Tęsiame pašnekesį su archeologe habil. dr. Rimute Rimantiene. Ją kalbina “Mokslo Lietuvos” vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas.

Oi, vėlai. Mano tyrinėjimo laikotarpiu tikrai neišeina. Reikėjo turėti jūrinius laivus, o ne skobtinius luotus.

Jeigu upėse, ežeruose ir mariose buvo daug žuvies (tą patvirtina ir Jūsų radiniai, ypač Šventojoje), tai kam apskritai eiti į jūrą?

Prekybos, mainų tikslais. Žmonės nori madingų, prestižinių dalykų. Pagaliau juk iškilo ir metalo - žalvario, vėliau geležies - poreikis. Prireikė ir naminių gyvulių. Mūsų krašte juk niekas neprisijaukino šerno ir kiaulės iš jo nepadarė. Dar akmens amžiuje įsigijo pirmuosius jau prijaukintus gyvulius - avis, ožkas. Jie atgabenti iš kitų kraštų kaip prestižo dalykas. Atrodytų, kam tų avių ir ožkų prireikė, jeigu aplinkui lakstė daugybė stirnų? Reikėjo išsiskirti iš kitų. Prestižas gyvenime, kultūros raidoje labai svarbus. Jeigu žmogus nebesiekia prestižo, tai jau blogai, stagnacija. Jei gerai ir taip, kaip yra, - tai jau blogai.

Pavieniui žmogui - gal ir taip. O tautai ar galioja tie patys dėsniai?

O kas yra tauta? Visuma žmonių.

Vadinasi, lyg ir galėtume padaryti išvadą: prestižo siekimas, panašiai kaip karas, stumia į priekį mokslą, technologijas, skatina pažangą?

Būtų sunku prieštarauti.

Archeologija - ne moteriškas užsiėmimas?

Dabar jau sugrįžta vyrai. Bet vyrai ieško geresnio uždarbio. Pokario metais vyrai buvo pakrikę - priežastys visiems žinomos. Vyrų paprasčiausiai nedaug buvo likę, o juk kažkam reikėjo juos pakeisti. Žinoma, būta ir atsitiktinumų.

Užsienyje daug kas stebisi - ten mažai moterų archeologių, ypač akmens amžiaus specialisčių moterų labai retai rasi. Kuo vėlesnis laikotarpis, tuo daugiau moterų - toks dėsningumas.

Kaip šį dėsningumą galėtumėte paaiškinti?

Man atrodo, kad nagrinėjant akmens amžių, tenka operuoti labai plačia medžiaga. Sako, vyrų mąstymas labiau sintetiškas, o moterų - analitiškas. Aišku, būna ir išimčių. Kuo arčiau į istorinius laikus, tuo panašūs radiniai siauresniame plote paplitę. Daugiau tyrinėjimo, ne tiek sintetinio, kiek analitinio darbo, galbūt labiau artimo moterims. Moterys kruopštesnės, labiau linkusios į analitinį drabą.

Nesilankstė nei Marksui, nei Engelsui

Manau, kad taip. Ir tarybiniais laikais buvo prestižinis. Vienintelė istorijos mokslo šaka, kuri buvo apsaugota nuo ideologinių kliaučių. Todėl gerai ir laikėmės. Man ypač pavyko, nes tyrinėju akmens amžių, kurio niekas nesuprato. Ramiausiai rašau dabar tai, ką rašiau ir anais laikais. Esu visai laiminga, kad nereikėdavo nusilenkti nei Marksui, nei Engelsui.

Dar pasakysiu, kad jei kurį mūsų archeologą ir priversdavo pastatyti kokį ideologinį perkūnsargį, tai jis negadindavo viso statinio. Archeologai šiaip ar taip vis tik galėdavo dirbti. Kai kam nepatikdavo, kad jauni žmonės nori mokytis archeologijos. Ši disciplina buvo dėstoma bendrame Lietuvos istorijos skyriuje. Jaunuoliui renkantis archeologo specializaciją, J. Žiugžda įkalbinėdavo pereiti į XX a. istorijos sritį. Kai kas susigundydavo. Tyrinėti kolūkių ar komjaunimo istoriją buvo paprasčiau, iš laikraščių nurašei - ir visas mokslas. O mūsų visų mylimo prof. Jono Puzino vardą net draudė minėti.

Keramikos detektorius dar neišrastas

Manau, archeologija išliks neabejoju, kad išliks. Bus gal labiau istorinė, gal pagilės interpretacijos. Dabar mums svarbu tyrinėti paminklus, paskelbti medžiagą. Net ir akmens amžiaus interpretacija bus istorinė. Norint daryti istorines išvadas, reikia turėti labai daug medžiagos. O kai istorinės išvados pradedamos daryti iš nieko, tai ir išeina romantika. Po šimto metų tos istorinės medžiagos bus dar daugiau, tuomet bus galima ir įdomiau interpretuoti.

