| Prof. habil. dr. Steponas Ašmontas
Puslaidininkių fizikos instituto direktorius |
|
Struktūrinė valstybinių mokslų institutų sistemos reforma turėtų vykti pačios sistemos tobulinimo kryptimi. Ateityje reikėtų institutus diferencijuoti pagal lygį arba darbo specifiką, numatyti priimtinus integracijos su aukštosiomis mokyklomis būdus. Todėl ateityje 29 Valstybiniai mokslo institutai galėtų transformuotis į valstybinius mokslo institutus, turinčius Nacionalinio tyrimo centro (centres of excellence) statusą, į universitetinius institutus arba taikomųjų tyrimų institutus. Valstybinio mokslo instituto reorganizacija buvo plačiai aptarta vadinamojoje A. Janulaičio ekspertų grupėje, paskirtoje Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 1997 m. sausio 19 d. potvarkiu Nr 42. Ji buvo įpareigota pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei siūlymus dėl mokslo sistemos reformos. Grupės ataskaitoje pažymėta, kad vykdant struktūrinę valstybinių institutų reformą būtina atlikti jų peratestaciją bei aukštųjų mokyklų mokslo įvertinimą. Konkursinis finansavimasUžsienio šalyse žymi mokslui skiriamų lėšų dalis paskirstoma konkursiniu (grantų) būdu. Toks mokslininkų ir jų grupių tikslinis finansavimas skatina konkurencijos atmosferą mokslo rinkoje, padeda gerinti mokslo tyrimų kokybę, atrinkti reikšmingiausius ir aktualiausius projektus ir taip remti aukštą lygį pasiekusius mokslininkus. Konkursinio finansavimo principus taikyti yra, be abejo, aktualu ir Lietuvoje. Deja, tai iki šiol daroma labai vangiai. Pavyzdžiui, Mokslo ir studijų fondui 1995 m. buvo skirta tik 1,8%, 1996 m. - 1,4%, 1997 m. - 1,3% biudžeto asignavimų mokslui ir studijoms (žr. 1 lentelę), o Valstybinėms mokslo programoms 1994-1996 m. buvo skirta vos 3600 tūkst. litų.
Pagal bazinio ir konkursinio finansavimo santykį Lietuva atsilieka nuo kitų Baltijos šalių. Estijoje šiam tikslui skirta biudžeto asignavimų mokslui dalis nuolat augo : 1992 m. sudarė 5%, toliau nuolat didėjo ir 1995 m. pasiekė 32%. Yra sunkumų organizuojant konkursus bei priimant sprendimus. Dalis jų kyla dėl to, jog mažoje šalyje sunku parinkti kvalifikuotus ir kartu nešališkus bei nesuinteresuotus projektų vertintojus. Lietuvos konkursinio finansavimo praktika rodo, kad kuriam nors projektui paskirtos pinigų sumos dažnai esti tik simbolinės ir realiai neskatina grantų gavėjų suintensyvinti tyrimus. Racionaliai panaudoti gautas kad ir menkas lėšas trukdo ir tai, kad griežtai reglamentuojamas lėšų paskirstymas, nepakankamai atsižvelgiama į numatytų tyrimų poreikius.
Norint kuo efektyviau panaudoti mokslui skirtas valstybės biudžeto lėšas, skatinti aukštą lygį pasiekusius mokslininkus bei sudaryti jiems sąlygas produktyviai dirbti, būtina plėtoti konkursinį finansavimą. Pradedant nuo 1998 metų, reikia nuolat didinti konkursinio finansavimo dalį biudžetiniame finansavime, kad jis sudarytų iki 30% asignavimų, skiriamų moksliniams tyrimams.
Įvairiose mokslo srityse konkursinis finansavimas turėtų būti plečiamas skirtingais tempais ir skirtingomis apimtimis. Pirmiausia jis turėtų būti įgyvendintas fundamentiniuose gamtos ir matematikos moksluose, vėliau - technikos, medicinos, agrariniuose, socialiniuose moksluose. Pagrindiniai konkursinio finansavimo šaltiniai:
a) biudžetinių asignavimų mokslui ir studijoms prieaugis;
b) lėšos, sutaupytos nutraukus žemo lygio ir neaktualius mokslo tyrimus bei su mokslu tiesiogiai nesusijusių objektų finansavimą. Per pastaruosius septynerius metus beveik nebuvo skirta lėšų eksperimentinei bazei atnaujinti arba sukurti. Tai gresia mokslo tyrimų materialinės bazės sunykimu ir vis labiau mažina Lietuvos mokslininkų galimybes tirti šiuolaikiniu metodologiniu lygiu ir konkuruoti tarptautinėje mokslo rinkoje bei kelti savo kvalifikaciją. Todėl labai svarbu artimiausiu metu imtis priemonių susidariusiai situacijai ištaisyti. Siūloma įkurti naujus fondus, kurie remtų naujų technologijų ir eksperimentinių laboratorijų kūrimą bei atnaujinimą. Taip pat siūloma tam tikslui panaudoti PHARE lėšas per inovacinius projektus. |