Dabar universitetas, kaip ir bet kokia kita mokslo institucija, negali likti nuošalyje, jis privalo pagal savo galimybes prisidėti prie Lietuvos valstybės strateginių uždavinių - tapti Europos Sąjungos, kitų tarptautinių organizacijų nare.

Kas tai yra universitetas? Jo reikšmę ir vaidmenį, visų pirma, lemia jo tikslai ir funkcijos, kurias visada atlieka žmonės - universitetinė bendruomenė. Universitetinė bendruomenė tai - mokslininkai, studentai bei nemažas skaičius darbuotojų, aptarnaujančių universiteto infrakstruktūrą (biblioteką, skaičiavimo centrą, ekonomikos ir vadybos struktūras ir kt.). Tačiau kad ir kokie būtų ekonominiai pokyčiai šalyje, ne fizinė, bet intelektualinė bendruomenės negalia tuoj pat sumenkina ir pačio universiteto idėją. Iš kitų universitetų Technikos universitetas išsiskiria tuo, kad ne tik formuoja, lavina individą ir visuomenę, kuria techninę bei bendrąją kultūrą, bet kaupia ir perduoda žinias rengiant studentus dabarties ir ateities visuomenės veikloms, užtikrinančioms mūsų valstybės materialinę galią.

Pateikti teiginiai yra žinomų tiesų sangrūda? Galbūt. Tačiau jei tai atmestume, neliktų ir paties universiteto, liktų tik mokykla, mokanti schemų, algoritmų, atliekanti rutininius tyrimus. Tokios mokyklos taip pat reikalingos, bet tai jau fabrikai, išleidžiantys serijinę standartinę produkciją, o ne vieta, kur mokoma mąstyti ir suprasti pasaulį.

Kuriant veiklią universiteto bendruomenę, svarbu siekti intelektualinio bendrumo tarp visų jos narių, net turinčių skirtingus interesus. Norint išspręsti uždavinius, būtina vienytis, jungtis, stabdyti darnos ir veiksmų dezintegraciją. Žalingi efektai yra ne vien vidinės decentralizacijos padarinys, jie gali būti dėl vidaus klimato, dėl nepakankamumo supratimo, kuo turi būti universitetas.

Būtina tiesti tiltus tarp mokslininkų, neatsižvelgiant į jų priklausymą mokslo kryptims bei fakultetams, tarp studentų ir kitų universiteto bendruomenės narių. Ypatingą reikšmę universiteto bendruomenės klimatui turi dėstytojų ir studentų santykių darna ir demokratiškumas. Dėl objektyvių priežasčių universitete labai sumažėjo jaunų ir vidutinio amžiaus dėstytojų, labai išaugo amžiaus atotrūkis tarp studentų ir daugelio dėstytojų. Norų, vizijų, karjeros sampratos, buities ar kultūros požiūrių skirtumai - nereta kliūtis šiems vieno organizmo antipodams bendrauti.

Noras turėti bendruomenę reikalingas ir dėl praktinių priežasčių. Pasaulis keičiasi vis greičiau, auga bendrų bei tarpdisciplininių tyrimų ir studijų poreikis, nes problemos, kurias reikia spręsti - techninės, ūkio, politikos ir kultūros -neišsprendžiamos kurios nors vienos mokslo šakos ar krypties rėmuose. Paprasčiausiai gyvenimas reikalauja tarpdisciplininio uždavinių ir problemų sprendimo.

Todėl nutarėme: pradėti leisti universiteto žurnalą, kuris skelbtų darbuotojų ir studentų nuomones, probleminius, analitinius, istorinius straipsnius; artimiau bendrauti su studentų organizacijomis; įkurti jaunimo kultūros ir informacijos centrą; rengti diskusijas, kuriose dalyvautų politikai, ministerijų ir žinybų vadovai; įkurti universiteto darbuotojų klubą, atvirą visiems norintiems diskutuoti, bendrauti; įkurti universiteto vadybinį bei metodinį podiplominių studijų centrą; siūlyti įkurti universiteto “senjorų” klubą; humanizuoti universiteto rūmų, fakultetų, katedrų aplinką; rengti mokslo istorijos konferencijas, parodas, teminius renginius; skatinti tarptautinių forumų, konferencijų organizavimą bei darbuotojų išvykas į tarptautines konferencijas; skatinti darbuotojus ir studentus, įvertinti jų laimėjimus; skatinti studentus dalyvauti meno ir sporto kolektyvuose.

Universitetas yra visuomeninė institucija, siekianti realizuoti nelengvus tikslus, naudingus plačiajai visuomenei.

Apie valstybės vietą pasaulio ekonominiame žemėlapyje sprendžiama ir pagal šios valstybės išsilavinimą. Tik tai sudaro (bet negarantuoja) pagrindus šalies ūkiui bei ekonomikai vystyti. Nėra visuomenių turtingų, bet neišsilavinusių, ir atvirkščiai - išsilavinusių, bet neturtingų. Kas dėl antrųjų, tai pasitaiko išimčių, bet palyginti trumpam laikui.

