Gediminas Zemlickas

Žvilgsnis į simpoziumų praeitį

Nuo idėjos iki pirmagimio užtruko ketveri metai - Pirmasis mokslo ir kūrybos simpoziumas įvyko 1969 metais. Iniciatoriai - A. Avižienis, A. Kliorė ir B. Nainys - buvo prisiminti ir jubiliejiniame, dešimtajame renginyje. Šie garbingi vyrai laikytini labai reikšmingos ir Lietuvoje gal dar ne visai įvertintos tradicijos pradininkais. Dešimtojo simpoziumo tarybos pirmininkas Algirdas Kerelis savo informatyviame pranešime priminė, jog šių renginių sumanytojai, organizatoriai siekė suburti lietuvius mokslininkus išeivijoje, parodyti jų laimėjimus visuomenei, stiprinti tautiškumą. Pranešimai buvo skaitomi lietuvių kalba ir šis reikalavimas pranešėjų skaičiaus, aišku, nepadidino. Jaunosios kartos lietuvių išeivijos atstovams, mokslus baigusiems ir mokslinius laipsnius įgijusiems JAV bei kitose šalyse, buvo labai nelengva tegu ir gerai žinomus savo profesijos dalykus dėstyti neįprastai - lietuvių kalba. Daugeliui tai buvo rimtas išmėginimas, kaip, beje, ir ne vienam Lietuvos mokslininkui, priverstam disertaciją rašyti rusų kalba ir būtent šia kalba skaityti pranešimus įvairiose konferencijose.

1989 m. Čikagoje vykęs Šeštasis simpoziumas atvėrė visiškai naują šių renginių puslapį. Pirmą kartą simpoziume dalyvavo ir gausus mokslininkų iš Lietuvos būrys.

Prisimenu, dirbant “Mokslo ir technikos” žurnale balandžio numeryje teko rengti vieno iš simpoziumo organizatorių dr. Stasio Bačkaičio atsiųstą “Kvieslį” į Šeštąją mokslo ir kūrybos šventę. Spalio mėnesį Vilniuje lankėsi simpoziumo organizatoriai Albertas Kerelis, Leonas Maskaliūnas, Liudas Šlenys.

Lietuva tuo metu gyveno Sąjūdžio idėjų ir vilčių nuotaikomis. Matyt, “Kvieslys” neliko be atgarsio, nes Pasaulio lietuvių centre Lemonte, pranešimus skaitė per 100 mokslininkų iš Lietuvos. (Šaipūnų neliko nepastebėta, kad į puotą susirinko dar gerokai daugiau.) Atvykusieji iš Lietuvos jau nevengė ir aštrių politinių diskusijų, o prof. V. Landsbergio kalba tiesiog sukrėtė Amerikos lietuvius: tai ką jie jautė tuos ilgus metus, būdami toli nuo Tėvynės nešiojo širdyse, dabar skambėjo iš Lietuvos profesoriaus lūpų. Kalbėjo būsimieji 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje Akto signatarai. Po simpoziumo išleistas bendras išeivijos bei Lietuvos mokslininkų darbų leidinys taip pat buvo labai reikšmingas žingsnis stiprinant išeivijos ir Lietuvos intelektualų ryšius.

Šeštajame simpoziume buvo nutarta į Septintąjį renginį susiburti jau po dvejų metų - ir būtent Lietuvoje. Laiko tėkmė įgavo neregėtą pagreitį ir ketveri metai tarp simpoziumų dabar jau atrodė kaip prarastas laikas. Čikagoje buvo sudaryta būsimojo simpoziumo bendra taryba.

Nepamirštamą įspūdį 1991 m. paliko Septintojo mokslo ir kūrybos simpoziumo atidarymas Vilniaus sporto rūmuose. Neįprasta buvo matyti Lietuvos ir išeivijos mokslininkus aplinkoje, kurioje ligi tol buvom pratę regėti krepšinio ir estrados “žvaigždes”. Didelį įspūdį padarė prof. Česlovo Kudabos pranešimas, daugeliui tai buvo paskutinė viešai girdėta anksti mus palikusio profesoriaus kalba. Įsiminė dalykiškas skaičiais paremtas Algirdo Brazausko pranešimas apie Lietuvą laukiančius ekonominio gyvenimo sunkumus. Gyvenome visuotinės euforijos laikais, tad daug kam buvo labai sunku priimti tuos nelinksmus skaičius, o pranešėjo kai kurie teiginiai dalies klausytojų buvo suvokti kaip Kasandros pranašystės.

