Biudžetinės subsidijos valstybiniams mokslo institutams(VMI)

Prieš aptariant bazinę subsidiją pažymėtina, kad iš pat pradžių ji buvo formuojama orientuojantis į mokslininkų skaičių institucijoje ir nebuvo atsižvelgiama į vykdomų tyrimų kokybę, produktyvumą, t.y. į rodiklius, apibūdinančius institucijos ir mokslininkų ar jų grupių darbo rezultatus. Siūlymus dėl minimalių subsidijų institucijoms rengė Lietuvos mokslo taryba ir teikė Švietimo ir mokslo ministerijai bei kitoms iki jos egzistavusioms vyriausybinėms institucijoms, atsakingoms už mokslą ir studijas. Švietimo ir mokslo ministerija paprastai be žymesnių keitimų tuos siūlymus įteisindavo.

1991 m. Vyriausybė patvirtino 29 valstybinių institutų sąrašą ir jų pagrindines veiklos kryptis. Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 23 straipsnį įregistruotiems institutams turėjo būti patvirtinta minimali biudžeto subsidija. Kadangi to nebuvo padaryta, Lietuvos mokslo taryba numatė valstybiniams institutams bazines subsidijas skirti vadovaudamasi nuostata, kad technikos ir kiti taikomųjų tyrimų institutai ne mažiau kaip 50( lėšų turi gauti už taikomuosius darbus iš kitų šaltinių. Institutams, kurių veiklai reikia daugiau pagalbinių darbuotojų (ypač agrariniams institutams), buvo nustatytas didesnis lėšų kiekis, tenkantis vienam mokslininkui. Todėl subsidijos dalis vienam mokslininkui įvairiuose institutuose 1992 m. skyrėsi apie 2 kartus.

1993-1996 m. institutams skiriamų subsidijų dydis keitėsi dėl mokslininkų ir mokslo darbuotojų skaičiaus nevienodo kitimo, dėl kai kurių institutų sugebėjimo išsirūpinti papildomų asignavimų (pvz. įskaitant subsidiją, pajamas už Valstybės užsakomuosius darbus) ir dėl to, kad subsidiją imta skirti pagal institutų pateiktas sąmatas. Dėl to pakito ir subsidijos dalis vienam mokslininkui: 1992 m. tarp kai kurių institutų buvęs skirtumas 1 : 2 1996 m. padidėjo daugiau negu 1 : 3.

1997 m. biudžeto subsidijas 3 lentelėje pasiūlyta skirstyti institutams orientuojantis į 1992 m. finansavimo padėtį bei principus, tik sumažinant subsidijos dydžio skirtumą vienam mokslininkui iki 1 : 1,5 ir neviršijant 1996 m. subsidijos daugiau kaip 45.

Biudžeto subsidijos visiems valstybiniams institutams 1992-1997 m. buvo apskaičiuotos pagal vienodus kriterijus neatsižvelgiant į tai, kad biudžeto asignavimai turėjo sudaryti ir sudarė tik apie 50 proc. taikomųjų institutų pajamų, o kai kuriuose iš jų - dar mažesnę dalį (pvz., 1995 m. Architektūros ir statybos institutui sudarė tik 35 proc., Termoizoliacijos institutui - 29,5 proc. visų pajamų). Tuo tarpu kai kuriuose fundamentinių tyrimų institutuose biudžeto subsidija sudaro 92 - 98 proc. jų pajamų. Tačiau taikomųjų tyrimų institutams biudžeto subsidijos 1997 m. buvo padidintos 28 proc. (palyginti su 1996 m., t.y. daugiau už padidėjimo vidurkį (žr. 3 lentelė).

Pateikta analizė rodo, kad minimalios subsidijos apskaičiavimo principai turi būti koreguojami taip, kad taptų valstybinės mokslo politikos įgyvendinimo veiksniu, pirmiausia remiančiu valstybei būtinus tyrimus ir tarptautinį lygį pasiekusius mokslininkus bei jų grupes. Apskaičiuojant minimalią subsidiją tik pagal mokslo laipsnius turinčių darbuotojų skaičių, neatsižvelgiama į realų jų produktyvumą ir atliekamų tyrimų lygį. Žinant, kad vienodus laipsnius turintys darbuotojai labai skiriasi pagal savo mokslinio darbo rezultatus, tokia praktika yra palanki žemesnio nei tarptautinio lygio tyrimus vykdančioms institucijoms ir valstybiniu požiūriu yra netikslinga.

