|
Tęsinys. Pradžia Nr. 3
Prof. A.Jankūnas |
Mokslas1992 metų Rektoriaus Metmenyse apie mokslo vystymą ir apskritai apie mokslą nėra nė žodžio. Nėra to ir Rektorato tezėse Dėl tolesnio Universiteto modernizavimo 1993/1994 m.m. Jeigu iš pradžių buvo vienas prorektorius studijoms ir mokslui, tai vėliau jis liko tik studijoms, o mokslo reikalai perduodami prorektoriaus padėjėjui. Prasidėjo staigus smukimas. Pirmiausia sunyko visos žinybinės ir probleminės laboratorijos, po to suskaidytos ir išparceliuotos Lietuvą garsinusios Vibrotechnikos ir Ultragarso laboratorijos. Kai neliko nei mokslininkų, nei unikalios įrangos, buvo imta kalbėti apie mokslo ir studijų integraciją. O ar visa tai bent kiek jaudina Senatą ir Rektoratą? Nedvejojant galima pasakyti - ne. Juk per ketverius metus iš 112 Senato priimtų nutarimų, mokslo klausimams buvo skirti tik 4, t.y. vidutiniškai po vieną nutarimą per metus. Todėl ar galima buvo tikėtis ko nors geresnio?
Nors vidutinis Universiteto pedagogų amžius grėsmingai artėja prie pensinio, katastrofiškai mažai ginamasi daktaro disertacijų: vidutiniškai 3 procentai nuo metinio kontingento. 1992-1996 metais apgynė disertacijas tik apie 10 procentų visų doktorantų. Dėl to Universitetas patiria šimtus tūkstančių litų kasmetinių nuostolių. Tuo tarpu Kryptyse iki pat 2000 metų vis žadama didinti reikalavimus doktorantams ir jų vadovams bei gerinti atranką į doktorantūrą. Kada tai įvyks - nežinia.
Mūsų Universitete per penkerius metus (1991-1996 metai) nepadaugėjo nė vienu profesoriumi, habilituotu daktaru, kurių buvo 69 ir sudarė apie 6,2 proc. visų pedagogų (kitais duomenimis 7-8 proc.). Vadinasi, mes neatitinkame LR Vyriausybės nustatytų kvalifikacinių reikalavimų. VTU per tokį pat laikotarpį (1990-1995 metus), profesorių, habilituotų daktarų padidėjo nuo 29 iki 76 (padaugėjo 2,6 karto), ir tai yra daugiau kaip 11 procentų visų pedagogų. Kodėl neugdomi aukščiausios kvalifikacijos mokslininkai ir pedagogai? Kas atsakingi už jų ruošimo sužlugdymą?
Vilniaus Gedimino technikos universitetas, gerindamas pedagogų kvalifikaciją pasiekė, kad pastaruoju metu ten dirba 71 proc. dėstytojų, turinčių mokslo vardus ir laipsnius. Mūsų universitetas nuo 1993 m. turėtų 62 proc. nusmuko iki 54 proc. 1995 m. ir tik 4 proc. viršijome kvalifikacinius reikalavimus. Įvertinus tai, kad KTU jau dabar daugiau nei 4 proc. dėstytojų su mokslo vardais ir laipsniais yra vyresni kaip 60 metų, padėtis tapo kritiška. Kodėl vyksta mokslo pedagoginių darbuotojų dekvalifikacija ir kas už tai atsakingas?
1995 m. užsienyje paskelbta dvigubai nažiau straipsnių nei 1994 metais. Trigubai sumažėjo pranešimų tarptautinėse konferencijose, nors į jas važiavo beveik trigubai daugiau žmonių ir tiek pat daugiau šiam tikslui buvo išleista pinigų iš Universiteto biudžeto. Tokia atvirkštinė priklausomybė reiškia ne ką kita, kaip turistines keliones mokslo fondo sąskaita. 1997 m. šios išlaidos padidintos 1,5 karto, lyginant su 1996 metais. Kodėl neparengti dar 1995 m. pažadėti mokslininkų ir studentų užsienio komandiruotes reglamentuojantys dokumentai?
Per 1992-1994 m. Universitete išspausdinta 19 monografijų. Vilniaus Gedimino technikos universitetas per tą patį laiką išspausdino 51 monografiją, t.y. beveik 3 kartus daugiau. Kodėl mums šiam tikslui nuolatos stinga lėšų ar popieriaus, o VGTU - ne? Kodėl mes taip atsiliekame nuo buvusio savo filialo?
Lemiamą vaidmenį mokslui sunykti Universitete turėjo tai, kad nuo mokslinio darbo planavimo, organizavimo ir valdymo buvo nušalintos katedros ir fakultetų tarybos. Jų funkcijas perėmė Rektoriaus sukurtos nestatutinės mokslo krypčių kvalifikacinės komisijos (MKKK), susidedančios iš 6 asmenų kiekvienai mokslo krypčiai. Natūralu, kad 6 žmonės negalėjo susidoroti su krypties mokslo problemomis, kurias pajėgūs spręsti tik jungtiniai katedrų kolektyvai ir fakultetų tarybos. Kryptyse iki pat 2000 m. vėl abstrakčiai žadama stiprinti, skatinti ir plėtoti mokslinius tyrimus ir nė žodžio - apie konkrečias priemones konkrečioms problemoms spręsti.
|