Gal ateities archeologams nebereikės kasti žemės? Pakaks žemėje aptikti, nuskenuoti radinį, užfiksuoti, nepažeidžiant archeologinių sluoksnių ir paminklo?

Tai jau iš fantazijos srities. Net minų ieškikliu ne bet kokiam gylyje sekasi aptikti - kelių metrų gylyje niekaip nesurasi. Jei negiliai, tai ir visus alaus butelių kamštelius surankiosi. Vis tik akmens amžiaus tyrinėtojui svarbiausia - puodų šukės. Visas laikotarpis, visa kultūra apibrėžiama pagal keramikos radinius, o kaip juos surasti be kasinėjimų, dar niekas nesugalvojo. Keramikos detektorius - tai tik neįgyvendinama svajonė.

Pelkės įkvepia ir suartina archeologus

Institutas padalinius turi Kaire, Stambule - daugelyje pasaulio šalių. Institute yra visų pasaulio šalių archeologiniai skyriai, bet dėl to jis nenustoja būti Vokiečių institutu. O mūsų ekspertų komisija iš Lietuvos istorijos instituto norėjo nubraukti žodį “Lietuvos”. Esą tada greičiau integruosimės į pasaulio istorijos mokslą. Tai jau yra buvę tarybiniais laikais, kai tą vardą norėta panaikinti ir istorikus priversti gilintis į kitą tarybinių tautų istoriją, kad viskas susilietų išvien.

Grįžkime prie vokiečių archeologijos. Šiai tyrimų sričiai reikia lėšų, o Vokietija jų turi. Todėl ir tos šalies archeologai gali dirbti daugelyje pasaulio valstybių, jie vertinami.

Kad ir kaip būtų vertinami, tačiau Lietuvos kultūrinių sluoksnių tyrinėti juk nekviesime, pasikliausime savo jėgomis. Pagaliau tai juk mūsų pačių priedermė.

Teisingai. Vokiečių nesikviesime, nors jie ir labai domisi. Atvyksta paklausyti mūsų paskaitų, kviečiasi ir mus. Vyko “virvelininkų” suvažiavimas Prahoje, skaičiau pranešimą. Vokiečiai susidomėjo, pasikvietė mus į Freiburgą prof. Christian’as Strahm’as ir prof. Claus’as Wolf’as ten kelias paskaitas su dr. Vygandu Juodagalviu skaitėme. Paskui minėtieji vokiečių archeologai lankėsi Vilniuje, nuvežėme juos į Šventąją parodyti kasinėjimų vietų, taip pat į Nidą.

Juk atlikę kasinėjimus, tas vietas užkasate. Tad ką galėjote parodyti vokiečiams?

Archeologui labai svarbu vieta, situacija, bendras įspūdis. Kasinėdami visada įsivaizduojame, kaip ta vieta atrodė, kai čia buvo žmonių gyventa.

Vokiečių kolegoms patiko ir tos mūsų kasinėtos pelkės. Archeologui pelkė - tai ekstazė. Norvegai aikčiojo mūsų kasinėjamoje pelkėje išvydę kiekvieną medinį radinį. Mat Norvegijoje nėra tokių pelkių, kuriose būtų archeologiškai vertingų radinių. Ten uolos. Todėl norvegai ir džiūgavo pamatę pelkėje net III tūkst. pr. Kr. pagalį. Tokių vietų ne tiek jau daug.

Su kuo dar, be vokiečių ar norvegų, bendradarbiavote?

Žinoma, su lenkais. Kartu su doktorantu Tomu Ostrausku pernai dalyvavome konferencijoje Poznanėje. Bendradarbiavome ir su švedais. 1994 m. buvome su Tomu Ostrausku pakviesti į Geteborgo universitetą, skaitėme po porą paskaitų.

Lietuvos pelkės suartina įvairių šalių archeologus?

Taip išeina. Pasirodžius mano knygai “Akmens amžius Lietuvoje”, Lietuvos istorijos institutas, kuriame dirbu, man pasiūlė tą knygą išleisti ir vokiečių kalba. Išversti man išvertė, bet labai rūpinausi, kas galėtų tikrai suvokietinti kalbą. Juk tam pinigų neturime. Bet nežinai žmogau, kur savo laimę sutiksi.

