Nepanaudotų galimybių programa


Tęsiame pokalbį su Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Mokslo ir studijų departamento Mokslo ir technologijų skyriaus vyriausiąja specialiste, koordinuojančia Europos Komisijos IV FRAMEWORK programą, Egidija KASPERIŪNIENE.

Kalbėjosi Margiris Daumantas

Taigi IV FRAMEWORK programos (1994-1998 m.) biudžetas 13,1 mlrd. ECU, ir jis didesnis nei iki šiol buvusių programų. To priežastis - konkurencinėje kovoje su JAV ir Japonija Europa liko paskutinėje triados vietoje. Tarp kitų priežasčių, nulėmusių situaciją, svarbiausioji - inovacijų politikos, mokslo ir technologijų plėtros tyrimų virsmo į inovacijas ir sėkmingai sukurtus naujus produktus nebuvimas. Nesiimu komentuoti padėties Lietuvoje, tai gali padaryti kiekvienas iš mūsų, tačiau galėtume pamatyti kai ką labai panašaus. Būtent tai ir įvardinčiau kaip vieną iš priežasčių, nulėmusių, jog ES Komisijos IV FRAMEWORK programa (IV FP) Lietuvai tapo nepanaudotų galimybių programa.

Džiaugiuosi, kad dabar jau galiu pateikti duomenis apie pakutiniąją COPERNICUS-98 programą: paraiškų būta 107 (paraiškų mažėjimo tendencija - 256, 133 ir 107 - anaiptol nerodo sumažėjusio dėmesio programai, sakyčiau priešingai - atsiranda vis nauji vardai ir įsitvirtina jau patirtį turintys mokslininkai), atrinkta finansavimui 20 projektų, rezerviniame sąraše yra dar 10 projektų, iš viso - 30, o tai jau geriausias šios programos rodiklis per visą laikotarpį (priminsiu pateiktų ir atrinktų finansavimui projektų santykį: 1994 - 1:9, 1996 - 1:5, 1998 - 1:3). Įtakos tam, be abejo, turėjo trijų partnerių vykdomas ES Komisijos FEMIRC Lietuvoje projektas, skirtas skatinti Lietuvos institucijas kuo aktyviau dalyvauti ES Komisijos projektuose. Akivaizdu - daugiau su programa dirbančių žmonių, daugiau dėmesio, geresni ir rezultatai. Tačiau esame toli gražu ne geriausi ir tai įrodo statistika (duomenų seka tokia: šalis, iš viso pateikta paraiškų, finansuojami projektai, rezerviniai projektai): Lenkija - 430, 78, 36; Čekija - 428, 84, 42; Vengrija - 385, 71, 27; Rusija - 766, 165, 64; Estija - 80, 20, 7; Latvija - 79, 19, 12. Taigi kita diskusija galėtų būti apie projektų dalyvių aktyvumą apsprendžiančius veiksnius.

Kitose IVFP veiklos kryptyse - I, III, ir IV - Lietuvos mokslininkai reiškėsi ne taip gausiai, kaip buvo laukta. 1995 m. pateikta 20 paraiškų, tačiau finansuoti buvo tik 8 projektai. Pagal sėkmingumo rodiklį Lietuva dalijasi 2-3 vietomis su Rumunija - 31% (Estija yra pirmoje vietoje - 50%) ir aplenkia tokias šalis kaip Lenkiją, Čekiją ir Slovėniją. Lietuvos mokslininkų 100% sėkmės rodiklis, t.y. finansavimą gavo visos paraiškos, kurios buvo teiktos, yra MAST (Jūros mokslų) ir BIOMED (Biomedicinos ir sveikatos mokslų) programose. 1996 m. situacija keičiasi: teiktos 9 paraiškos, finansuojamos 2, sėkmės rodiklis 33% Informacinių technologijų programoje ir 50% MAST programoje; bendras sėkmės rodiklis - 22%: tai 5-6 vieta, kurią dalijamės su Vengrijos atstovais. Bendras 1995-1996 m. rodiklis - 34%, ir mes užimame antąją garbingą vietą tarp 10 valstybių (Estija pirmoji - 38%). Nuo kolegų atsiliekame pagal pateiktą paraiškų kiekį, tačiau ne pagal kokybę. Čia esame gana rimti parneriai. Tą galima pasakyti ir apie Lietuvos mokslininkus ekspertus, vykstančius į COPERNICUS programų projektų eksperizes, kurie štai jau kelintus metus yra rezultatyviausi iš Baltijos valstybių. Bendras “grynas pelnas”, kurį gavo Lietuvos mokslininkai, dalyvaudami ES Komisijos programose nuo 1992 m., didesnis kaip 3 mln. ECU, jau nekalbant apie įgytą patirtį, partnerius (liūto dalis čia tenka COPERNICUS programoms. Žiūr. kiekybinę statistiką prieš tai buvusiame straipsnyje).