Neabejotiną žalą mokslo sferai daro ir tai, kad asignavimai netampa fiksuoti institucijos veiklos laikotarpiui nuo vienos iki kitos atestacijos (5 metams) ir kiekvienais metais koreguojami. Žinodami, kad minimali subsidija apskaičiuojama remiantis “galvų’’ skaičiumi, institutai vengia atsisakyti neproduktyviai dirbančių mokslininkų. Taip sukuriama situacija, nepalanki aukštesnio lygio mokslui. Gautų lėšų institucijoms praktiškai užtenka tik algoms, socialiniams mokesčiams ir energijos išlaidoms apmokėti. Kitoms reikmėms jų praktiškai nelieka. Nustačius fiksuotą minimalią subsidiją ilgesniam laikotarpiui ir atsisakius reglamentuoti skirtas lėšas pagal išlaidų straipsnius, mokslo institucijos galėtų racionaliau naudoti lėšas mokslo tyrimams vykdyti.

Todėl, remiantis Mokslo ir studijų įstatymu, peratestuotiems valstybiniams mokslo institutams siūloma patvirtinti minimalias valstybės biudžeto subsidijas. Minimali subsidija, skiriama valstybiniams mokslo institutams, turi sudaryti jiems sąlygas vykdyti pagrindinių darbų programą pagal Vyriausybės patvirtintas mokslinės veiklos kryptis. Minimalios subsidijos dydis turi nemažėti per visą penkerių metų atestacinį instituto veiklos laikotarpį, kad institutas galėtų tvarkyti savo vidinę struktūrą ir lėšas tinkamiausiu mokslo tyrimams būdu.

Šiuo metu yra parengtas Valstybinių mokslo institucijų minimalios subsidijos skaičiavimo projektas. Skaičiuojant institucijos darbo užmokestį kaip pagrindas paimtas aktyviai dirbančių mokslininkų skaičius. Tą skaičių turėtų aprobuoti atitinkamos mokslo srities specializuota komisija, atlikusi instituto teikiamų tyrimo krypčių ir penkeriems metams numatytų darbo programų ekspertizę. Skaičiuojant mokslininkų darbo užmokesčio fondą minėtoje metodikoje atsižvelgta į darbų reikšmingumą bei produktyvumą. Parengtas valstybinių mokslo institutų minimalios subsidijos nustatymo metodikos projektas numato skatinti mokslininkus kelti kvalifikaciją, siekti kad atliekami darbai būtų tarptautinio lygio arba reikšmingi Lietuvos ūkiui ir krašto gynybai.

Valstybinių mokslo institutų statutai buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 58 ir pagal 1991 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 245 29 institutai gavo valstybinio mokslo instituto statusą dvejų metų laikotarpiui. Kai institutų statutų galiojimo laikas ėjo į pabaigą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 20 d. potvarkiu Nr.40 p. buvo sudaryta valstybinių mokslo ir studijų institucijų veiklos vertinimo komisija. Lietuvos mokslo tarybos ir Lietuvos mokslo akademijos ekspertų grupės nepriklausomai atliko visų valstybinių mokslo institutų ir aukštųjų mokyklų vertinimą. Remdamasi anketinio vertinimo rezultatais komisija konstatavo, kad nepaisant “protų nutekėjimo” ir skurdaus finansavimo, Lietuvos mokslininkai atlieka svarbius mūsų šalies kultūrai ir ūkiui darbus, kurių nemaža dalis pripažįstama ir vertinama pasaulio mokslinės visuomenės. Komisija gerai įvertino 18 valstybinių mokslo institutų veiklą ir jiems Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1995 m. kovo 21 d. nutarimu Nr.399 pratęsė valstybinio mokslo instituto statusą iki 1997 m. gruodžio 31 d., o likusiems 11 institutams iki 1995 m. gruodžio 31 dienos.

Tais pačiais metais Norvegijos mokslo taryba ištyrė 97 mokslo tyrimų institucijų padalinių veiklą. Ir Norvegijos, ir Lietuvos ekspertai nustatė tas pačias labai gerai dirbančias institucijas. Norvegijos mokslo tarybos ataskaitoje pažymėta, kad atskirų mokslinių kolektyvų ir mokslo institucijų darbai prilygsta pasaulio mokslininkų darbams. Todėl visų mūsų rūpestis turėtų būti išlaikyti gerai dirbančias institucijas, ir jų mokslinį potencialą panaudoti Lietuvos labui.