Po technologijų, marketingo eros jau kalbama apie žmonių kapitalo erą. Žodžiu “era” čia šiek tiek piktnaudžiaujama, tačiau jis vartojamas norint pabrėžti permainų reikšmę visuomenėje. Dabarties konkurencijoje lemiamą vaidmenį turi ne vien tik technika, marketingo strategijos, bet ir žmonės. Konkurencinėje kovoje siekiama kuo geriau investuoti į savo darbuotojų rengimą ir perkvalifikavimą, norima išugdyti ir išlaikyti išsilavinusį ir intelektualų personalą. Tik šis veiksnys gali užtikrinti įmonės, firmos pergalę technikos, technologijų, marketingo ir finansų srityse.

Institucijos, kurios šito nesupras, būtinai pralaimės. Suprantant šią problemą taip pat turi būti tobulinama universiteto studijų sistema. Sėkmė lydės tą, kuris plačioje ir gilioje edukacijų rinkoje turės įvairių lygmenų, tačiau pirmiausia aukščiausio lygio studijų programas.

Svarbi universiteto - visuomeninės institucijos - misijos dalis yra plataus profilio, gilių fundamentinių žinių jaunimo mokymas ir ugdymas, siauro bei gilaus dirbančių praktikų kvalifikacijos tobulinimas, drąsūs moksliniai tyrimai, intelektualinių iššūkių, kuriuos mums iškelia civilizacija, priėmimas. Galima teigti, kad tai ne tik idėjinė, bet ir pragmatinė universiteto misija.

Prioritetiniai universiteto uždaviniai

Universiteto bibliotekos modernizavimas, jos aprūpinimas naujausia moksline bei mokomąja literatūra, moksliniais žurnalais, kompiuterine, komunikacine bei dauginimo technika - taip pat prioritetinis universiteto uždavinys. Skatinti monografijų ir vadovėlių rengimą ne tik lietuvių, bet ir užsienio kalbomis - būtų dar viena galimybė bibliotekai mainų būdu įsigyti užsienyje išleistos literatūros.

Universitetas - “įmonė”, kurianti ir gaminanti intelektinę produkciją. Universiteto paskirtis - rengti gyvenimui kasmet vis daugiau jaunų žmonių, suteikti naujausių žinių anksčiau studijas baigusiems specialistams. Tačiau rengti daugiau, nereiškia rengti bet kaip, rengti neatsakingai. Tai tas pat, kaip gaminti blogą prekę. Iš čia trečioji universiteto paskirtis - universitetas - tai “įmonė”, gaminanti specifinę produkciją: mokslo tyrimus, technologijas ir parengtus specialistus. Ši “įmonė” turi ieškoti fondų (ne tik iš valstybės biudžeto), bet ir sugebėti juos tinkamai panaudoti. Todėl universiteto, kaip “įmonės”, valdymas neįmanomas be sudėtingų ekonominių uždavinių, įvertinančių bendrą universiteto veiklą (didaktinę, tyrimų, administracinę), sprendimo. Universitetas egzistavo ir egzistuos, turėdamas apibrėžtas ir skirtas atskiriems uždaviniams spręsti biudžetines lėšas (paprastąsias, “nepaprastąsias” išlaidas, atlyginimų, socialinio draudimo bei stipendijų fondus ir t.t.). Ekonominis uždavinys optimizuoti universiteto veiklą labai specifinis, ir todėl, jog daugelis universiteto tikslų turi nekvalifikuojamą charakterį. Tenka pasitelkti daugiakriterės optimizacijos metodus, ieškoti kompromisinių sprendimų, nes ne visi sprendimai universitete gali būti priimami remiantis vien ekonominiais skaičiavimais. Ekonominiai vertinimai kai kuriais atvejais negali būti vieninteliai priimant galutinius sprendimus. Neatsitiktinai universiteto, kaip “įmonės”, vaidmuo įvardijamas tik trečioje vietoje. Tai nereiškia nepagarbos ekonominiams sprendimams valdant universitetą, nors kartais universitetų ekonominė veikla prieštarauja mokslinei ir didaktinei veiklai. Akademinis personalas aukštąją mokyklą kartais traktuoja kaip skylėtą maišą - turime poreikių ir turime gauti pinigų jiems realizuoti. “Jie” (tai yra biudžetas) turi mums duoti, ir ne jų reikalas, ką mes su tais pinigais darysime, kur juos išleisime. Nepaneigiant universiteto teisės racionaliai naudoti skiriamas visuomenės lėšas, lėšų panaudojimo tikslingumas turi būti griežtai vertinamas ekonominiais-finansiniais kriterijais, viešai atsiskaitant visuomenei.

Be jau tradicinio mokslininkų darbo vertinimo kaip pozityvų rodiklį tikslinga praktikuoti užsakomuosius mokslo tyrimo ir kūrybinius darbus, kurie daug pasako apie specialisto kompetenciją ir prestižą mūsų krašte.