ES Komisija tikėjosi aktyvesnio visų VRE šalių mokslininkų dalyvavimo IV FRAMEWORC programoje. ES mastu ši programa 1996 m. buvo sėkmingiausia ir pirmiausia tiems mokslininkams, kurie dirbo su pramonės technologijomis. Štai keli pavyzdžiai: ESPRIT programos 40% visų finansuojamų projektų teko SVV įmonėms (smulkus ir vidutinis verslas), didžiosios pramonės įmonės sudarė 30% bendro dalyvių skaičiaus; BRITE/EURAM programoje į 60 % projektų buvo įtraukti pramonės atstovai, o 50% partnerių sudaro SVV įmonės ir jų sėkmės rodiklis išauga iki 28%. Tai tik keli pavyzdžiai, bet jie puikiai rodo IVFP naudą ne tik mokslui, bet ir pramonei, naujoms technologijoms kurti.

Kodėl vis tik Lietuva visiškai neišnaudojo FRAMEWORK programos teikiamų galimybių?

Kai kurios kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys sėkmingiau rinko techninės paramos vaisius, teikiamos mums visiems veltui, be jokio dalyvio mokesčio. Priežastys gali būti kelios (noriu priminti, jog tai tik mano asmeninė nuomonė, nesu šių problemų ekspertė), atkreipčiau dėmesį į šias: mokslo ir technologijų politiką formuojančių dėmesio programai trūkumas; PHARE nacionalinių lėšų naudojimas mokslui ir technologijoms (mūsų šalyje to nėra jau bent ketverius metus, nekalbu apie aukštąjį mokslą); lanksti mokesčių politika (Estija prilygino visas gaunamas iš ES Komisijos lėšas stipendijoms ir atleido jas nuo bet kokių mokesčių; o mūsų šalyje dvi ministerijos - Užsienio reikalų ir Finansų - tarsi gulbė su vėžiu traukia vežimą į skirtingas puses - pirmoji, sako, neturime mokėti, antroji teigia priešingai); sudaryta grupė darbuotojų dirba su programa ir ne su visa, o, sakysim, viena iš 19-os, tokia kaip ESPRIT (mes tam gal ir mintyse lėšų nesurastume, o ką jau kalbėti apie realų gyvenimą, kur visur ir viskam trūksta pinigų, juo labiau valdymo išlaidoms). Įdomi ir ta aplinkybė, jog mokslo ir technologijų politiką formuojanti valstybinė struktūra yra bene viena iš nestabiliausių. O pasekmės aiškios: Mokslo ir studijų departamente šiuo metu dirba tik 15 žmonių. Lietuvoje dar mažai kalbama (gal dar per anksti, o gal jau ir pats laikas būtų prabilti) apie tai, jog mokslo institucijos (dirbančios taikomojo mokslo srityje ir ne tik) užsienyje didelę dalį lėšų gauna per tarptautines programas, t.y. vadinamuosius “grantus”. Svarbi ir mokslininkų, dalyvaujančių tarptautinėse programose, amžiaus riba - aktyviausi 50 metų ir jaunesni projektų dalyviai (prisiminkite amžiaus problemą tarp mokslininkų). Pats laikas pasidomėti bent jau artimiausių kaimynų - estų ir lenkų - patirtimi koordinuojant analogišką programą. Ypač svarbi, mano nuomone, visuomenės nuostata ir ją formuojanti aplinka. Dabar retai kuris dienraštis išspausdina poleminį ar mokslą ir technologijų plėtrą skatinantį straipsnį. Baigiant šią priežasčių diskusiją norisi tikėti, kad padėtis pasikeis ir sieti viltis su naujuoju Mokslo ir studijų departamentu prie Švietimo ir mokslo ministerijos.
(bus daugiau)