Žinios biologui, apželdintojui duona
Gediminas Zemlickas
Vasario pradžioje po senojo Vilniaus universiteto skliautais gražią šventę pažymėjo Universiteto Botanikos sodo ir Gamtos fakulteto darbuotojai, o kartu ir visi tie, kurie neabejingi mus supančiai aplinkai.Renginyje pristatyta Botanikos sodo darbuotojos Gintarėlės JURKEVIČIENĖS knyga "Lianos", o šventėje dalyvavęs Didžiosios Britanijos ambasadorius Thomas MACAN Universiteto Botanikos sodui padovanojo Oksfordo universiteto leidinį "Index Kewensis".
Dovana
Vilniaus universiteto rektorius prof. Rolandas Pavilionis dovaną įvertino kaip didelį indėlį į Universiteto intelektinį lobyną. Index Kewensis - vienas brangiausių pasaulio leidinių (999 svarų sterlingų): disketėse sukaupta susisteminta informacija apie 1 mln. augalų. Tai vienas svarbiausių augalų archyvų, kuriame sutelktos fundamentinės žinios. Jomis naudodamiesi Lietuvos dendrologai, apskritai botanikai, galės veikti pagal šiuolaikinius reikalavimus, kaupti vertingas augalų kolekcijas.Ypač džiugina tai, kad dovana gauta būtent iš Didžiosios Britanijos - aukštos kultūros ir gilių tradicijų šalies. Ši valstybė - augalų kolekcijų kaupimo, botanikos sodų kūrimo ir parkų meno pradininkė. Pirmasis botanikos sodas Didžiojoje Britanijoje įkurtas 1751 m. ir turėjo įtakos daugelio kitų šalių botanikos sodų kūrimui bei raidai, Europos floros komplektavimui. Taip pat turėjo įtakos ir Vilniaus universiteto Botanikos sodui, kuris buvo įkurtas lygiai po 30 metų - 1781-aisiais.
Augalai auga tyliai
Vilniaus universiteto Botanikos sodo darbuotojai be ypatingo triukšmo dirba savo kasdieninį darbą, gal nelabai ir moka garsintis - augalai juk taip pat auga tyliai ir ne iš aplinkui sukelto triukšmo. Nepavydėtinomis sąlygomis tie žmonės stengiasi išsaugoti visa tai, kuo garsus buvo šis vienas pirmųjų Rytų Europoje botanikos sodų, kurio kūrėjais - prancūzu Ž. E. Žiliberu, vokiečiu G. Forsteriu, lietuviu S. B. Jundzilu - teisėtai didžiuojamės. Ne vien praeityje šio Botanikos sodo šlovė. Tai, kad jis palaiko ryšį ir bendradarbiauja su 400 pasaulio botanikos sodų (iš jų su 14 Didžiosios Britanijos analogiškų institucijų), jau savaime rodo, kad Vilniuje dirbami darbai verti pagarbos ir sulaukia pripažinimo.
Senasis universiteto Botanikos sodas kilnotas iš vietos į vietą, o prieš ketvirtį amžiaus jam skirta nauja vieta - Kairėnuose, seno parko ir kadaise ten stovėjusių rūmų teritorija. Pusė ploto buvo skirta dendrofloros skyriui. Reikėjo rinktis darbų temas, specializuotis. Kas Lietuvoje jau buvo daroma? Miškų institute dirbta prie sumedėjusių augalų (medžių), iš kurių dauguma - ąžuolai, uosiai, liepos ir kt. - taip pat naudoti apželdinimui. Vadinasi, ši niša buvo jau užimta. Vilniečiai peržvelgė gilias tradicijas turinčio Kauno botanikos sodo atliekamus tyrimus - kad tų darbų taip pat nekartotų.
Tuo metu Lietuvoje virė karštos diskusijos dėl vertikalaus apželdinimo. Anot žinovų, ši sritis ir šiuo metu ne geriausiai tvarkoma (išskyrus nebent Anykščius, bet ir ten priekabesnė akis rastų trūkumų). Žodžiu, iš laisvų nišų prieinamiausios tyrinėti ir kultivuoti atrodė lianos, alyvos bei rožės.
Praėjus dviems dešimtmečiams galime pasakyti, kad labiausiai pasiteisino su lianomis dirbamas darbas. Ir tai Gintarėlės Jurkevičienės dėka. 1971 m. iš Žemaitijos atvykusi į Vilniaus universitetą studijuoti biologijos, tapo prof. Marijos Natkevičaitės-Ivanauskienės mokine. Profesorė ne kartą ragino imtis mokslinio darbo, rašyti disertaciją. Tačiau G. Jurkevičienė buvo pasišventusi dendrologo darbui Universiteto Botanikos sode. Tyrinėjo lianinius augalus. Tai ne vietinė flora. Vidutinio klimato juostoje auga apie 200 lianų rūšių, o tropikuose - iki 1000. Lietuvoje vienintelė tikra liana yra apynys, lianos pavidalo taip pat išauga gebenė lipikė, kur-ne-kur dar ir miškuose gyvuojanti. Botanikai tikriausiai primintų ir dar kokį augalą, bet augdami prie arealo ribos jie dažnai iššąla ir natūraliose bendrijose augdami savo, kaip lianinių augalų savybių, neišreiškia. Tiesa, nereikėtų pamiršti ir žolinių lianų, kurių botanikė dr. Jūratė Tupčiauskaitė minėjo Lietuvoje augant tris, o Gamtos mokslų fakulteto dekanas tvirtino jų augant pakankamai daug. Matyt, botanikams dar yra kur reikštis, kol bus prieita vieningos nuomonės.
