Gediminas Zemlickas

Kai Kaunas lenkė Ameriką

Gerb. daktare Meškauskai, gal žodį kitą tartumėt apie tai, ką savo gyvenime laikote esant ypač reikšminga?

Esu medicinos daktaras, Lietuvoje prieš karą pradėjęs gastroenterologijos srities darbus. Parašiau ir apgyniau disertaciją apie skrandžio ir dvylikapirštės žarnos ankstyvą diagnozę bei gydymą. Iš pradžių kaip privatdocentas dėsčiau Vytauto Didžiojo universiteto studentams gastroenterologiją.

Taigi buvau gastroenterologijos pradininkas Lietuvoje 1938 m., pirmasis šalyje nupirkau ir Vokietijos kompanijos “Wolf” gamybos gastroskopą. Chirurgas prof. Vladas Kuzma (1892-1942), nelabai mėgęs turėti konsultantų iš šalies, Kaune buvo antrasis, taip pat užsakęs gastroskopą savo klinikai.

Gastroskopus gaminusi kompanija kartu su aparatūra atsiųsdavo ir savo klientų adresus, todėl žinojome, kas tuo metu pasaulyje įsigiję gastroskopus. Lietuvoje tada buvo du gastroskopai - chirurgijos ir vidaus ligų klinikose. Įdomiausia, kad tuo metu ir visose JAV buvo tik du gastroskopai - vienas Niujorke, kitas Los Andžele. Šis faktas, manau, daug pasako ir apie Vytauto Didžiojo universitete prieškaryje atliekamus medicinos darbus.

Kiek tos srities medicinos darbai Lietuvoje Jums pažįstami šiuo metu?

Lietuvoje tie darbai dirbami kiek pajėgiama, kiek turima diagnostinių priemonių. Lankiausi Lietuvoje 1995 m., susipažinau su Kauno akademinių klinikų, Vilniaus ligoninių darbu. Stinga technikos, instrumentų, tačiau neabejoju, kad laikui bėgant šie trūkumai bus ištaisyti, ir medicinos srityje Lietuva prilygs išsivysčiusioms valstybėms. Istorija - pagrindas ateičiai, o ateitis mums visiems rūpi.

Vydūnas jai padovanojo vardą

Įsikalbėjome. Pasirodo, pašnekovės vardas - jai brangiausia dovana, kokią tik kada nors gyvenime yra gavusi. Tai tikra istorinė relikvija. Grožvydos vardas - Vydūno sugalvotas, juo pavadinta veikėja dramoje “Amžinoji ugnis”. Panašiai Adomas Mickevičius sukūrė skambų lietuvišką vardą Gražina, vėliau taip plačiai paplitusį Lietuvoje ir Lenkijoje.

Ponios Grožvydos tėvas Antanas Giedraitis - pedagogas, mokytojas, bičiuliavęsis su Vydūnu. Giedraičiai gyveno netoli Jurbarko, kur Mituva įteka į Nemuną. Ten plačios lankos, netoliese piliakalnis - nuostabiai gražios vietos. Ar ne panašioje aplinkoje “Amžinojoje ugnyje” Vydūnas “apgyvendino” ir vaidilutę Grožvydą? Nieko stebėtino, kad ir bičiulio mažajai dukrelei teko būtent Vydūno sukurtas ir jam brangus vardas.

Kartą Vydūnas jau sirgdamas bičiulio dukrai pasakęs: “Tu turi žinoti, kaip tavo vardas atsirado, kaip aš jį sugalvojau. Viskas labai paprasta: tai vaidilutė, pernakt ant kalno kūrenusi amžinąją ugnį, kas rytą išvysdavusi nepaprasto grožio upę - Nemuną. Tau apie Nemuną pasakoti jau nereikia, žinau, kad ir tu įsimylėjusi Nemuną - tai tikra grožybė. Iš tų dviejų žodžių “grožį išvysti” ir gimė naujas lietuviškas vardas “Grožvyda”.

Taip Grožvydai Giedraitytei pasakojo Vydūnas. Tėvelis su Vydūnu susipažino dar jaunystėje, bene studijų laikais, buvo ką tik grįžęs iš Rusijos. Abu labai mėgo gamtą, ant Nemuno kranto buvo ąžuolą pasodinę. Vydūnas sakydavo: kai Grožvyda paaugs, jai bus 17 metų, pasiūdins baltus vaidilutės drabužius, pastatys šalia ąžuolo aukurą ir nufotografuos kaip vaidilutę.

Gyvenimas daug ką savaip pakreipė, bet su Vydūnu Giedraičiams tekdavo susitikti ir VFR, lankyti rašytoją Detmolde, kur jis ir mirė 1953 metais.

Antanas Giedraitis iki 1956 m. buvo Vasario 16-osios gimnazijos direktorius. Ponia Grožvyda prisimena buvusi jauna skautė, mokėsi gimnazijoje. Pokaris, aplink dar visur pelenai ir karo griuvėsiai, o lietuviai skautai sukruto, siekė vaikams įkurti laikraštį. Visi vaikščiojo alkani, duonos iki soties nebuvo, o galvojo apie laikraštį. Kad vaikai nenutautėtų, kad nenutrūktų ryšis su Tėvyne.

