Praėjusių metų gruodį Vytautas Jonas STAUSKIS sėkmingai apgynė technikos mokslų srities, statybos (7J) mokslo krypties habilitacijos darbą “Didelių matmenų rezonatorių, jų sistemų ir kitų faktorių vaidmuo formuojant ir įvertinant salių akustiką”. Sveikindami naująjį habilituotą daktarą V. J. Stauskį, tikimės, kad jo mintys sudomins ne vien akustikos specialistus. Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

ML. Kiek suprantu, tai pirmas tokio pobūdžio habilitacijos darbas ne tik Lietuvoje, bet ir tarp mūsų artimiausių kaimynių latvių ir estų?

J. Stauskis. Taip galiu tvirtinti, nes gerai žinau, kas šiose šalyse akustikos srityje dirba. Gaila, bet daug mokslininkų šiuos darbus metė, perėjo kitur. Net Maskvoje pažįstu išties labai žymių mokslininkų, kurie per įvykusias permainas tiesiog nebegalėjo akustikos srities darbų tęsti. Tai brangus užsiėmimas, kadangi vyrauja eksperimentai, reikalinga sudėtinga apratūra. Kai tyrimus tenka finansuoti iš savo paties atlyginimo - labai nepasišakosi. Šnekant su kolegomis iš kitų šalių matyti, kad visur tos pačios problemos.

ML. Ar Jūsų tyrimai ir darbai naudotini rūpinantis tik didelių patalpų - koncertų salių, teatrų ir kitų visuomeninių pastatų - akustika, o gal tai svarbu ir visai kitoms reikmėms? Bažnyčioms, ko gero, akustikų paramos neprireikia?

V. J. Stauskis. Kad akustikų parama didelėse salėse būtina, rodo ir Vilniaus operos ir baleto teatro akustika.

Kai teatras buvo atidarytas 1984 m. iškart išryškėjo prasta akustika. Akustiką siekėme pagerinti, deja, nebaigėme: kėdės nepakeistos, nesutvarkyta scena, orkestro duobė. Žodžiu, akustika prasta.

Tvarkytina akustika ir bažnyčiose. Kad ir Šv. Jono bažnyčia Vilniuje: padariau eksperimentą ir analizuoju rezultatus. Vyksta labai sudėtingi rezonansai, dėl kurių atsiranda ir akustiniai defektai įvairiose bažnyčios vietose, ir klausytojai tai iškart jaučia.

Mažose salėse ši problema taip pat opi. Muzikos mokyklos mokiniui tenka groti, tarkime, labai aidžioje klasėje. Prisitaikyti prie kitokio skambėjimo salės labai sunku. Muzikos klasių akustika niekur nenagrinėjama. Neseniai Palangoje pastatyta muzikos mokykla, taip pat Vilniuje yra M. K. Čiurlionio menų gimnazija ir B. Dvariono muzikos mokykla; mokytojai jaučia, kad akustika prasta ir mėgina ją pagerinti ant sienų kabindami audeklus. Bet tai neišsprendžia problemos.

ML. Ar elgiamasi mėgėjiškai, ir tai Jus, profesionalą, erzina?

V. J. Stauskis. Iš klausos vieną kartą pabandė ir jiems atrodė, kad skamba truputį geriau. Bet įvairūs garso rezonansai neišnyksta, atspindžiai labai intensyvūs. Jei mokinys pripranta prie blogos akustikos, tai išėjęs į kitokio aidumo salę, sunkiai prisitaiko.

ML. Ar mokslininkai galėtų teikti tam tikras paslaugas sprendžiant tuos taikomojo pobūdžio uždavinius? O gal habilituoto daktaro paslaugos būtų pernelyg brangios?

V.J. Stauskis. Mes puikiausiai galime šias paslaugas teikti, esu sukaupęs daug eksperimentinių duomenų. Man gerai pažįstamos ir mažų klasių, ir didelių salių akustikos problemos. Bet reikia užsakovo. Štai atidaryta Filharmonijos Mažoji salė Vilniuje. Visi jautėme, kad bus bloga akustika, kadangi mano rekomendacijos įdiegtos nebuvo. Filharmonijos darbuotojai pasikabino gobelenus ant sienų ir tikėjosi, kad visi tie pasikartojantys aidai, rezonansai pradings. Nieko panašaus.

ML. O ką Jūs siūlėte?

V. J. Stauskis. Siūliau rezonansines konstrukcijas, kurios panaikintų pasikartojantį aidą. Labiausiai trukdė tai, kad salė restauruota ir joje nieko negalima keisti. Jei salė būtų iš naujo projektuojama, tai, aišku, forma turėtų būti kitokia. Tektų panaudoti struktūrinius elementus, kurie kurtų difuzinį garso lauką, ir taip būtų išvengta stovinčių garso bangų.

ML. Tai ką daryti dabar?

V. J. Stauskis. Net nežinau, ką pasiūlyti. Dabar darau šios salės modelį. Gal pasiseks panaikinti rezonansus, stovinčias bangas, pasikartojančius aidus nieko nekeičiant sienose. Tiriu, ar tie rezonansai yra tik žiūrovų plokštumoje, ar visame salės aukštyje. O gal pavyktų pakabinti specialius šviestuvus, kurie tą pasikartojantį aidą panaikintų. Modelis į tuos klausimus padės atsakyti. Dabar Filhrmonijos darbuotojai patiesė kilimą prie muzikantų, kad jis sugertų daugiau energijos. Bet tai ne išeitis.

