Atrodytų būtų paprasta pripažinti, kad magistrantūra - tai studijos, besirengiant mokslinei veiklai, kurios įgūdžius suteikia doktorantūra. Daktaro laipsnis suteikia teisę savarankiškai mokslinei veiklai, kurios sėkmę įrodo habilitacija. Šios procedūros metu pretendentas parodo, kad jis, savarankiškai (dirbdamas vienas, ar su savo mokiniais, ar didesniame moksliniame kolektyve) sugebėjo gauti svarių mokslinių rezultatų, juos pagrįsti ir pateikti mokslinei visuomenei publikuodamas mokslinius straipsnius (o galėtų užtekti ir vieno straipsnio), kurie teigiamai įvertinti (publikacija aukšto lygio žurnale savaime jau yra įvertinimas, o straipsnio, išspausdinto žemesnio lygio solidžiame žurnale citavimas yra dar vertesnis pripažinimas), bei apgindamas savo poziciją diskusijoje su specialistais (tik jokiu būdu ne dabar rekomenduotame “draugų būrelyje”). Tokį asmenį jau turėtume teisę tituluoti mokslininku, bent jau tol, kol jis produktyviai dirba moksliniame kolektyve. (Vien mokslinių darbų publikacija nėra pakankama, nes bendraautorystėje atlikti darbai neparodo, kurio autoriaus yra koks indėlis, o net ir vieno autoriaus straipsnių vertę reikia įrodyti diskusijoje, o jei jie publikuoti aukšto reitingo žurnaluose, tai tie straipsniai turi būti jų teigiamai vertinami darbuose, kurie šiuos straipsnius cituoja. Tokia procedūra yra sudėtingesnė, negu jų viešas apgynimas prieš specialistų tarybą). Daktaro laipsnis tėra tik pilną universitetinį išsilavinimą žymintis diplomas, todėl jo turėtojas gal tik sėkmingai realizavo savo mokslinio vadovo užmačias. Neneigtina, kad jis jau disertacijos rengimo metu galėjo tapti geresniu specialistu negu yra jo vadovas. Kas yra kas bei kokias moralines normas išugdė vadovas savo mokinyje parodo jo savarankiškas mokslinis darbas. Vertėtų pasakyti, kad charakterizuojant jau patyrusį mokslininką (Vakaruose) pasakoma, kuo tapo jo pirmieji mokiniai, nes jiems, paprastai, vadovo indėlis į mokinio asmenybę geriausiai išryškėja. Charakterizuoti asmenį pagal mokslinius darbus, atliktus kartu su kitais autoriais, vargu ar yra korektiška, nes kiekvienas autorius turėtų būti įnešęs savo dalį, todėl toks straipsnis yra kolektyvo charakteristika, o ne vieno asmens nuopelnas. Gyvenimas parodė, kad kartais idėjos suformulavimas lemia daugiau pripažinimo publikacijai, negu nuoseklus rezultatų pateikimas ir patys rezultatai, nes idėja skatina kitus eiti naujai pasiūlytu keliu. Reikalinga procedūra, kuri patvirtintų, kad daktaro laipsnį turintis asmuo tikrai sugeba savarankiškai dirbti mokslinį darbą. Panašų tikslą turinti atestacija yra bent jau keliose Europos valstybėse. Jose suteikiamas, pavyzdžiui, kvalifikuoto fiziko laipsnis (CPhys - Jungtinėse Karalystėse) arba ginamas habilitacinis darbas (Švedijoje, Vokietijoje, beje, tai buvo vykdoma ir prieškario Lietuvoje).

Viliuosi, kad jei būtų laikomasi tokio laipsnių traktavimo (ir būtų atliktos reikiamos procedūros korekcijos), dingtų didelė dalis nekompetencijos tose sferose, kuriose svarstoma mokslo ateitis ir mokslo problemos. Man patinka paminėta Švedijos, Vokietijos bei prieškarinės Lietuvos patirtis. Šiose valstybėse net dėstytojo docento darbą dirbti leidžiama tik habilituotiems asmenims. Turintys tik PhD laipsnį gali dalyvauti studijose, bet jie yra tik profesoriaus asistentai. Jiems gali būti pavedama net ir paskaitas skaityti, bet už viską atsako profesorius.

Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Europoje yra ne tik “PhD” laipsnis, bet, pavyzdžiui, Jungtinėse Karalystėse yra ir “Doctor of Sciences” laipsnis, kuris suteikiamas labai žymius darbus atlikusiems mokslininkams, paprastai jau profesoriams. (Šios pareigos suteikiamos konkurso tvarka, tačiau visam likusiam gyvenimui, kol jis dirba universitete.) Šitokio laipsnį turėti reiškia, kad asmuo jau be abejonių yra tinkamas vadovauti katedrai (Department), fakultetui ar universitetui.

Ar tam tikras pareigas užimantis asmuo dirba mokslinį darbą, ar tik kenkia mokslo prestižui, lemia ne laipsnis, o mokslinė atmosfera mokslo institucijoje. Jei nėra kūrybai tinkamos atmosferos, kalti ne suteikti laipsniai, bet kažkas kita. Galima būtų rasti pavyzdžių, kurie ne tik paneigtų diskusijoje išsakytas mintis apie habilituoto daktaro laipsnį turinčių mokslininkų pasyvumą, o priešingai, parodytų, kad yra habilituoto daktaro laipsnį turinčių mokslininkų, kurių, net jau esančių pensinio amžiaus, mokslinė veikla aktyvesnė, o jos rezultatai reikšmingesni už jaunų ar vidutinio amžiaus daktaro laipsnį turinčių mokslininkų. O tarp pastarųjų galima rasti ir mokslinio darbo imitacija besidangstančių bei kitais reikalais užimtų asmenų. Ir šiuo atveju kaltas ne laipsnis, o kažkas kita.