Habil. dr. K. Juodkazis,
habil. dr., prof. L. Simanavičius,
dr. A. Steponavičius,
habil. dr., prof. A.Vaškelis

R. Višomirskis gimė 1928 m. vasario 17 d. Vilniuje. 1951 m. su pagyrimu baigė VU Chemijos fakultetą ir pradėjo dirbti tuometiniame LTSR MA Chemijos ir cheminės technologijos institute.Ten subrendo kaip mokslininkas, tapo visų pripažintu vienu iš Lietuvos elektrochemikų lyderių, gabiu mokslo organizatoriumi ir administratoriumi, išugdžiusiu nemažą būrį mokslininkų.

Mokslinę veiklą R.Višomirskis pradėjo vadovaujamas elektrolitinio metalų nusodinimo tyrimų pradininko Lietuvoje akad. Juozo Matulio, su kuriuo pagarbiai ir glaudžiai bendradarbiavo bei dažnai tardavosi kaip su Mokytoju daugiau negu keturis dešimtmečius. Savo daktaro (tuometinio mokslų kandidato) disertacijoje, apgintoje 1954 m., R.Višomirskis išnagrinėjo dar mažai tirtą ir prieštaringai aiškintą vandenilio skyrimosi ant chromo viršįtampį, turintį ne tik teorinę, bet ir svarbią praktinę reikšmę, kadangi vandenilio jonų išsikrovimas ant chromo vaidina svarbų vaidmenį plačiai naudojamame elektrolitinio chromavimo procese.

Toliau tęsdamas savarankiškus mokslinius tyrimus ir atsižvelgdamas į laikmečio reikalavimus, R.Višomirskis visą savo dėmesį sutelkė į metalų elektrolitinį nusodinimą iš kompleksinių junginių tirpalų. Šiai problemai spręsti jis paskyrė ir 1966 m. apgintą chemijos mokslų daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją, kurioje teoriškai apibendrino savo su bendradarbiais gautus eksperimentinius duomenis apie vario, cinko, kadmio, aukso, sidabro, indžio ir paladžio elektrolitinį nusodinimą iš cianidinių (o paladžio ir iš kitų) kompleksinių tirpalų. Įvertinant jo mokslinę ir pedagoginę veiklą, 1968 m. R. Višomirskiui buvo suteiktas profesoriaus vardas.

1956 m., būdamas tik 28 metų, R.Višomirskis buvo išrinktas vieno ChChTI mokslinių padalinių - Elektrochemijos sektoriaus - vadovu, o neužilgo - 1958 m. paskirtas instituto direktoriaus pavaduotoju. 1964-1965 m., profiliuojant institutą, jis tapo pagrindiniu iš dviejų direktoriaus pavaduotojų, nes jo mokslinio darbo sfera - metalų elektrocheminis nusodinimas - pasidarė beveik vienintelė instituto veiklos sritis. Nors dar gana ilgai po to (iki 1976 m.) instituto direktoriumi tebebuvo J.Matulis, tačiau R.Višomirskis tvarkė daugumą instituto reikalų (J.Matulis buvo Mokslų akademijos prezidentas, todėl negalėjo daug laiko skirti institutui).

Visiškai dėsningai R.Višomirskis 1976 m. buvo paskirtas ChChTI direktoriumi. Tame poste jis išbuvo 16 metų. Taigi R.Višomirskis vadovavo institutui kaip direktorius arba kaip artimiausias jo padėjėjas apie 30 metų. Per tą laiką institutas labai išaugo (1960 m. buvo 113 darbuotojų, tarp jų 23 mokslininkai, 1990 m.- 584 darbuotojai, iš jų 171 mokslininkas), išgarsėjo kaip metalų elektrochemijos ir metalinių dangų gavimo centras. Tai liudija apie sėkmingą R.Višomirskio vadovavimą ir administravimą. R.Višomirskis turėjo daug gero administratoriaus ir vadovo savybių: racionalų ir aštrų protą, greitą orientaciją ir tvirtą charakterį, darbštumą ir pareigingumą, labai geras manieras. Vadovo, organizatoriaus darbą jis, matyt, mėgo. Jį laikė labai rimtu ir reikšmingu (ne kaip neesminį ar varginantį užsiėmimą šalia pagrindinio - mokslo darbo), gerai žinojo įstatymus, taisykles, instrukcijas.