Sietle mokomasi lietuvių kalbos

Malonu tą žinią paskelbti: Sietlo mieste Vašingtono universiteto Skandinavistikos katedroje (Scandinavian Department) jau trejus metus mokoma lietuvių, latvių ir estų kalbų. Papasakosime šiek tiek išsamiau apie šį universitetą bei jame dėstomą skandinavistiką.

JAV šiaurės vakaruose, Ramiojo vandenyno pakrantėje, įsikūręs Sietlo miestas (Vašingtono valstija) garsėja vienu seniausiu ir žymiausiu šalyje Vašingtono universitetu. Universiteto miestelis išsidėstęs ant Vašingtono ežero ir Portage įlankos kranto 703 akrų plote (1 akras = 4046,86 kv. m). Miestelyje veikia spaudos centras, koncertų salė, keturi teatrai, meno galerija, muziejus, o bibliotekoje sukaupta 5 mln. spaudinių. Viena įspūdingiausių vietų - botanikos sodas, kuris 1990 m. pavadintas Edvardo Grygo vardu. Šiam norvegų kompozitoriui dar 1917 m. Šiaurės vakarų ir Aliaskos skandinavų bendruomenės iniciatyva pastatytas bronzinis biustas. E. Grygo paminklas, kompozitoriaus vardu pavadintas botanikos sodas bei jame augantis beržas iš Europos simbolizuoja ryšį tarp susigiminiavusių miestų - Sietlo ir Bergeno Norvegijoje.

Sietlo skandinavų bendruomenė labai didelė, įtakinga ir iniciatyvi, palaikanti glaudžius ryšius ir su Skandinavijos šalių visuomene. Netenka stebėtis, kad skandinavistika studijuojama keliuose JAV universitetuose, o 1997 m. geriausia Skandinavistikos katedra pripažinta būtent veikianti Vašingtono universitete Sietle.

Šiame universitete skandinavų studijos pradėtos dar 1909 metais. Studijuojama skandinavų kalbos ir literatūra, mitologija, folkloras, dramaturgija, kinematografija, politika, istorija, senovės skandinavistika, lingvistika bei kitos disciplinos. Nuo 1948 m. mokoma pagal menų magistro (M. A. - Master of Arts Degree), o nuo 1967 m. ir pagal filosofijos daktaro (PH. D. - Doctor of Philosophy Degree) programas.

Sprendžiant iš pokalbio su Irena Blekyte, iniciatyvą mokyti Baltijos šalių kalbų parodė pats Vašingtono universitetas, o jei kalbėsime tiksliau - tai universiteto Skandinavistikos katedra. Kaip dažniausiai ir būna, lėmė asmeniniai ryšiai. Ir visų pirma su profesoriumi adjunktu Thomas DuBois, universitete dėstančiu suomių kalbą ir literatūrą.

Žodžiu, kai kuriems Vašingtono universiteto skandinavistikos profesoriams jau 1990-1991 m. atrodė, kad laikas pradėti mokyti Baltijos šalių kalbų - lietuvių, latvių ir estų. Gyvybingumą rodė ir Sietlo lietuvių bendruomenė, palaikydama ryšius su universiteto profesoriais, siūlydama įvairias temas, programas, pagaliau nepamirštama į universitetą pakviesti ir žymesnių svečių iš Baltijos šalių. Nieko stebėtino, kad būtent Sietle gyvenantys skandinavai susidomėjo iš sovietinės imperijos gniaužtų besivaduojančių lietuvių, latvių ir estų siekiais. Juk ir Europoje Baltijos valstybes bene širdingiausiai palaikė būtent šiaip jau santūrūs skandinavai.

Kaip rašoma Vašingtono universiteto skandinavistikos studijoms skirtame lankstinuke, Baltijos studijų programa leidžia studijuoti lietuvių, latvių ir estų kalbų bei šių tautų kultūrų. Pastarųjų dalykų, taip pat Baltijos šalių istorijos, folkloro bei literatūros fakultatyvą veda Ph. D. Guntis Šmidchens (Indianos universiteto Folkloro institutas).

Baltiškieji fragmentai taip pat pateikiami ir kai kuriuose skandinavistikos kursuose (pvz., “Skandinavija pasaulyje”, “Fino-ugrų epas ir nacionalizmas”, “Baltijos kultūra”, “Skandinavijos istorija iki 1720 metų” ir “Skandinavijos istorija nuo 1720 metų”).

