PRO ET CONTRA

Lietuvos mokslo reforma mokslininko iš Kaltinėnų žvilgsniu


Habil. dr. Benediktas Jankauskas
Lietuvos žemdirbystės instituto
Kaltinėnų bandymų stoties
vyriausiasis mokslinis bendradarbis
Lietuvos žemdirbystės instituto Kaltinėnų stotyje dirbantys 6 daktarai ir vienas habilituotas daktaras tyrinėja dirvožemio erozijos problemas.
Šio straipsnio autorius habil. dr. B. Jankauskas pernai buvo apdovanotas dabar jau Lietuvos Prezidento dr. Valdo Adamkaus premija už monografiją "Dirvos erozija".

Metų pradžioje pasirodęs Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr. 1501 (“Valstybės žinios”, 1998 m. Nr.1) paskatino atidėti į šalį ir nelabai atidėliotinus darbus ir pastudijuoti minėtąjį nutarimą bei jo atsiradimo ištakas. Tai nebuvo lengva, teko prisiminti, kas anksčiau nugirsta, kas perskaityta. Nemanau, kad padarysiu stebinančias ar labai svarbias pastabas. Tai neįmanoma atsitiktinai trumpai pasidomėjus kuria nors problema. Bet ir tylėti šiuo lemtingu momentu būtų nedovanotina. Akivaizdžiai matėme, kiek skaudžių nuostolių pridaryta neapgalvotos agrarinės reformos pradžioje. Ne mažiau neapgalvotas atrodo ir antrasis mokslo reformos etapas (pirmasis tos reformos etapas nuosekliai vyko nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo iki LR Mokslo ir studijų įstatymo priėmimo 1991 m. pradžioje). Gal dar nevėlu atidžiau į tai pažvelgti? Nepakankamai apgalvotai netikrumo nuotaikos jau pasėtos. Jos duos savo rezultatų, bet pražūtingų padarinių, manau, dar galima išvengti.

Apgalvota provokacija pasiekė tikslą

Ieškant minėto Vyriausybės nutarimo ištakų teko grįžti prie kelerių metų senumo įvykių. Norom nenorom prisimeni Vilniaus universiteto profesorę habil. dr. Oną Voverienę. Girdėjau profesorę kalbant iš Lietuvos mokslininkų suvažiavimo tribūnos, skaičiau kelis straipsnius “Mokslo Lietuvoje”, o pastaruoju metu žurnale “Mokslas ir gyvenimas” (1998 m. Nr. 1) pasirodė Mokslininkų rūmų surengtos diskusijos “Mokslo prestižas: problemos ir perspektyvos dabarties Lietuvoje” aprašymas. Diskusijos pranešėja buvo profesorė O. Voverienė. Niekada nekėlė rimtesnio dėmesio aistringos jos kalbos, vienpusiškomis emocijomis paremti didžiuliai straipsniai, nors tarp daugumos labai šališkų, toli į “lankas” nuplevenančių minčių kartais pasigirsta ar pasimato ir racionalus grūdas. Kita vertus, darbštumo ir atkaklumo profesorei tikrai netrūksta. Neabejotinai ją galima priskirti prie “Mokslo Lietuvoje” (1997 m. Nr. 20) jos pačios įvardintų “pačių atkakliausiųjų, pasiryžėlių ir pasišventėlių, pasiaukojamai už du ar tris dirbančių” mokslininkų. Deja, “mokslininkų romantikų” (“Mokslas ir gyvenimas”) kategorijai profesorės turbūt niekas nedrįstų priskirti. Net mažai žinodamas apie tiesioginį jos mokslinį ir pedagoginį darbą, paskaitęs vien straipsnius ir ypač minėtos diskusijos aprašymą, neišvengiamai suvoki jos kalbų įtaigumą, gebėjimą peršamomis idėjomis užkrėsti giliau nemąstančius mokslo ar politikos veikėjus. Viena iš tokių aktyviai profesorės peršamų minčių buvo apie mokslo reformos naujo etapo reikalingumą (“Mokslo Lietuva”, 1996 m. Nr. 7), kiršinant tarpusavyje Lietuvos mokslo tarybą, Mokslų akademiją bei Švietimo ir mokslo ministeriją. Kad peršamoji “idėja” tikroviškiau atrodytų, pasitelkta mokslo statistika, kurios duomenimis ir pati profesorė aiškiai nepasitiki. “Revoliucingas” jos mintis netruko pasigauti šiuolaikiniai aukščiausio rango “reformatoriai”, praėjusioje jų veiklos kadencijoje beatodairiškai suniokoję kaimo ūkį. Nereikėjo nė tikėtis, kad įgytoji patirtis nebūtų toliau plėtojama. Profesorės Onos Voverienės lūpomis paskleistos kažkieno idėjos buvo palanki paskata imtis mokslo reformos. Juolab kad ir “reformatorių” vadai, ne kas kitas, o mokslininkai su profesoriaus ar daktaro diplomais. Tad ir kompetencija “mokslo reformai daryti” akivaizdžiai tinkamesnė, kaip kaimo (ir ne tik jo) infrastruktūrai ardyti. Todėl, švelniai sakant, keistai atrodo kai kurių minėtoje diskusijoje Mokslininkų rūmuose kalbėjusių ir spaudoje savo mintis išsakiusių žymių Lietuvos mokslo veikėjų priekaištai ekspertų komisijoms dėl jų tendencingumo ar ydingų mokslininkų darbo vertinimų kriterijų naudojimo. Lyg kirvis, o ne kirtėjas būtų kaltas dėl prestižinio parko medžių kirtimo.

