Šios pastangos neliko nepastebėtos. 1997 m. Rimutei Rimantienei buvo paskirta Baltijos asamblėjos premija, o Vokiečių archeologijos institutas ją išrinko savo nare korespondente.

Su archeologe Rimute Rimantiene kalbasi “Mokslo Lietuvos”
vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas.

Daiktai kalba

Archeologijos vieta labai svarbi, nes ji sudaro didelę dalį Lietuvos istorijos. Be archeologijos nebūtų Lietuvos istorijos pradžios, todėl ja reikia labai rūpintis. Anksčiau Lietuvos istorija būdavo rašoma tik nuo vadinamųjų istorinių, t.y. rašytinių šaltinių laikų. Dabar ją galima pradėti - ir labai aiškiai pradėti - nuo tų laikų, kai istorinių šaltinių nebuvo. Turime pakankamai medžiagos, kad galėtume atkurti gyvenimo vaizdą: čia gyvenusių žmonių užsiėmimus, santykius su kaimynais, ūkinę raidą, žodžiu, visa tai, kas sudaro istoriją.

Daugelio žmonių sąmonėje istorijos mokslas prasideda nuo rašytinio fakto, šaltinio.

Lygiai toks pat faktas yra radinys. Paminklas juk taip pat yra faktas. Gal labiau svarbūs ne atskiri iš paminklų ištraukti radiniai, bet jų visuma, kompleksas. Piliakalnis kalba ne tik savo radiniais, bet ir visa sistema - gynybine, ūkine, santykiais su kaimynais. Jei turime faktų, paminklų daug, tai tikrai galime atkurti viso gyvenimo vaizdą. Man regis, archeologija teikia ne prastesnių faktų už rašytinius šaltinius.

Jeigu teisingai supratau, tai epochos kalba ne vien spausdintu žodžiu, bet ir daiktų kalbą? Epochos liudytojai - buities daiktai, darbo įrankiai ir pan. - sumaniam tyrinėtojui gali būti nelyginant savotiškas tekstas?

Žinote, parašytas ar išspausdintas žodis gali net daugiau meluoti, o archeologijos radinys paprastai nemeluoja. Jis objektyvesnis. Kiek daug jėgų tenka eikvoti istorikams, aiškintis, ar tai tikras dokumentas, ar falsifikatas? Kas parašyta - nebūtinai yra tikra. O jei archeologai rašytinius šaltinius dar gali patikrinti radiniais, tai jau tikrai svarbus dalykas. Rašytinių laikų istorijai archeologija labai dažnai gali padėti.

Pavienis radinys kultūriniame sluoksnyje - kiek jis vertingas? Istorijoje žinoma nemaža mistifikacijų, net “pašmaikštavimų”, kurie ir tikrus profesionalus išmuša iš vėžių.

Vienas radinys dar nieko nesako. Jis gali būti įkritęs iš kito kultūrinio sluoksnio. Mums svarbu kasinėjimų metu užfiksuoti radinių visumą. Tenka labai daug darbo įdėti, kad pavyktų nustatyti, ar tai to laikotarpio kompleksas, ar nėra perkasų ir pan. Tai ir yra archeologo darbas.

Šiukšlynų nauda mokslui

O, šiukšlynas - tai archeologo svajonė. Jei daiktas išmetamas į šiukšlyną, tai ten lieka amžiams, niekas jo iš ten neiškrapšto. Šiaip sluoksniuose gali būti įvairiausių perkasinėjimų. Todėl geriausia datuoti radinius, kurie rasti šiukšlynuose.

Matyt, svarbu tuos šiukšlynus aptikti? Galime įsivaizduoti, kur galėjo stovėti šventyklos, bažnyčios, pilys, gyvenamieji pastatai - pati vietovė, reljefas gali padėti aptikti. O kaip rasti galimo šiukšlyno vietą? Gal turite profesinių paslapčių, kaip tuos šiukšlynus išaiškinti?

