Roma Mikalauskienė

Posėdyje pranešimus skaitė Lietuvos istorijos instituto direktorius prof. habil. dr. MA narys korespondentas Antanas Tyla, prof. akad. Pranas Kūris, prof. akad. Eduardas Vilkas ir prof. MA narys korespondentas Algirdas Gaižutis.

Lietuviai visą savo egzistavimo laiką siekė nepriklausomybės, norėjo gyventi laisvai, savarankiškai. Šiemet visa šalis švenčia Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 80-metį. Kuo skiriasi Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji?

Pasak sesijoje kalbėjusio prof. A. Tylos, 1990 m. atkuriant šalies nepriklausomybę Lietuva turėjo konkrečias sienas, teritoriją ir administracinio valdymo tinklą. Kovo 11-ąją buvo miestas, kuris atliko sostinės funkcijas. Didžioji valstybinių sienų dalis jau iki okupacijos buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis. Taigi atkuriant nepriklausomybę Lietuvos teritorinė sąvoka buvo iš esmės aiški. Jos ankstesnėmis prieškarinėmis tarptautinėmis sutartimis patvirtinta valstybės teritorija, atsidūrusi už atsikuriančios Lietuvos ribų, liko tolesnio diplomatinio darbo uždavinys.

Visai kitaip buvo paskelbiant Vasario 16 dienos Aktą. Jame pažymėta tik sostinė Vilnius. Lietuvos ribos neapibrėžtos, nes vokiečių sukurta Lietuvos karinė apygarda nebuvo tapati nei su istorine, nei su etnine Lietuva. Būsimoji Lietuvos valstybės teritorinė sąvoka nebuvo labai tiksliai nustatyta, nes pats gyvenimas diktavo nenumatytus pokyčius.

Po Vasario 16 dienos Akto paskelbimo į Valstybės Tarybą kreipėsi delegacijos tų regionų, kurie nebuvo numatyti įjungti į Lietuvos valstybę. Gardino gubernijos organizacijų atstovai prašė, kad tą guberniją prijungtų prie Lietuvos, nes joje gyvena jotvingiai, kurie lietuvių kalbą pripažįsta valstybine. Reikšmingiausias buvo Mažosios Lietuvos (Prūsų) Tautinės tarybos sprendimas įsijungti į tautiniu pagrindu kuriamą Lietuvos valstybę. 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje ši Taryba (24 nariai) priėmė deklaraciją apie Mažosios Lietuvos sprendimą prisiglausti prie Didžiosios Lietuvos. Mažoji Lietuva, kaip teigė pranešėjas, tada buvo apibrėžta pagal XIX a. pabaigoje Tetznerio nubrėžtą liniją ir sudarė apie 10 tūkst. kvadratinių kilometrų, kurioje gyveno apie 0,5 mln. gyventojų. Taryba tą patį reikalavimą pateikė ir Paryžiaus taikos konferencijai. Tačiau šis ilgus amžius buvęs lietuvių tautos suskaldymas nebuvo panaikintas, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimas bendroje valstybėje realizuotas tik iš dalies, t.y. atsikovojus Klaipėdos kraštą.

- O po Kovo 11-osios Akto - sakė prof. A. Tyla, - dar ir esantys šioje salėje prisimena, jog raudonieji pietryčių Lietuvos rajonai, vadovaujami vietinių ir atsiųstų “autonomininkų” lenkų anarchistų, bandė atsiskirti nuo Lietuvos.

Vasario 16 d. Aktu Lietuvos valstybė nebuvo įkurta, nes jai trūko valdžios, kuri galėtų sulipdyti kitus du elementus - tautą ir teritoriją. Valstybė paskelbta be jokių pasižadėjimų kitiems, ir lietuvių tauta, remdamasi tik tautų apsisprendimo teise, pareiškė savo valią ir tvirtą valstybinį nusistatymą.

Ir dar. Vasario 16 d. Aktu numatytas Lietuvos valstybės įtvirtinimas kai kurių šalių buvo sutiktas palankiai, bet dar daugiau buvo priešininkų, kurie negalėjo susitaikyti su naujos valstybės atsiradimu ir jų planų griovimu. Lietuvai teko kovoti sunkias nepriklausomybės kovas, derinanti jas su diplomatiniais žingsniais. Lietuva savo valstybę apgynė, tačiau neteko didelės dalies teritorijos, kuri buvo valstybės atkūrimo architektų (Mykolo Remerio, Petro Klimo) teritoriniuose planuose, neteko tų žemių, kurių gyventojai buvo linkę ar apsisprendę gyventi Lietuvos valstybėje. 1920 m. liepos 12 d. sutartimi numatytos rytinės ir pietinės sienos liko tik popieriuje, o Lenkijos 1920 m. invazija ilgam sužalojo kiek pavėluotai Rytų Lietuvoje prasidėjusį tautinį atgimimą.

O po Kovo 11-osios Akto, nepavykus karinių jėgų pučui Maskvoje, Lietuvos valstybę, kaip savo pranešime “Nepriklausomos Lietuvos valstybė ir tarptautinė teisė” teigė prof. akad. Pranas Kūris, pripažino 117 pasaulio valstybių. Dabar Lietuva turi įsteigusi 24 ambasadas, 9 konsulatus, yra 37 tarptautinių organizacijų narė, o 7 tarptautinėse organizacijose dalyvauja stebėtojo teisėmis, yra pasirašiusi 496 tarptautines sutartis.

Pranešimą apie dabartinę ekonominę šalies padėtį perskaitė prof. akad. Eduardas Vilkas. Jis, pasinaudodamas sudarytomis lentelėmis, vaizdžiai įrodė, jog ekonomika “ne Laisvės angelas, o juodas darbininkas, užtikrinantis šalies gyventojų, tai yra mūsų visų, egzistenciją”. Kaip teigė akademikas, mūsų socialinės reikmės liko tos pačios, tačiau… trūksta lėšų. Taip pat, - sakė pranešėjas, - nereikia bijoti infliacijos, nes ji pagydo ekonomiką, mat veikia taip pat, kaip aukšta temperatūra žmogui susirgus. Akademikas įvardijo, jog mūsų šalyje pasikeitė ūkio struktūra, eksporto kryptys, technologijos, o su intelektualiąja produkcija dar reikės pavargti.. “Telekomo privatizavimas, - teigė akad. E. Vilkas, - yra ekonomiškai pagrįstas, ir jei norime eiti į Europos Sąjungą, tai turime žengti ir pirmąjį žingsnį, nes be gerų ryšių Europoje mūsų niekas nelaukia”.

Apie kultūrą, kaip gyvenimo būdą, gyvenimo pasaulyje realybę, apie nepriklausomybę - mūsų kultūros savasties ir jos ugdymo svarbiausiąją sąlygą pasakojo prof. MA narys korespondentas Algirdas Gaižutis.

Lietuvos Nepriklausomybės 80-mečiui skirti renginiai tęsis ištisus metus.