ML. Kiek panašių akustikos problemų apskritai Lietuvoje?

V. J. Stauskis. Tyrėme tik Vilniuje. Manau, jog panašios formos ir proporcijų salėse yra panašūs defektai. Sales rekonstruojant akustikai nekviečiami. Visi nori pigiau, mano, kad ir taip bus gerai. Deja, nėra gerai.

ML. O kaip kitose valstybėse?

V. J. Stauskis. Kitos valstybės šias problemas sprendžia ne vien koncertų salėse ar muzikos mokyklų klasėse. Akustika rūpinamasi net klasėse, kur kalba mokytojas ir mokiniai. Man teko dalyvauti pasaulio akustikų kongresuose ir galiu tvirtinti, kad Prancūzijoje, Vokietijoje statinių projektuotojai su akustikais dažnai tariasi.

ML. Tikriausiai daug kur naudojami mikrofonai, garsiakalbiai, rezonatoriai?

V. J. Stauskis. Ne. Kur muzikos klausoma, turi būti natūrali akustika. Štai bene prieš dvejus metus į mus kreipėsi Kongresų rūmų Vilniuje vadovai. Jiems JAV firma “Boss” siūlė įrengti visą įgarsinimo sistemą, kuri grojant simfoniniam orkestrui padėtų pašalinti visus salėje esančus garso defektus. Tie rūmai buvo projektuojami bene 1985 m., kaip politinio švietimo namai. Salė buvo numatyta susirinkimams, posėdžiams, konferencijoms. Todėl salės aukštis apskaičiuotas kalbinei informacijai perteikti. Jos proporcijos natūralios akustikos požiūriu nėra geros, nes salės plotis didesnis už ilgį. Svarbiausia, aukštis per mažas. O simfoninei muzikai lubos turėtų būti žymiai aukštesnės. Tai neįmanoma, reikėtų pernelyg daug rekonstruoti. Štai kodėl kilo mintis pasitelkti “Boss”. Man teko firmos siūlymus recenzuoti. Išvados tokios: reikia būti atsargiems. Nurodžiau firmai pastabas, ji atsakė galinti pakeisti savo sprendimus vienaip ar kitaip. Deja, iki šiol nieko nepadaryta.

1996 m. Belgijoje, Antverpene, įvyko Pirmasis Europos akustikų kongresas, dalyvavo mokslininkai kone iš viso pasaulio. Ten aš skaičiau mokslinį pranešimą iš architektūrinės akustikos srities. Tokiuose renginiuose firmoms įprasta demonstruoti savo naujoves, aparatūrą, programinę įrangą. Tačiau “Boss” firmos nei Antverpene, nei akustikų renginyje Prancūzijoje nebuvo. Klausiau prancūzų nuomonės, kaip jie “Boss” firmą vertina. Prancūzų specialistai gūžčiojo pečiais. Kur reikalinga natūrali akustika, ten “Boss” nėra kas veikti. Dirbtinė akustika - tai tas pat, kas dirbtinė ikra, problemos neišsprendžia. Todėl ir negalėčiau pasakyti, kur gerai padarytos įgarsinimo sistemos simfoninio orkestro muzikai.

ML. Man keista, kad prancūzai sakėsi nežiną “Boss” firmos, jeigu šį vardą matau daugelyje garsiakalbius reklamuojančių katalogų.

V. J. Stauskis. Be abejo, “Boss” garsiakalbių kokybė abejonių nekelia. Bet kaip mums išgauti kokybišką garsą klausytojams, sėdintiems įvairiose salės vietose? Kaip padaryti, kad atlikėjas jaustų, jog garsas tikrai natūralus? Sklinda atspindžiai, įvairaus vėlavimo laiku, įvairios amplitudės, intensyvumo. Skirtingas salės aidumas, difuzinis laukas. Štai tokius klausimus kėliau, ir tai neišspręsti klausimai. Vakarų Europoje specialistai vertina natūralią akustiką. Ten, kur kalbinė informacija, ten garsiakalbiai praverčia, ypač jei salė didelė. O muziką geriausia orientuoti tik į natūralią akustiką.

ML. Lietuvoje pradėta daug kur statyti bažnyčias. Kaip ten akustikos reikalai?

V. J. Stauskis. Prasti, kaip ir esamose bažnyčiose. Akustikų statytojams nereikia, nes tektų samdyti žmogų, darbas sudėtingas. Pavyzdys galėtų būti naujoji Elektrėnų bažnyčia. Buvo metas, kai teko atvažiuoti ir įvertinti projektą. Išgirdau lyg ir pritarimo balsus, bet tai kalbomis ir liko.

Bažnyčių didelė erdvė ir iš garsą atspindinčių medžiagų padarytos visos plokštumos. Aišku, labai aidžios salės. Skambant muzikai, girdėti nepageidaujami garso efektai, bloga kalbos artikuliacija. Kitaip sakant, muzikos skambesys toli gražu ne toks, koks turėtų būti. Bažnyčiose šiuos dalykus taip pat reikėtų numatyti ir tvarkyti.