Lietuvos mokslas ir pramonė Europos erdvės kontekste


Juozas Elekšis

Tradiciškai Kauno technologijos universitete rengiamą konferenciją mokslo sąsajoms su pramone aptarti šiais metais sukvietė žymiai platesnį mokslininkų, pramonininkų, Vyriausybės, Seimo narių, Kauno savivaldybės atstovų skaičių. Plenariniuose posėdžiuose perskaityta daugiau kaip 10 pranešimų. Vėliau pranešimai skaityti ir diskutuota sekcijose: “Mokslas, technologijos, pramonė” ir “Aukštasis mokslas”. Jose dar perskaityta apie 20 pranešimų. Kad konferencijos metu paskelbta 1998 m. KTU vykstančių konferencijų tematika. Būsimosiomis konferencijomis mokslininkai labai domisi, todėl redakcija ateityje numato apie svarbiausias iš jų iš anksto publikuoti ir skelbti “Internete”. Tikimės, jog aukštosios mokyklos, mokslo institutai tokią informaciją pateiks.

Konferencijoje kalbėta, kokia turi būti valstybės strategija rengiantis stoti į Europos Sąjungą. Tikėtina, kad ji padarys tam tikrą poveikį ir valdžios struktūrų sprendimams.

Nenuvertinkime mokslo

Susirūpinimą mokslo padėtimi Lietuvoje pareiškė Kauno technologijos universiteto rektorius K. Kriščiūnas, švietimo ir mokslo ministras Z. Zinkevičius. Užsienio ekspertai priekaištauja, kad neturime aiškios mokslo politikos ir prioritetų. Apgailestauta, kad aukštesniosioms mokykloms suteikta teisė diplomuose rašyti specialybes, (pvz., inžinierius), kurios neatitinka jų parengimo lygio, nes tokias specialybes pajėgios parengti tik aukštosios mokyklos.

Valdžios struktūros nenori įsiklausyti

Matyt, neveltui sakoma, kad valdžia visada turi būti kritikuojama. Kliuvo valdžios institucijoms ir šį kartą. Svarbiausias kaltinimas buvo pareikštas dėl to, kad nepakankamai skiriama lėšų mokslui ir studijoms. Šios subsidijos iš biudžeto skiriamomis lėšomis, lyginant net su Slovėnija, atsilieka tris kartus. Taigi stebėtis tuo, kad nebuvome pakviesti į pirmąjį plėtros etapą Europos Sąjungon - nereikėtų. Be to, daugelis problemų sprendžiamos uždarai, neaptarus su mokslo visuomene. Prisiminta, kaip, nežiūrint į protestus, privatizuoti aukštųjų mokyklų bendrabučiai, priklausomai nuo to, kas valdžioje, norima naikinti tai Mokslų akademiją, tai Mokslų tarybą. Buvo nusikalbėta iki to, kad mums nereiks pramonės, žemės ūkio ir galėsime verstis vien iš turizmo ir verslo, taigi nėra reikalo išsaugoti ir mokslo potencialą. Mokslą, beje, visada vertino ir mūsų tėvai, pirma statę ne namą, o leidę į mokslą vaiką. Ypač kritikuota praktika, kai lėšos išbarstomos “visiems po truputį”, kai reikėtų skatinti tas mokslo ir studijų institucijas, kurios naudingos Lietuvai ir tas, kurių veikla unikali ir būtina tik mūsų šaliai. Daugelio nuomone, valstybė turėtų finansuoti ne institucijas, o programas. Kartais net būtinų specialybių rengimas neatitinka poreikio (pvz., nepakankamai rengiama mechanikų).

Lietuva stumiama į trečiojo pasaulio valstybių gretas

Daugelis kalbėjusiųjų apgailestavo, kad Vakarų partneriai mums siūlo panaudotas, senas technologijas, kurios reikalauja tik pigios darbo jėgos. Pasaulyje klostosi situacija, kai masinė gamyba perkeliama į trečiojo pasaulio šalis, kur pigesnė darbo jėga, o intelektualinę veiklą pasilieka išsivysčiusios valstybės. Lietuvai, kuri turi šiuo metu galingą mokso potencialą, nederėtų taikstytis su tokia padėtimi. Visiems aišku, kad net karinė galybė priklauso ne nuo karuomenės dydžio, o nuo jos turimų modernių technologijų.

Mokslininkai teigė, kad Lietuva į Europos Sąjungą nepakviesta vis dėl to vadovaujantis gana objektyviais kriterijais. Vienas uždavinių - sukurti informacinę visuomenę. Deja, mes tam skiriame nepakankamai dėmesio. Kritiškai vertinta tai, kad rengiamasi naikinti net Ryšių ir informatikos ministeriją, absoliutizuojama integracija, nes naujoms technologijoms santykinai lėšų skiriama keliasdešimt kartų mažiau.