Po dvejų metų Čikagoje vykęs Aštuntasis simpoziumas padėjo nustatyti tolesnes Lietuvos ir išeivijos mokslininkų bendradarbiavimo gaires.

1995 m. Vilniuje ir Kaune vykusio Devintojo simpoziumo rengėjais tapo Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos mokslininkų sąjunga bei Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija. Simpoziumų organizatoriai iš JAV buvo maloniai sujaudinti jiems parodyto dėmesingumo: mat pirmą kartą bendrą simpoziumo tarybą sudarė išeivijos ir Lietuvos atstovai. Tegu ir nedidelis, tačiau dar vienas realus žingsnis, dvi lietuvybės šakas šliejantis prie bendro tautos kamieno.

Kaip profesoriui Amerikoje gimines darė

Gavęs malonų kvietimą dalyvauti simpoziume (pirmajame ar antrajame, ministras tiksliai neprisiminė) profesorius nuėjo į Vilniaus universiteto, kuriame tada dirbo, rektoratą, ir ten jam buvo pasakyta: neprasidėkite…Kvietimą teko į stalčių padėti. Po ketverių metų vėl gavo kvietimą į simpoziumą, bet turėdamas patirties jau niekur nesikreipė - laišką iškart paslėpė stalčiuje. Tą patį padarė ir dar po ketverių metų.

Kadangi šį judesį profesorius išmoko kone automatiškai - kvietimus nugrūsti į tamsiausią kertę, kad neaitrintų širdies - tai šitai padarė ir 1985 metais. Netrukus profesoriui paskambino aukštas viršininkas ir paklausė, kodėl šis netvarkąs dokumentų išvykai į Čikagą. Ten vykstą labai svarbūs simpoziumai, į kuriuos suvažiuoja lietuviai mokslininkai iš viso pasaulio, tik iš Lietuvos ne… Žodžiu, didieji viršininkai nusprendė, kad Z. Zinkevičius turįs vykti į Čikagą.

Nesutrukdė net tai, kad rusai tais metais numušė Pietų Korėjos lėktuvą, kilo tarptautinis skandalas ir JAV nutraukė bendradarbiavimo sutartį su Sovietų Sąjunga. Prof. Z. Zinkevičius buvo iškviestas į tam tikrą instanciją ir ten jam pareikšta: į JAV privaląs skristi pas gimines. Tik visa bėda, kad jokių giminių Amerikoje profesorius neturėjo. Šitai išgirdęs jį išsikvietęs asmuo ir sako: “Juk buvai svarstomas aukštose instancijose už tai, kad Amerikoje turi giminių?” - “Tikrai buvau svarstomas, bet jokių giminių ten neturiu”.

Tada profesoriui buvo padaryti “giminės” ir jis laimingai atskrido į Čikagą, dalyvavo 1985 m. simpoziume. Buvo labai patenkintas, kad iš tos pačios tribūnos galėjo kalbėti ir Dešimtajame mokslo ir kūrybos simpoziume.

Dešimtojo simpoziumo garbės svečiai

Sunku pasakyti, ar Jaunimo centre (Claremont, Chicago) Didžiojoje salėje buvo žmonių, dalyvavusių visuose dešimtyje simpoziumų. Pirmojo dalyvių, regis, būta ne vieno. Ką atidarymo iškilmėse jautė ir išgyveno tie žilagalviai, salėje sudarę daugumą? Iškilmingai ir pakiliai salė giedojo JAV ir Lietuvos valstybinius himnus. Išreikšta pagarba didžiai šaliai, priglaudusiai didelę mūsų tautos dalį, kiekvienam atvykėliui davusiai stogą virš galvos ir duonos, tegu ir nelengvai uždirbamos. Lietuvos himnas jų lūpose skambėjo kaip viso gyvenimo troškimų išsipildymas. Mums, atvykusiems iš Lietuvos, tai ne vien Vinco Kudirkos Tautinės giesmės žodžiai, bet ir priminimas, kad būdami skirtingo istorinio likimo atstovai, turime vieną didelį ir bendrą tikslą. Veikdami pavieniui, būtume kelis kartus silpnesni.

Sveikinimus simpoziumui atsiuntė bei gražaus ir vaisingo darbo palinkėjo Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas ir Dešimtojo mokslo ir kūrybos simpoziumo Lietuvos tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis bei Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos Pirmininkas Gediminas Vagnorius.

Atidarymo metu kalbėjo B. Juodelis, A. Kerelis, S. Sakalauskas, Z. Zinkevičius, Ž. Jackūnas, V. Kamantas, R. Narušienė, V. Narutis.