Prieš gerą dešimtmetį Krokuvoje mums žadėjo parodyti naujausius kasinėjimus. Iš svetur buvome atvykusios dvi kolegės - kalbamės lenkiškai. Mus visur vedžioja, lenkiškai aiškina, o mano kolegė lenkiškai supranta dar prasčiau už mane. Prieš išvyką į Jogailos universitetą sėdime, arbatą geriame ir toliau liežuvius lenkiškai laužome. Pagaliau paaiškėja, kad kolegė - vokietė. Abi apsidžiaugėme, nes ir man vokiečių kalba artimesnė. Taip susidraugavau su viduramžių specialiste Rosemarie Müller.

Parašiau jai laišką į Groningeną, klausdama, gal kas galėtų suredaguoti vokišką knygos tekstą, nors pinigų ir neturime. Buvau paprašyta atsiųsti tekstą. Kolegė pakalbėjo su profesoriais, dirbančiais archeologijos enciklopedijos leidykloje. Jie pareiškė, kad leidinį galima būtų išspausdinti Vokietijoje, jeigu darbas pakankamai moksliškas. Perskaitę veikalą, vokiečiai pažadėjo jį išspausdinti, tiesa, gerokai patrumpinę. Mat atskirai knygai pinigų ir jiems stigo, bet tęstiniam leidiniui atsirado. Tris knygas sudėjus į vieną, susidarė storokas veikalas: 75 tomas “Bericht der Römisch-GermanischenKommission”.

Pastebėjau, kad vokiečiai vengia etninių ir religinių klausimų, todėl atitinkamas vietas ir išėmė. Ir apie indoeuropiečius, ir apie baltus jie nenori spausdinti - turi būti “gryna medžiaga”. Tikėjimo dalykų taip pat nesiūlė gvildenti. Esą apie tai galima parašyti atskirą straipsnį. “Matote, tokia Vokietijos praeitis”, - buvo man paaiškinta.

Paskui mane išsikvietė dešimčiai dienų į Frankfurtą, buvau apgyvendinta Vokiečių archeologijos instituto viešbutyje. Dešimt dienų dirbau: taisiau tekstus, skaičiau korektūrą. Užtat veikalas buvo išspausdintas. Žinoma, jokio honoraro negavau - už mokslinį darbą niekas nemoka. Taip visame pasaulyje.

Veikalo pasirodymas Vokietijoje padėjo Jums tapti Vokiečių archeologijos instituto nare korespondente?

Taip, mane pristatė “Römische Germanische Kommission”. Vėliau paskambino ir teiravosi, kokias dar knygas paskutiniu metu esu išleidusi? Išdavė paslaptį, jog rengiamasi mane paskelbti jų instituto nare korespondente. Pažymėjimą gavau Berlyne, kur įsikūręs Instituto centras.. Tą raštą, lotyniškai parašytą ir išspausdintą, man atsiuntė 1997 m. gruodžio mėnesį.

Gerbdami teorijas, dar labiau gerbiame medžiagą

Labiausiai vertinu straipsnius “Lietuvos archeologijoje”. Tai mano pastarųjų trylikos metų darbai Šventosios pelkėse. Tie darbai ne tik man pačiai brangūs, bet labai vertingi ir Europos mastu. Rūpėjo juos išspausdinti “Lietuvos archeologijoje” todėl, kad tas tęstinis leidinys yra žinomas ne tik Lietuvos, bet ir Europos archeologams, jį komplektuoja žymiausios archeologijos bibliotekos. Nesvarbu, kad jis leidžiamas lietuvių kalba, tačiau santraukos rusų, anglų arba vokiečių kalbomis ir gausios iliustracijos padaro jį prieinamą visiems.

Leidinys skirtas skelbti tyrinėjimų medžiagai. Pastarojo pusės šimtmečio naujos statybos, hidroelektrinės, melioracija, kelių tiesimas archeologijos paminklus naikinte naikino. Tačiau daug ir davė archeologijos mokslui, nes visur budėjo archeologai. Kartais pavykdavo gauti lėšų kasinėti ardomus paminklus, kartais tekdavo vien entuziazmu pasikliauti, tačiau buvo atlikta daug labai svarbių tyrinėjimų. Iš mūsų darbo lieka tik tai, kas paskelbta spaudoje, nekalbant apie radinius, kuriuos perduodame muziejams. Nepaskelbti kasinėjimai - mokslui žuvę. Archeologai žino, kad mūsų, nors ir pačios patraukliausios, teorijos tėra laipteliai istorijos mokslo kelyje. Į aukštesnį laiptelį užkopiam tik per naują medžiagą. Gerbdami teorijas, dar labiau gerbiame medžiagą. XIX a. teorijos liko praeityje, o to laikotarpio sąžiningai paskelbta medžiaga tarnaus ne vieną šimtmetį. Todėl paskelbti savo kasinėjimų duomenis - kiekvieno archeologo šventa pareiga.