Taikliai dabartinės mokslo reformos procesą įvertino prof. habil. dr. L. Kadžiulis, pareiškęs, kad “proceso stabdžiai yra netikri prioritetai, vertinimo disproporcijos, pačių sukurti fetišai” (“Mokslas ir gyvenimas” 1998 m. Nr. 1).

Mokslininkų darbo vertinimo kirterijai

Didžiulį straipsnį laikraštyje “Mokslo Lietuva” (1997, Nr. 20) prof. O Voverienė pradėjo klausimu “Ar dar yra mokslas Lietuvoje?”. Tai vienas iš “genialiausių” profesorės pateiktų klausimų. Neatsitiktinai tad “Mokslo Lietuvoje” (1998, Nr. 3) net doktorantas R. Kodžius rašo: “Nejauku pasidaro net iš mokslo daktarų išgirdus, kad mokslo Lietuvoje nėra…” O aš dar pridurčiau - tikrai nejauku matyti, kaip skatinama ardyti tai, kas pačių dešimtmečius sukurta. Įsigilinus paaiškėja, kad keldama minėtąjį klausimą profesorė, matyt, neatsitiktinai supainiojo “mokslo” ir “mokslo statistikos” sąvokas. Iš daugelio jos kalbų ir straipsnių ryškėja, kad profesorė O. Voverienė yra siauros mokslotyros atšakos - mokslo statistikos - propaguotoja fanatikė. Gal “fanatikė” - gerąją šio žodžio prasme, t. y. ta pačia prasme, kuria šiais laikais vadinama didžioji tik mokslui atsidavusių mokslininkų dalis. Profesorė tiek įsijaučia į savo “meilę” mokslo statistikai, kad suabsoliutina Interneto, citavimo indeksų, mokslo laimėjimų “žemėlapių” sąvokas, nė nemėgindama pasigilinti, kaip ir kur renkami duomenys tiems, lyg kokia panacėja tapusiems, mokslininkų darbo vertinimo kriterijams. Pagaliau, šaltinis šaltiniui nelygu. Vienus duomenis randame vartydami prof. O Voverienės garbinamą “Science Citation Index” iš “Journal Citation Reports” (JCR), gerokai kitokius pateikia žurnalas “Science”, dar kitokius duomenis aptinkame Internete. Tad mokslininkui suabsoliutinti vieno kažkurio šaltinio duomenis, neturint tam specialaus užmaskuoto tikslo, švelniai sakant, neapdairu. Juolab kad ir cituojamumo indeksų apskaičiavimo metodiką skirtingi šaltiniai naudoja nevienodą, ir pačių mokslo žurnalų vertinamumo kriterijų yra daug ir įvairių. Dažniausiai naudojamos bendro cituojamumo (Total citations), betarpiškumo indekso (Immediacy index), įtakos faktoriaus (Impact factor) ir kt sąvokos, nelygu iš kurio šaltinio jas naudosi.

Negaliu sutikti ir su prof. habil. dr. A. Janulaičio žurnale “Mokslas ir gyvenimas” išsakyta nuomone, kad “pasaulyje yra priimti tie kriterijai, jų nebereikia kurti”. Žinoma, kaip profesorius tvirtina: “Tai kontaktas su visuomene”, tik tas kontaktas, vertinant vienodu masteliu ir žymiausių pasaulio tyrimo centrų, ir periferinių užkampių mokslininkus, atrodys lyg “iškreiptų veidrodžių karalystėje”. Paimkime tą patį JAV Mokslinės informacijos instituto leidžiamą “Journal Citation Reports”. Jame sukauptos žinios apie publikacijas anglų kalba, skelbiamas ne tik iš nacionalinių mokslo akademijų lygmeniu leidžiamų mokslinių leidinių, bet ir iš visuomeninių mokslinių organizacijų spaudinių. Tačiau nedaug rasime leidinių, spausdintų vokiečių, prancūzų, rusų ar kitomis pasaulyje plačiai vartojamomis kalbomis. Tad nė neverta ten ieškoti Lietuvos mokslų akademijos leidžiamų 12 mokslinių žurnalų. Kitaip ir negali būti! Todėl gal, sakau, susimąstykime, ką darome! Kodėl taip beatodairiškai žengiame savinaikos (savęs naikinimo) keliu. Jei kas alergiškai mokslo pripažinti negali, tai bent savos šalies patriotais likti kiekvienas privalėtume.

(bus daugiau)