Iniciatyva
Prof. habil. dr. Jonas Remigijus Naujalis prisiminė tą šaltą žiemą, kai vos tapęs Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekanu turėjo priimti Botanikos sodo delegaciją. Sodo darbuotojams tada viskas atrodė blogai atgimstančioje valstybėje: atlyginimai maži, perspektyvų jokių Dekano padėtis buvo nepavydėtina: nei atlyginimų padidinti, nei traktoriaus nupirkti jis negalėjo, net degalų įsigyti nebuvo už ką. Dekano žodžiai nenudžiugino delegacijos narių. Jis tuomet pasakė, kad Botanikos sodo darbuotojai stokoja vieno dalyko - iniciatyvos, be kurios ir Universiteto Botanikos sodas negalės būti tuo, kuo gali ir turi būti.
Nežinia, kiek čia padėjo dekano žodžiai, bet šiuo metu jis tvirtina matąs visai kitas tų pačių darbuotojų nuotaikas - iniciatyvos esą nepalyginamai daugiau. Kai 20 metų Botanikos sode plušanti Gintarėlė Jurkevičienė, nors ir neturėdama mokslinio laipsnio, ryžtasi apibendrinti savo ilgų darbo metų kauptus duomenis, parašo knygą - argi tai ne akivaizdus iniciatyvos pavyzdys?
Dekanas pateikė ir daugiau tokių džiugių pavyzdžių. Tam tikrą savo nepilnavertiškumo kompleksą mūsų žmonės tegu ir pamažu, bet įveikia. Atrodytų, Vakarų šalių universitetų botanikos sodai labai turtingi, kolekcijos gerai prižiūrimos, tad ar norės čia mus tokius neturtingus priimti? Mes galime su užsienio botanikos sodais lygintis tik amžiumi ir kolekcijų gausa, bet ne jų sutvarkymu. Žodžiu, tam tikrą nepasitikėjimą savo jėgomis mūsų žmonės jautė. Būdami savo srities specialistai ir patriotai jie gerai žinojo, kaip reikėtų kolekcijas tvarkyti ir dirbti, bet stigo sąlygų.
Geru žodžiu reikėtų paminėti ir Universiteto vadovus, kurie pasistengė, kad Vakarų universitetų botanikos sodus išvystų ne vienas kitas, bet kuo daugiau mūsų žmonių. Rankomis ir kojomis remdamiesi į Latvijos šonus ir lubas Vilniaus universiteto Botanikos sodo darbuotojai pasiekė Frankfurto universiteto botanikos sodą. Buvo priimti kaip laukiamiausi kolegos: mūsiškiams parodytos kolekcijos, augalai, pademonstruotos technologijos.
Ir sodininkui, ir studentui
Knygoje Lianos autorė Gintarėlė Jurkevičienė, remdamasi savo 20 metų darbo patirtimi, aprašo 154 pavadinimų lianas. Išskyrus vieną, visos - svetimžemės, pačios autorės sukauptos daugiau kaip prieš du dešimtmečius iš Šiaurės Amerikos, Centrinės Azijos. Pasak Universiteto Botanikos sodo direktoriaus doc. Evaldo Navio, mokslinė darbo vertė tuo didesnė, kad dauguma tų augalų Lietuvoje nekultivuoti, o visos šalies mastu eksperimentuoti būtų per didelė prabanga. Augalai tyrinėti daugiau kaip 20 metų, per tą laiką būta ekstremalių žiemų ir vasarų. Knygoje toji patirtis ir pateikta. Pateikti išsamūs botaniniai aprašymai ir patarimai, kaip auginti kolekcijoje.
Darbas turi ir praktinę vertę, nes tie augalai ne tik aprašyti, bet ir platinami Lietuvoje. Introdukuotus augalus stengiamasi pritaikyti apželdinimo tikslams, tad knygoje ir sodininkui mėgėjui galima rasti naudingų praktinių patarimų, kaip daiginti sėklas, sodinti augalus, parinkti jiems atramas ir kaip prižiūrėti. Galima tik pritarti knygos recenzentei dr. Jūratei Tupčiauskaitei, kuri pastebėjo, kad knyga Lianos - tai žinios biologui ir duona apželdintojui. Jeigu krašto horizontalųjį apželdinimą pradėsime drąsiau turtinti, įvedant ir vertikalaus apželdinimo elementus, tai mūsų šalelės vaizdas turėtų keistis tik į gera.
- Savo lianų kolekcija galime didžiuotis, - tvirtina G. Jurkevičienė, su kolegomis apsilankiusi Lenkijos, Čekijos, Vokietijos botanikos soduose ir vartydama iš viso pasaulio gaunamus katalogus. Su savo pagalbininkais ji stengiasi, kad iš kitų kraštų atkeliavę augalai Lietuvoje pasijustų kaip savo tolimoje tėvynėje - vešėtų, žydėtų.
Knygą rašiusi ilgai - septynias žiemas. Ne kartą pradėjusi ir baigusi, paskui vėl iš naujo tęsusi darbą. Rašė, prieš akis matydama mokomosios literatūros ieškančius studentus, garbius sodininkus ir naujakurius, svarstančius, kaip čia apželdinus savo sodybą. Knyga turėtų praversti landšafto architektui ir želdintojui, galinčiam patarti, kaip lianiniais augalais papuošti namo sieną, tvorą ar kiemą. Veikiausiai patiks ir floristams, kurie savo kūriniams pritaiko gamtines priemones.
Pirminiame leidyklos plane buvo numatyta išspausdinti tik 150 knygos egzempliorių. Pavykus rasti rėmėjų (jais tapo Miškų ir žemės ūkio ministerijos Miškų ūkio departamentas) knygos tiražą pasisekė padidinti iki 1 tūkst. egzempliorių.