Nusibodo būti regionu

Toks požiūris Lietuvos lietuviams ne pirmiena. Mūsų didžiosios Rytų kaimynės dalis gyventojų taip niekuomet ir nesugebėjo įsiminti trijų prie Baltijos jūros buvusių sąjunginių respublikų, o dabar savarankiškų valstybių pavadinimų. “Lietuva? A, žinau, jūsų sostinė Ryga…” Norėdama pasilengvinti sunkiai įveikiamą užduotį Rytų kaimynė vartojo ir tebevartoja geopolitinį apibendrinimą - Pabaltijys. Amerikiečiams taip pat labiau priimtinas ne pavienių valstybių, bet ištiso regiono - Baltijos šalių - pavadinimas… Kažką panašaus ir pasakiau Irenai Blekytei iš Sietlo: lietuviui sunku save tapatinti su regiono ar kokios kitos teritorijos atstovu, jis nori būti ir jaučiasi esąs Europos centro gyventojas.

Naujoji pažįstama labai paprastai ir aiškiai išdėstė savo požiūrį. Kartais amerikiečiai nesupranta, kodėl Baltijos šalys turėtų būti JAV strateginių interesų dalis. Tačiau kai Lietuva, Latvija ir Estija pasidaro vientiso regiono dalis, susijusi ir su Skandinavija, tada šio regiono svarba tampa suprantama ir amerikiečiui.

Norinčių studijuoti lietuvių kalbos Vašingtono universitete atsiranda, kasmet mokosi bent penki studentai. Maždaug tiek pat mokosi latvių, estų, ne ką daugiau ir lenkų kalbų.

Pasidomėjau, ką toliau daro pramokusieji lietuvių kalbos. Dalis rengiasi doktorantūrai, atvyksta ir į Lietuvą, vykdo Vašingtono universiteto programas. Pirmoji tą kursą baigusi istorikė magistrantė vyko tirti, kaip mokoma istorijos Lietuvos mokyklose. Įgijusi šnekamosios kalbos pagrindų, ji jau įstengė formuluoti klausimus.

Irena Blekytė užsiminė ir apie galimybę keistis studentais. Vašingtono universitetas Sietle galįs priimti ir iš Lietuvos įvairių mokslų atstovus. Jiems tai būtų galimybė susitikti ir bendrauti su Amerikos akademine visuomene.

Svetimas džiaugsmas - kaip savas

Pradžia padaryta, praėjusių metų lapkričio mėn. pabaigoje jau buvo surinkta 120 tūkst. dolerių. Tai asmeninės dovanos, Lietuvių fondo bei kai kurių kitų organizacijų aukos. Sietlo lietuviai tikisi anksčiau ar vėliau reikiamą sumą sukaupti. O kol lėšos renkamos, lietuvių kalbos mokymo išlaidas dengia Vašingtono universitetas.

Dešimtojo mokslo ir kūrybos simpoziumo kuluaruose Sietlo lietuviai galėjo šiek tiek paskleisti žinių apie savo veiklą ir siekimus. Buvo prisiminta 1997 m. pavasarį Vašingtono universitete surengta konferencija, skirta NATO plėtimosi reikalams. Dalyvavo JAV valstybės departamento, NATO aukšti pareigūnai, svečiai iš Rusijos, taip pat Baltijos valstybių. Lietuvai atstovavo žinomas politikas Mečys Laurinkus. Dvi konferencijos dienas kalbėta ir apie Baltijos šalių narystę NATO. Tarp dalyvių ir klausytojų buvo ir nelabai nusiteikusių palaikyti Baltijos valstybių siekių. Konferencijai baigiantis vienas dalyvis profesorius pareiškė: “Dabar turiu žinių ir galvoju apie dalykus, apie kuriuos ligi šiol negalvodavau”. Ko gero, ne vien šiuo vienu skeptiku tapo mažiau.

Ieškodami aukų Sietlo lietuviai pirmiausia savo veikla stengiasi sudominti turtingus ir įtakingus išeivijos lietuvius. Materialinės pagalbos iš Lietuvos sulaukti nesitikima. Tačiau tas faktas, kad Lietuvoje bus išgirsta apie lietuvių bendruomenės JAV pastangas, tiems žmonėms atrodo labai reikšmingas.

- Mūsų nedaug, bet mes jau mokome lietuvių kalbos, propaguojame savo tautos kultūrą. Esame ir kitų programų numatę, sieksime savo veiklą plėsti, - taip lietuvaitė iš Sietlo apibūdina savo tautiečių iš Ramiojo vandenyno pakrantės siekius.

Jiems visuomeniškumo pavyzdys tebelieka labai stipri skandinavų bendruomenė, palaikanti glaudžius ryšius ir su istorine tėvyne. Ph. D. Thomas DuBois priminė, kad Suomija remia suomių kalbos dėstymą penkiuose JAV universitetuose. Matyt, negreit skandinavus pasivysime.

Iš Lietuvos tolių kartais gali atrodyti, kad JAV lietuvių bendruomenė konservatyvoka, ne itin palanki modernesnio veikimo vėjams. Todėl malonu buvo stebėti, kaip lietuvaitė iš Sietlo džiaugiasi ne tik savo, tautiečių, bet ir skandinavų bendruomenės laimėjimais, kitų sėkmę suvokia tarsi savo pačios.