Archeologui irgi reikia uoslės. Atsiranda įgūdžiai, patyrimas. Pastebiu, kad ne visi tą uoslę turi. Žiūriu į ateinančius naujus darbuotojus ir matau, kad vienas ar kitas tikrai tiks šiam darbui, nes sugeba aptikti senovės gyvenvietes. Jas rasti sunkiausia. Piliakalnį kiekvienas mato, bet pamėginkite rasti gyvenvietę - ir dar akmens amžiaus! - kai jokių radinių nėra.

Žiūriu, kur pati norėčiau gyventi. Reikia geriamo vandens - ežero, upės. Tačiau tie vandens telkiniai gali būti išsekę, vadinasi, svarbu įsivaizduoti, kaip ta vietovė atrodė seniau, ir ne teoriškai, bet praktiškai - kaip galėjo gyventi senovės žmogus.

Man bendradarbiai net priekaištaudavo, kad išsirinkau tyrinėjimams gražiausias vietas. Ne aš išsirinkau, tai tos vietos mane išsirinko, tie žmonės, kurie čia gyveno prieš tūkstančius metų. Jiems buvo gera - ir man gera. Negražiose vietose niekas nenorėjo gyventi.

O Jūsų pamiltoji Šventoji? Pelkėta vieta, kemsynė.

Toje vietoje būta ežero, ne pelkės. Gražios vietos būta. Buvo geriamo vandens, nuo vėjų apsaugota vieta, palanki žvejybai. Aišku, buvo daug žuvies.

Ar Lietuva palanki vieta archeologams? Juk per paskutinį tūkstantmetį išseko ir užako apie tūkstantį ežerų. Vadinasi, smarkiai pakito kraštovaizdis, prarastos natūralios gamtinės vertybės.

Na taip, bet archeologas grįžta į tuos laikus, kai tie ežerai buvo. Pripranti įžiūrėti: čia buvęs ežeras, čia jo kraštas. Niekas neišnyksta be pėdsako, vis viena matyti, kaip galėjo atrodyti. Ateinu į vietovę - lanka plyti. Vienas krantas, toks platus, nusileidžia, o kiti statūs. Aišku, ežeras buvęs. Tiesiog matau jį buvus. Kur žmonės galėjo gyventi? Mėginu įsivaizduoti, pradedame žvalgomąjį kasimą.Būna, tiesiai ant židinio pataikome. Paskui ilgai tą vietą kasinėjame.

Kartais ir netyčia pasiseka aptikti. Kur Šventosios pelkės - vietovė užakusi, šabakštynais apaugusi. Jokio buvusio ežero kranto neįmanoma įžiūrėti. Vėliau, kai krūmai buvo iškirsti, vietovė nusausinta, šiokią tokią kranto liniją – 50-70 cm pakilimą – pavyko įžvelgti. Kai ūkis nupjaudavo javus, rugsėjį specialiai atvažiuodavome ieškoti to kranto. Reikia vaizduotėje matyti, kur galėjo būti gyvenvietė.

Intuicija atsiranda iš žinojimo

Pasisakau už viską - žinojimą, apsiskaitymą - bet ir už intuiciją. Ji atsiranda iš žinojimo.

Bet ar to žinojimo taip jau ir pakanka Jūsų mokiniams? Juk tvirtinate, kad kai kuriuose iškart pastebite Dievo dovaną, kurios dėka jie gali tapti gerais archeologais.

Kurie stengiasi - daug skaito, į kitus pasižiūri ir greitai perpranta, ko reikia būsimam archeologui. Aišku, pripažįstu ir intuiciją, vieni perpranta greičiau, kiti lėčiau.

Parduotų vasarų žavesys

Artėjant abitūros egzaminams jaunuoliams pats laikas apsispręsti, kur pasukti. Ką patartumėte norintiems studijuoti archeologiją?

