Gediminas Zemlickas

Sumanytojai norėjo, kad leidinys būtų originalus, turiningas, pripildytas žinių, kurios tarp fizikų jau spėjo įgyti pripažinimą, gal ir populiarumą. Atskiras temas pristatė žymiausi tų sričių žinovai. O jų pasirodė esą net 30, vienaip ar kitaip save laikantys profesoriaus mokiniais. Vadinasi, tai 30 autorių knyga. Kažin ar Lietuvoje ligi šiol būta ko nors panašaus.

Sudarytojams (be jau minėtos E. Makariūnienės, tai ir Edmundas Rupšlaukis bei Danutė Usorytė) teko ganėtinai sudėtinga užduotis: kaip iš skirtingos įvairovės, tegu ir spalvingos, bet vis viena mozaikiškos, išgauti taip geidžiamą vientisumą? Juk svarbu, kad knyga skaitytoją ne vargintų, bet trauktų.

Reikia pripažinti, kad sudarytojai atskirų temų autoriams suteikė gana daug laisvės ir nenurodinėjo, kaip ir ką rašyti. Didžiausias ribojimas buvo pageidaujama straipsnių apimtis, neturėjusi prašokti tam tikro puslapių skaičiaus. Beje, su tokiais apribojimais fizikams susitaikyti pasirodė besą labai sunku, jeigu išvis įmanoma. Kiekvienam rašančiam atrodė, kad jo sritis svarbiausia, reikšmingiausia ir į Prokrusto lovą sunkiai talpinama. Todėl sudarytojams teko susitaikyti su neišvengiamybe, kad straipsnio apimtis bus tokia, kiek parašė jo autorius. Pasiguosta tik, kad tolerantiškumas šiuo atveju gali virsti ir tam tikru knygos privalumu. Vertintojų nuomone, knygos struktūra apgalvota, aptartos tos sritys, kuriose labiausiai reiškiasi Lietuvos fizikai. Knygoje pastebima ir akademiko P. Brazdžiūno proteguota mokslo populiarinimo veikla. Tikriausiai niekas neabejoja, kad būtent profesionalumo siekis sudarant knygą ir būtų pats geriausias prof. Povilo Brazdžiūno pagerbimas. Nors profesionalumas, regis, nepaneigia ir laisvės sąvokos. Sunku įsivaizduoti fiziką, kuriam nebūtų būdingas ypatingas laisvės - mąstymo, poelgių - pojūtis. Kartais jis pasireiškia netikėčiausiomis aplinkybėmis. Štai Vilniaus 7-osios vidurinės mokyklos fizikos mokytoja ekspertė Danutė Usorytė “Šiuolaikinės fizikos Lietuvoje” rankraštį aptarė su dvyliktokais. Moksleivių pastabos taiklios ir šmaikščios.

Fizika, kad ir sudėtingiausia, prasideda mokykloje. Knygos pratarmėje parašyta, kad ji skiriama mokyklai, moksleiviams. Tikėtasi, kad svarbiausi vertintojai bus mokytojai, kad knyga jiems taps parankine mokymo priemone. Deja, kaina visas šias viltis nubraukia: knyga kainuoja 40 litų, tad į mokyklų bibliotekas ir ant pedagogų stalo tikriausiai jų pateks nedaug. Todėl jau pristatymo metu fizikai svarstė, kaip sumąstyti tokį “tunelinį efektą” kuris padėtų įveikti kainos barjerą.

Regis, kai ką pradaigojo ir patys fizikai, nors iš šalies atrodo ir labai vieningi. Kalbėjusieji tvirtino nekantriai laukę knygos pasirodant, visi apie ją žinoję. Todėl keista, kad knygos sudarytojams niekas taip ir nepatarė kreiptis į Valstybinį mokslo ir studijų fondą, gal ir kitus fondus, kuriems tie keliasdešimt tūkstančių litų knygos leidimą paremti nebūtų pernelyg didelė auka.

Dabar liko tik apeliuoti į Švietimo ir mokslo ministeriją, gal į verslą ar bankininkystę persimetusius fizikus, o kažkas prisiminė ir garsaus bankininko dukterį, kuri taip pat yra baigusi Fizikos fakultetą. Taigi verslumo fizikams dar reikės išmokti. Praktiškesniam žingsniui ryžosi Teorinės fizikos ir astronomijos institutas, kuris nupirkęs 20 knygų, žadėjo jas išdalyti bent toms bibliotekoms, su kuriomis palaiko ryšius.