Nepakankamai aktyvūs ir patys mokslininkai, nes geriau ir tikslingiau galėtų pasinaudoti PHARE programa. Dabar Lietuva vienintelė iš buvusių sovietinių respublikų nepanaudojusi šiai programai skirtų lėšų.

Kalbėtojai sakė, kad rinka mums metė iššūkį, kurį turime priimti. Tačiau kartais tebegyvename iliuzijų pasaulyje. Tik apie 20 proc. įmonių iš tiesų dirba konkurencijos sąlygomis (tiesa, ūkio ministras V. K. Babilius tvirtino, kad tokių yra apie 40 proc.). Perspėta ir apie savų technologijų apsaugą. Mes jas padarėme prieinamas Vakarams ir pamatėme, ko jos vertos, bet pamiršome, kad jomis naudojasi visokie ekspertai, patarėjai, patikėtiniai. Net mėginama paveikti mūsų valstybės politiką. Lietuviškos technologijos, mokslo laimėjimai nepelnytai iškeliauja į Vakarus.

Kaip palyginti mokslininkų darbą?

Ta tema išsivystė iš bene gyviausios diskusijos. ”Kaltininkas” - Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius E. K. Zavadskas. Jo pranešimas “Kodėl citavimo indeksas netinka techniškųjų universitetų veiklai vertinti” buvo paremtas tokia gausa diagramų ir perskaitytas taip emocionaliai, kad salėje ne kartą pasigirsdavo nuostabos šūksniai arba nuskambėdavo pritariančiojo juoko pliūpsniai.

Mokslininkai, kalbėdami apie mokslo pertvarką, o tuo pačiu ir apie mokslininkų vertinimą, abejojo, ar teisinga, kad ekspertų grupė siūlymams teikti suformuluota ne iš atitinkamų mokslo šakų, o mokslo institucijų atstovų, todėl ryškėja tendencija vertinti mokslininkų veiklą pagal bendrus kriterijus, pavyzdžiui, pagal publikacijas užsienio leidiniuose. E. K. Zavadskas pateikė faktus, kad dažnai cituojami straipsniai, kuriuose nėra nieko naujo, straipsniai, kuriuos parašė daugelis autorių (taip dažniausiai būna techniškuose moksluose), arba cituojamas tik vienas iš autorių, neretai pasirenkamas tik pagal pirmąją alfabeto raidę. Iš viso tiksliųjų mokslų atstovai (lyginant su medicina, biologija, biomedicina), cituojami retai. Todėl net kai kurie Nobelio premijų laureatai atsidūrė mažiau cituojamųjų sąraše.

- Tad kas geriau, - retoriškai klausė rektorius, - ar būti dažniausiai cituojamu autoriumi, ar tapti Nobelio laureatu?

Žinoma, buvo ir priešingų nuomonių. Konferencijoje pateiktas faktas, kad mūsų mokslo ir studijų įstaigose dirba 14000 žmonių. Pusė jų - mokslininkai. Toks didelis mokslo darbuotojų skaičius per metus užsienio leidiniuose publikuoja vos porą šimtų straipsnių. Pagal šį rodiklį atsiliekame nuo kaimynų, nes Vakaruose mokslininkas vertinamas būtent dėl jo cituojamų straipsnių dažnumo užsienyje.

Vakariečiai renkasi. Ar išmoksime rinktis mes?

Atrodo, jog dauguma vis dėl to sutiko, kad vertinimas turi būti daugiapusis, negalima vertinti remiantis kokiu nors vienu rodikliu. Mokslininkai buvo vieningi - mūsų mokslo potencialas tebėra didelis, tik būtina tinkamai jį panaudoti, suteikti reikiamą paramą. Beje, kartu kirba ir tam tikras abejonių kirminėlis. Konferencijoje kalbėta, kad geriausius mokslininkus, specialistus, gabų jaunimą norima pavilioti į Vakarus, bet, antra vertus, bendros įmonės su užsienio firmomis stengiasi įdarbinti, jaunus žmones, net studentus, o ne mūsų šalyje pripažintus autoritetus. Taigi vakariečiai renkasi… Tą, matyt, anksčiau ar vėliau reikės daryti ir mums: būsime priversti pasirinkti kuo galime su jais dalytis, o kuo ne, ką galime jiems parduoti, o ką pirkti iš jų, kur prašyti užsienio patarėjų pagalbos, o kur sprendimus reikės priimti patiems, savo galva.