Ne kartą buvau klausiama patarimo. Sakydavau: atvažiuok vasarą į ekspediciją, pamėginęs sužinosi, ar tau tai patiks. Archeologija - tai juodas darbas. Pasidomėdavau, iš kur moksleivis apie archeologiją žino? Kai kurie sakydavo klausęsi mano paskaitos. Paskaitoje paprastai rodomi gražiausi radiniai. Kasdienybė ne tokia patraukli, o mūsų rastieji radiniai neblizga. Randi šimtą šukių ir iš jų tenka “padaryti” gražų puodą. Šukes pritaikius, išvalius, atstačius.

Turėjau tokių jaunuolių, kurie susidūrę su realybe pamatė, jog tai jiems “per smulkus” darbas. O mes tą “smulkų” darbą dirbame diena iš dienos, nes be jo nieko nepadarysi.

Archeologui reikia labai gerai ir praktiškai, ir teoriškai dalyką išmanyti. Yra tokių darbuotojų, kurie praktiškai gerai dirba, bet jų nepriversi parašyti straipsnį. Yra ir nenorinčių žemės kasti - jie pageidauja rašyti. Toks tad sudėtingas dalykas.

Ekspedicijoje pamatai, ar žmogui pakaks kantrybės. Jei jis nori iškart viską gauti - nieko negaus. 90 proc., jei ne daugiau, sudaro juodas darbas. Visada sakau: ar tave patenkins vienas procentas malonumo? Buvo panelių, kurios pasižiūrėjo, kaip žemė kasama ir paklausė: “Tai vasarą atostogų jau nebeturėsime?” - “Ne, tai parduotos vasaros - susitaikykite su tuo. Žiemą archeologas nieko nepadarys.” Kas nenori parduoti vasarų, archeologija neužsiima.

Tačiau juk archeologui tenka visi vasaros privalumai: grynas oras, dažnai gražiausios vietovės - prie ežerų, upių, marių.

Tai nuostabiausias dalykas, geresnio gyvenimo neįsivaizduoju. Bet reikia dirbti. Ir nuobodoko juodo darbo pakanka. Neįsivaizduoju, kaip nuvažiavus į kurortą, turėčiau ten sėdėti. Siaubas. Dirbdama Šventojoje vasarotojų nematydavau. Nuvažiuodavau į Palangą ir kuo greičiau lėkdavau atgal, į Šventąją. Man baisu būdavo nuo žmonių antplūdžio. Sulaukėji žmogus, minios negali matyti. Bet kas jau pajunta archeologijos teikiamus malonumus - tai visiems laikams.

Jaučiatės gamtos vaikas?

Negali būti visiškas gamtos vaikas, nes yra darbas: reikia radinius fiksuoti, pakuoti, braižyti brėžinius, aprašinėti. Medinius radinius būtina konservuoti - dirbti nuo ryto iki sutemų. Ir nenori, kad kas nors kliudytų tau tą darbą dirbti.

Archeologų ir geologų draugystė

Tų bendrų darbų su geologais turėdavome ir anksčiau, kreipdavomės pagalbos ir paprastai jos sulaukdavome. Tai būdavo kolegiškas bendradarbiavimas, iš geros valios. Mokslo ir studijų fondo remiama programa “Akmens amžius Pietų Lietuvoje” - visai kito lygio, abi šalis įpareigojanti programa. Būtų visai geras darbas, bet padarytas dar ne iki galo. Tomų surašyta daug , bet kad jie būtų vienas su kitu susieti - nelabai pavyko. Gal ir mes, archeologai, per mažai apie geologiją išmanome, o gal ir geologai per mažai išmano apie archeologiją. Dar neįpratę kartu dirbti. Šiaip ar taip medžiaga paskelbta, o interpretavimas lieka ateičiai.

Ar reikėtų tuos bendrus darbus, bendras temas tęsti?

Būtina tęsti, nes jie iki galo nepadaryti. Mes ir iki šiol naudodavomės geologų, geografų parama, darbais. Geologai atlikdavo mums žiedadulkių analizę, biologai ar geografai taip pat neatsisakydavo pagelbėti. Bet tai būdavo daroma iš draugystės. O bendra programa - tai ir įpareigojimas tuos bendrus darbus atlikti.