Institute jis buvo populiarus ir mėgstamas (kiek gali būti mėgstamas aukšto rango viršininkas), nes buvo pakankamai korektiškas, ne per griežtas, suprasdavo žmonių problemas, jų polinkius ir galimybes, nebuvo smulkmeniškas. Jis buvo gana tolerantiškas, linkęs labiau skatinti gerus darbuotojus, negu bausti blogus. Daugiausia pastangų R.Višomirskis padėjo organizuodamas taikomuosius tyrimus metalų dangų gavimo srityje, nukreipdamas instituto darbuotojus praktiškai svarbioms dangų nusodinimo technologijoms kurti, tobulinti ir taikyti jas gamyboje. Jo ir instituto kolegų pastangomis pavyko sukurti savotišką struktūrą - institutą-firmą, kuri gana efektyviai dirbo ir tuometinėmis labai ribotos komercinės laisvės sąlygomis. Pagrindinis tos veiklos principas buvo materialinis darbuotojų suinteresuotumas, kurio R.Višomirskis visada stengėsi laikytis (kiek tai leido to laiko sąlygos). Pavykus neblogai prisiderinti prie socializmo sistemos, R.Višomirskis 1988 m., jau prasidėjus laisvosios rinkos ekspansijai, yra teigęs, jog protingam ir apsukriam žmogui ir bet kokiomis sąlygomis galima efektyviai organizuoti darbą bei neblogai uždirbti.

Vadovaudamas institutui, R.Višomirskis nuosekliai laikėsi 1964 m. pradėtos instituto profiliavimo politikos: darbų tematikos apribojimo, koncentruojant viso kolektyvo jėgas metalinių dangų nusodinimo iš tirpalų (daugiausia elektrocheminiais metodais) tyrimui ir taikymui praktikoje.

Akademiko R. Višomirskio su bendradarbiais ilgametis ir kruopštus vario, cinko, kadmio, aukso, sidabro, paladžio o taip pat aukso lydinių su kitais metalais elektrolizinio išskyrimo procesų bei gaunamų dangų savybių tyrimas buvo apvainikuotas visos eilės technologinių procesų sukūrimu bei jų įdiegimu pramonėje. Šių procesų technologiniai parametrai atitiko Vakarų firmų procesų lygį ir visiškai tenkino buvusios Sovietų Sąjungos pramonės poreikius. Ir nors akad. R. Višomirskis nebuvo daugelio jų autorius, jo kūrybinis bei organizacinis indėlis šioje srityje yra didelis, kadangi šių pasiekimų pagrindu buvo jo sukurta žinių bazė.

R. Višomirskis su bendradarbiais yra paskelbęs per 300 mokslinių straipsnių įvairiuose žurnaluose, darbų rinkiniuose, konferencijų darbuose. Iki 1968 m. atliktus darbus jis apibendrino 1969 m. išleistoje rusų kalba monografijoje “Metalų elektrolitinio nusodinimo iš kompleksinių tirpalų kinetika”. Kartu su savo bendradarbiais yra parašęs 5 skyrius apie blizgiųjų vario, cinko, kadmio, sidabro ir aukso elektrocheminių dangų nusodinimą 1969 m. išleistai J. Matulio redaguotai monografijai “Blizgiosios elektrolitinės dangos” (rusų k.). Kartu su savo mokiniais bei bendradarbiais yra vadovavęs 36 sėkmingai apgintoms daktaro (buv. kandidatinėms) disertacijoms. Visi šie darbai turėjo didelės įtakos metalų elektrolitinio nusodinimo teorijai ir praktikai. Pažymint R. Višomirskio nuopelnus mokslui, 1971 m. jam buvo paskirta tuometinė LTSR Valstybinė premija už metalų elektrolitinio nusodinimo iš kompleksinių elektorlitų tyrimus, o 1978 m. suteiktas Respublikos nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas. 1972 m. R. Višomirskis išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu, o 1976 m. - Lietuvos mokslų akademijos akademiku. 1984 m., drauge su kitais instituto ir Lietuvos pramonės darbuotojais jam buvo paskirta TSRS Ministrų tarybos premija už efektyvių nikelio, cinko, konversinių ir chromo dangų gavimo procesų tyrimus ir jų diegimą į gamybą.

R. Višomirskis ilgai buvo Tarptautinės elektrochemikų draugijos (ISE) narys, įvairių mokslo ir technikos komitetų bei tarybų narys, Maskvoje leidžiamų mokslinių žurnalų “Elektrochimija” ir “Galvanoplastika i obrabotka poverchnosti” , “Russian Journal of Electrochemistry”, o taip pat ir žurnalo “Mokslas ir technika” redakcinių kolegijų narys. Jo nuopelnai dideli tiek vystant fundamentinę ir taikomąją elektrochemiją, tiek ugdant naujus mokslininkus, organizuojant mokslinius tyrimus bei gerinant jų plėtimo sąlygas.

Akademikas R. Višomirskis buvo principingas, reiklus ir kartu demokratiškas, korektiškas, geranoris, visada stengėsi paskatinti, padrąsinti jaunus mokslininkus, vertino iniciatyvą, kiekvieną naują mintį, naujų tyrimo metodų paieškas. Mirė R. Višomirskis 1995 m. liepos mėn. 8 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.