net du, tarsi turėtume didžiulį pajūrio ruožą ir neturėtume kur dėti lėšų. Aš tokio sprendimo nesuprantu. Būtingėje nėra uosto ir uosto tarnybų - priešgaisrinės tarnybos, apsaugos ir daugelio kitų. Dabar teks dubliuoti Klaipėdos uosto analogiškas tarnybas.

Prie Sankt Peterburgo Rusija stato naftos terminalą. Tai sprigtas mums?

Daug blogiau, kad dalį prekių Rusija nukreipia per Suomijos uostus. Vadinasi, vienoje Baltijos jūros dalyje Rusija veža prekes per Suomiją, kitoje - per Lenkijos uostą Gdynę. Prekės gabenamos ir per Latvijos Ventspilį.

Išeitų, kad Lietuva lieka "laisvojoje ekonominėje zonoje" - laisvoje nuo prekių ir nuo krovinių.

Būtent todėl ukrainiečių ir baltarusių ketinimus turėtume labai išmintingai panaudoti savo krašto ekonomikos labui.