Lietuvos delegacijos vardu padėkos žodį organizatoriams tarė delegacijos vadovas, Simpoziumo Lietuvos tarybos pirmininko pavaduotojas prof. Kazimieras Pyragas. Invokacijai buvo pakviestas lietuvių evangelikų vyskupas išeivijoje Jo Ekscelencija Hansas Dumpis.

Geriausia istorija ta, kuri pateikia faktus

ML. Kiek giliai Lietuvos rezistencijos istorija, taip pat ir 1941 m. birželio mėn. sukilimas atsispindi dokumentuose, įprasmintas istorikų darbuose?

A. Damušis. Mane yra kalbinę apie tuos dalykus keli žurnalistai, ir mes po porą trejetą valandų kalbėdavomės. Atgimsta seni prisiminimai, žinoma, kai kur tuose užrašytuose pokalbiuose bus ir pasikartojimų.

ML. Ar viską esate išsakęs? O gal bendraudamas su besidominčiais prisimenate kaskart ir naujų faktų?

A. Damušis. Jei man reiktų iš anksto neapgalvojus daug pasakyti, tai ne kažin kas išeitų. Bendraujant, kalbant, atsakinėjant į klausimus atgimsta faktai, kurie buvo primiršti.

ML. Kokios istorijos specialistas ar žinovas esate?

A. Damušis. Nesu joks istorijos specialistas, esu chemikas.

ML. Ir vis tiek esate parašęs istorijai skirtų knygų.

A. Damušis. Tai todėl, kad buvau įsivėlęs į rezistenciją. Visą laiką dariau du darbus: vieną, profesinį, - pragyvenimui, o kitą - rezistencijai. Daug kur teko tiesiogiai dalyvauti, daug kur - stebėti dalyvaujančius. Susikaupė daug medžiagos. Ją galėjau panaudoti rašydamas straipsnius, knygas.

ML. Ar jaučiate tiems buvusiems įvykiams tam tikrą nostalgiją? Būtų visiškai suprantama, nes buvote jaunas. Ar lygiai tokį pat turiningą gyvenimą Jums teko gyventi ir vėliau, jau JAV?

A. Damušis. Ir šiuo metu mano gyvenimas turiningas, net perpildytas įvykių. Susitinku ir su jaunimu. Būdamas Vilniuje bendravau su Vilniaus universiteto studentais. Jie provokuoja - tą ir tą pasakyti. Klausdami pateikia ir savo požiūrį.

ML. Ar Jūsų nestebina dabartinio jaunimo galvosena, požiūris, mąstymo logika?

A. Damušis. Nestebina. Viena aišku: tie jauni žmonės nori žinoti. Maža kas jiems būdavo sakoma. Pagaliau, neįdomu tai, kas jau daug kartų girdėta. Jie nori vis naujų įspūdžių. Mūsų pasakojimai jiems nėra nuobodūs, bet jais stebimasi. Pavyzdžiui, tų įvykių žiaurumu. Anksčiau apie tai vengdavau kalbėti. Metus laiko sėdėjau vokiečių kalėjime, ir tų įvykių buvo labai daug. Kai patekau į kalėjimą, svėriau 76 kg, o kai išėjau - 48.

ML. Būdamas chemikas ir rašydamas rezistencijos istorijai skirtas knygas, ką manote apie istorijos mokslą - koks jis turi būti? Romantizuotas, pozityvistinis, o gal dar koks kitas?

A. Damušis. Geriausia istorija ta, kuri pateikia faktus. Aš esu faktų pateikėjas. Žinoma, vieną kitą vertinimą pridedu savo. O istorikai tegu svarsto, nagrinėja. Nepaprastai vertinu kai kuriuos gyvenime sutiktus žmones. Man patiko Vokietijos prezidento Richardo fon Vaiczekerio pateiktas savo tautai patarimas. Laikraštis “Frankfurter Zeitung” jį apibūdino kaip pasakytą “tinkamu laiku ir taikliu žodžiu”. Vaiczekeris savo šalies istorikus perspėjo maždaug tokiais žodžiais: “Jūs reliatyvizmui skiriate daug reikšmės. Praeities istorijoje buvo daug žiaurių įvykių, tokiu būdu lygindami norite sumažinti nacionalsocialistų prasižengimus. Blogai, taip negalima daryti. Jūs turite būti pajėgūs save atverti tiesai, o ne ieškoti pateisinimo”. Prezidentas tuo metu buvo nuvykęs į istorikų suvažiavimą ir jį kaip prezidentą pakvietė pasakyti kalbą . Ten jis tuos žodžius ir ištarė.

