Pediatrijos centras didžiausia vaikų ligų mokslinio tyrimo įstaiga Lietuvoje
Vilniaus universiteto
Pediatrijos centro vedėjas
Netrukus po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kartu su kitomis reformomis buvo pradėta reorganizuoti ir mokslo institucijų sistemą. Pagrindinė idėja medicinos srityje - jungti mokslinio tyrimo institutus su atitinkamomis aukštųjų medicinos mokyklų katedromis, kad mokslininkai ir pedagogai glaudžiau bendradarbiautų. Tačiau, kaip žinoma, kiekviena reforma turi šalininkų ir priešininkų, o reformas vykdant retai pavyksta išvengti klaidų. Nebuvo jų išvengta ir tą kartą. Atsitiko taip, kad tada buvo panaikintas tik vienas mokslinio tyrimo institutas - Motinos ir vaiko, o iš jo suformuoti mokslinio tyrimo skyriai prijungti ne prie Vilniaus universiteto, o prie
vaikų ligoninės. Jie neteko ir mokslinės institucijos statuso, sušlubavo finansavimas, o ir psichologinė atmosfera tapo nepalanki. Buvo aišku, kad reikia naujos reformos, o tikslingiausia atrodė realizuoti pradinę idėją, bet vėlgi neapsieita be kliūčių. Neturiu čia tikslo analizuoti, kas, kur ir kada darė klaidas ar sąmoningai trukdė, nes sprendimas pagaliau priimtas - nuo šių metų sausio 1 d. iš buvusio Motinos ir vaiko instituto sudaryti Pediatrijos centro moksliniai skyriai prijungti prie Vilniaus universiteto atitinkamos struktūros. Pediatrijos centras tapo didžiausia šalyje vaikų ligų mokslo ir mokymo įstaiga. Jame dabar 25 pedagogai ir mokslo darbuotojai, iš jų penki - profesoriai ir habilituoti mokslo daktarai. Solidi ir jo klinikinė bazė - septyni Respublikinės Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės skyriai: pediatrijos, kvėpavimo organų ir neuroinfekcijų, žarnyno infekcijų, onkohematologijos, neurologijos, diagnostikos, reanimacijos ir intensyviosios terapijos (iš viso daugiau kaip 200 stacionarinių lovų). Suprantama, kad tokiai didelei institucijai bus (ir turi būti) keliami ir dideli reikalavimai. Visų pirma reikia suformuoti strateginę mokslinių darbų kryptį. Atsižvelgdami į ankstesnių darbų tematiką (t.y. dėstytojų ir mokslo darbuotojų patyrimą), klinikinės bazės profilį, į vaikų sergamumo struktūrą, preliminariai numatėme, kad tokia kryptis turėtų būti uždegimo ir imuniteto reguliavimas vaiko organizme. Gerai žinoma, kad vaikai daug imlesni ligoms negu suaugusieji, kad kiekvienas jų serga keletą kartų per metus, kad daugėja alerginių ir imuninių ligų. Dėl nepakankamo atsparumo ir kitų priežasčių nemažai vaikų tampa chroniški ligoniai, todėl daugėja riboto darbingumo žmonių ir invalidų. Kiekvienas vaiko susirgimas, ypač lėtine liga - ne tik didelė trauma vaikui ir jo artimiesiems, bet ir sunki ekonominė našta valstybei.Tirti vaikų dažno sergamumo priežastis, ieškoti būdų, kaip sustiprinti jų atsparumą, kad ligos nesikartotų ir nepasidarytų lėtinės - svarbus ir sudėtingas darbas. Planuojame bendradarbiauti su kitomis klinikomis ir fakultetais (tai - universitetinės įstaigos privalumas ir būtinybė), taip pat su kitomis šalies ir užsienio mokslo institucijomis, turinčiomis panašių interesų (toks bendradarbiavimas, tik nepakankamo masto, vyksta ir dabar).
Yra ir kitokių problemų. Visų pirma - pripažinti mokslinio darbo stažo tęstinumą mokslininkams už tą laikotarpį, kai Pediatrijos centro moksliniai skyriai buvo prijungti prie ligoninės. Antra, sudominti moksliniu darbu jaunimą, nes per kelerius metus, kai Pediatrijos centro padėtis buvo neapibrėžta ir nestabili, ne vienas išėjo geresnės duonos ieškoti. Tikiuosi, kad artėjantis konkursas (kaip to reikalauja Universiteto statutas) paskatins pasitempti ir Pediatrijos centro senbūvius.