Veikiausiai archeologams geologų pagalbos dažniau prireikia, nes jie turi gręžinių bei kitos technikos?

Be to mums reikia būtent geologų interpretacijos. Nidoje man teko kasinėti už Didžiosios kopos jūros pusėn, ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl būtent už kopos yra ta gyvenvietė. Kasu ir staiga storiausias juodos žemės sluoksnis, einantis žemyn. Spėjau čia buvus marių krantą. Geografą Rimvydą Kunską paprašiau, tai jis iš draugiškumo vieną sekmadienį su savo grąžtu atvažiavo. Padarė keliose vietose gręžinius, taip pat ir per visą kopą. Paaiškėjo, kad kopa buvo nuo seno, tik žemesnė. Pasisekė aptikti protakos vietą. Pasirodo, lagūnos būta. Čia spietėsi žmonės - ne ant marių kranto, bet šalia lagūnos.

Taip pat ir Šventojoje buvusio ežero rekonstrukciją galėjo padaryti tik geografai ar geologai.

Archeologai tyrinėja keramiką, o geologai - molius, molynus. Jie suinteresuoti žinoti, kur tie moliai “keliavo”, kas iš jų buvo daryta. Turime įvairiais laikotarpiais ir iš skirtingų molynų imto molio. Pietų Lietuvoje molynų ne kažin kiek. Todėl labai svarbu ištirti, ar, pavyzdžiui, “virvelininkai” savo puodus atsivežė, ar lipdė iš vietinio molio? Geologai tai gali išsiaiškinti, kadangi jiems rūpi savo tyrimus susieti su tų žmonių gyvenimu.

Bendrų problemų turime ir pajūryje. Man ten pavyko rasti Rutulinių amforų kultūros puodų - akmens amžiaus, bet ne mūsiškių. Ar tos kultūros atstovai atsivežė jau padarytus puodus, ar pradėjo lipdyti čia, vietoje? Norint atsakyti, reikia tirti molio sudėtį ir pamėginti aptikti tinkamus molynus. Šventojoje apstu puodynių šukių, bet kur molynai - mes nežinome. Kolegos geologai turi žemės gelmių žemėlapius, jie taip pat domisi rastosios keramikos sudėtimi, tad kartu galėsime atsakyti į daugelį klausimų.

Tarkime, Nidoje molynų nėra, užtat Rasytėje - kiek širdis geidžia. Būtent Rasytės plytinės raudonos plytos buvo ir naudotos statant raudonplyčius Kuršių nerijos gyvenviečių pastatus. Juk aišku, kad statybinės medžiagos buvo atsigabenamos iš kuo arčiau. Artimų kultūrų gyventojai ir savo keramiką gamino iš tų pačių medžiagų, kai ką mėgdžiojo, naudojo savo technologijas. Mes, archeologai, apie daug ką sprendžiame vizualiai, na, ištiriame medžiagos tankį. Dabar siūlome porai metų bendrą programą su geologais. Aš prisidėsiu, dirbsiu, bet tai jau jaunų archeologų rūpestis.

Su kokių mokslų atstovais, be geologų, dar bendradarbiauja mūsų archeologai?

Labai glaudžiai tenka bendradarbiauti su daugelio mokslų atstovais, nes tik su daugeliu bendraujant galime savo krašto istoriją atkurti. Seniai draugaujame su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto antropologais, kai tenka tirti kapavietėse rastų žmonių kaulus. Ir su chemikais, ir su fizikais bendradarbiaujame. Kad ir metalus tyrinėdami: mes tik formą matome, o iš kur ta geležis - įvežtinė ar iš vietinių balų rūdos - gali padėti atsakyti spektrinė analizė. Naudojame radiokarboninį metodą, žiedadulkių analizę, tad vieni be kitų mokslų pagalbos neapsieiname.