Tuo metu buvau nuvykęs gauti dokumentų į vieno vokiečių archyvo skyrių - gestapo archyvą. Lankiausi kelias dienas, gavau kai kuriuos dokumentus, bet vėliau darbuotojai pavargo ir nenoriai su manimi bendravo. Turėjau progos prisiminti Vokietijos prezidento žodžius.

ML. O lietuviai, mūsų tauta, ar atviri tiesai? Taip pat istorijos mokslas?

A. Damušis. Žinote ką? Mums tiesą užtemdo partinė priklausomybė. Kartais žmonės daugiau mąsto, kaip pasakyti, kad gerai būtų partijai, bet ne tiesai. O reikia žiūrėti tiesos. Nekaltinkime kitų, o kalbėkime, ką pati mūsų istorija su mumis veikė. Mūsų istorija buvo pateikta tokia, kad mes jos net nenorime prisiminti.

ML. Ar mums, lietuviams, yra ko gėdytis savo pačių istorijoje?

A. Damušis. Aš manau, kad ne. Man yra tekę daug bendrauti su lietuviu istoriku Zenonu Ivinskiu. Kaip istorikas, buvo labai objektyvus, svarbiausia jam buvo tiesa. Kartais sakydavo: “Nečiupk kiekvieno iš mūsų praeities vadovų ir nekelk. Mes Vytautą vis minim. Galime paminėti ir Jogailą, ir ne tik todėl, kad į Krokuvą išvyko karaliauti. Tą istoriją reikia atverti…” Ir jis priminė tokį faktą. Jogaila vyko pirštis Jadvygai. Lenkai laukė pasirodant laukinio, ir buvo nepaprastai nustebinti, kai išvydo gražiai apsirengusį vyrą, gerai atrodančią palydą. Jeigu Jogaila su palyda taip europietiškai atrodė, tai ir mąstė europietiškai. Tai turime prisiminti, tada ir kitą požiūrį įgysime.

ML. Dabar Lietuvai vis tenka atremti kai kurių užsienyje veikiančių žydų genocido tyrimo centrų užsispyrėlius. Lietuvos praeities nežinantiems gali atrodyti, kad Lietuvoje karo metais gyveno kone vieni žydšaudžiai.

A. Damušis. Tie užsipuolimai neteisingi. Kad ir Gaono jubiliejaus minėjimo iškilmės Vilniuje. Atvažiavo Izraelio ambasadorius Lietuvoje ir iškilmingo posėdžio metu pareiškė: o vis dėlto lietuviai buvo įsipainioję į žydų naikinimą savaite anksčiau, negu prasidėjo karas…Nemoku rėžti tiesiai į akis, bet aš taip pasakiau: “Jūs netiesą sakote. Savaitę prieš karą lietuvius sovietai vežė į Sibirą - vyko pirmasis vežimas. O porą dienų prieš pat karą vyko “raganų medžioklė”. Komunistai, raudonarmiečiai, enkavėdistai terorizavo gyventojus. Jau karui prasidėjus, būdavo, kad žmogų nei iš šio, nei iš to nušaudavo - ko jis čia ėjo, vadinasi, veikė prieš rusus… Buvo sušaudyta 1600 Lietuvos gyventojų, o sukilime prieš sovietus žuvo 2 tūkst. patriotų.

Štai šiuos skaičius ir dalykus reikia kelti į viešumą. Mano žiniomis, Lietuvoje galėjo būti apie 150 lietuvių, kurie dalyvavo žydų šaudyme. Buvo prigirdyti, apkvailinti, gal paveikti ir kitų - keršto - motyvų. Juk daugelio žmonių artimuosius komunistai išvežė į Sibirą, ir ne paskutinį vaidmenį tuose vežimuose vaidino žydų tautos “veikėjai”.

Bet lietuvių tauta buvo prieš žydų tautos genocidą - lietuviai yra humaniška tauta, žudymams niekada nepritarė. Nors gal liežuviu darbuotis jie dar ir nėra visiškai įgudę. Vokiečių okupacinei valdžiai lietuviai inteligentai siuntė įvairius protestus, kuriuose primindavo, jog žydai yra mūsų piliečiai ir neturi būti naikinami. Tų žydų, kurie nori Lietuvos valstybę, lietuvių tautą sukompromituoti, aš nesuprantu.