- Ši knyga subūrė mus visus, - pareiškė Lietuvos fizikų draugijos pirmininkas prof. Zenonas Rudzikas. - Žemė tampa globaliu kaimu, žmonės galės bendrauti, būdami bet kuriame planetos kampelyje. Iš tikrųjų fizika vienoda visame pasaulyje, bet tokios knygos kaip ši primena, kad esame savo tautos sūnūs.

Deja, pasigirsta balsų, kad fizika nėra būtina disciplina, laikas siaurinti jos privalomąją programą mokykloje. Polemizuodamas su tokia nuostata, profesorius priminė vieną išvadą, kurią padarė Europos fizikų draugija: sparčiai kintančiame pasaulyje ypatingą reikšmę įgauna būtent bazinės žinios. Mokant studentus, rengiant specialistus konkrečios žinios sensta nepaprastai greitai, tad tik tvirtas bazinių žinių bagažas leidžia nuolat prisitaikyti prie kintančių visuomenės poreikių. Fizika būtent ir teikia tas bazines žinias, pagaliau yra elementaraus išsilavinimo pagrindas. Jau nekalbant apie tai kad fizika yra ir daugelio kitų mokslų pagrindas - astronomijos, kosmologijos ir kt.

Prof. Z. Rudzikas išreiškė mintį kad fizikos žinios formuoja žmogaus pasaulėžiūrą, tad, galimas dalykas, tam tikra prasme šis mokslas šiuo metu mums atstoja ir filosofijos žinių trūkumą. Ne paslaptis, kad ta “filosofija”, kuri buvo brukama mūsų kartai, pridarė nemaža žalos.

Lietuvos MA akademiką A. Piskarską nedžiugina masinių informacijos priemonių pažiūra į mokslą. Kaip sykis išvakarėse per LNK parodyta “Lietuvos ryto” televizijos laida, skirta mokslui. Į ją kviečiamas ne mokslo atstovas, bet žurnalistas Jakubėnas postringauja mokslo temomis. Jis “paneigė” klonavimo eksperimento sėkmę. Girdi, avytė Doli esanti tik paprasčiausia avis, o visas triukšmas mokslininkų sukeltas tam, kad iš Vyriausybės bei fondų pavyktų “pramušti” lėšų savo eksperimentams. Toliau laidoje minėtasis “ekspertas” dėsto mintis apie neva Žemėje gyvavusias “žaliąją žmonių rasę”, taip pat “indigo spalvos rasę”... Visuomenė kvailinama, televizijos ekranai, spaudos puslapiai mirga nuo horoskopų, okultizmo. Pranašai ir būrėjai visuomenei, matyt, turi atstoti mokslininkų balsą?

Tiesa, akad. A. Piskarskas pastebi ir pokyčių į gera. Jei 1993-1994 m. jaunimas traukė į vadybą, bankininkystę, tai dabar atsigręžiama visai į kitas sritis. Praėjusiais metais į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą buvo numatyta priimti 80 pirmakursių, o priimta 145, iš jų net 45 - į mokamas vietas. Fakulteto istorijoje to nėra buvę. Fizikos atgimimas sietinas ir su tam tikrais pokyčiais šalies ūkinėje veikloje. Žlugo elektronikos pramonė, užtat atsiranda naujos netradicinės šakos. Viena jų - lazerių pramonė. Pasak A. Piskarsko, šiuo metu Lietuvoje veikia per 40 firmų, kurios vienaip ar kitaip reiškiasi lazerinės technikos, optikos ir šviesos technologijų srityje. Šviesos technologijos - tai magistraliniai informaciniai kanalai, juos naudoja ir kabelinė televizija. Taigi Lietuvoje randasi nauja pramonė, bus pradėti rengti ir modernių technologijų vadybininkai.

Be fizikos neįsivaizduojama ir šiuolaikinė kultūra. A. Piskarskas priminė akad. Juro Požėlos vienoje kalboje išsakytą mintį: tarp šalies pramoninio potencialo ir išsivystymo lygio egzistuoja absoliuti tiesioginė priklausomybė, kuo labiau išsivysčiusi šalis, tuo geriau išvystyti fizikos mokslai. Lietuva, turėdama labai stiprų fizikos potencialą, gali ir privalo juo pasinaudoti.

Knyga “Šiuolaikinė fizika Lietuvoje” kaip tik ir yra dar viena svarbi plyta į Lietuvos fizikos mokslo mūrą, kuriam pamatą klojo ir profesorius Povilas Brazdžiūnas.