SUKAKTYS

Jį vadino stebukladariu

Minime Karolio Dineikos šimtmetį

Jonas Baranauskas

Prieš šimtą metų, 1898 m. kovo 15 d., Rygoje gimė žymus gydomosios fizinės kultūros specialistas Karolis Dineika. 1916 m. Tartu įsigijo gimnazijos kūno kultūros mokytojo cenzą. Jo tėvai dirbo fabrike. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir fabriką perkėlus į Peterburgą, ten atsidūrė ir būsimasis gydytojas. Dvejus metus lankė hidrotechnikos kursus. 1917 m. įsteigė lietuvių moksleivių sporto klubą “Lietuvos sakalas”. Dirbo sporto instruktoriumi. 1918 m. grįžo į Lietuvą, dėl priešbolševikinės akcijos buvo suimtas ir įkalintas Joniškėlyje, iš kur pabėgo ir dirbo Linkuvos apsaugos štabe. Buvo valsčiaus ir apskrities tarybos narys. 1919 m. savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo kovose su bermontininkais. 1920-1922 m. - karo valdininkas ir sporto instruktorius. Dirbo fizinio lavinimo mokytoju Kauno “Aušros” ir Alytaus valstybinėse gimnazijose. Žaidė ir ugdė tenisą, krepšinį, ritinį. Kartu su kitais 1920 m. įkūrė Lietuvos fizinio lavinimo sąjungą, 1922 m. - Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, buvo jų pirmasis pirmininkas. 1920-1926 m. Kauno universitete išklausė Teologijos ir filosofijos fakulteto pedagogikos-psichologijos, lietuvių literatūros ir geografijos grupės mokslus. Nuo 1934 m. - Kūno kultūros kursų lektorius. Nuo 1945 m. dirbo Kauno kūno kultūros instituto direktoriaus pavaduotoju. Nuo 1952 m. - Druskininkų gydomosios fizinės ir klimato terapijos parko, suorganizuoto jo iniciatyva, vedėju.

Rašytinis palikimas

Fizinio lavinimo, kūno kultūros ir blaivybės temomis rašė į prieškarinės Lietuvos spaudą “Linkuvos dėdės” ir kitais slapyvardžiais, redagavo “Jėgą ir grožį”, Enciklopedijoje redagavo kūno kultūros skyrių. Išspausdino įvairių knygų: “Kūno lavinimo klausimais Lietuvoje” (1920 m.), “Lengvosios atletikos vadovėlis” (su J. Eretu, 1922 m.), “Supratimo raktas” (1922 m.), “Nurodymai kaip stiprinti sveikatą” (1924 m.), “Lietuvos karžygys - A. Juozapavičius” (1926 m.), “Santūra, kaip dorovinė asmens pareiga” (1926 m.), “Blaivybė ir kūno lavinimo klausimas Lietuvoje” (1926 m.), “Vilniaus ripka” (1926 m.), “Fiziško lavinimo vadovėlis”, I, II dalys (1927, 1929 m.), “Sportas mokykloje” (1933 m.), “Bėgimai” (1934 m.), “Skautiški žaidimai” (su B. Mantvila, 1934 m.), “Žaisk” (su B. Mantvila, 1934 m.), “Keliaukime po gimtąjį kraštą” (su J. Dovydaičiu, 1935 m.), “Fizinė kultūra - sveikatos šaltinis” (su K. Labanausku, 1959 m.), “Gydomoji fizinė kultūra” (1961 m.), “Kvėpavimas, judėjimas, sveikata” (1966 m., rusų kalba), “Moters grožis, sveikata” (1975 m.), “Judėjimas, kvėpavimas, psichofizinė treniruotė” (1981 m. - rusų kalba, 1984 m. - lietuvių kalba). Propagavo klasikines ir liaudies sporto šakas, sveiką gyvenseną, sukūrė psichofizinės treniruotės pagrindus.

Prisimena dukra

“Jį vadino stebukladariu”, - sako apie savo tėvą dukra Gynė. Ji pasakoja, kad nuo pat vaikystės jis turėjo išskirtinių pradų, kurie vėliau išsivystė: grūdinti ir stiprinti sveikatą (būdamas jaunutis bėgiodavo su plytomis, kad būtų didesnė apkrova). Nuo pat vaikystės jautėsi jo dvasingumas. Sekmadieniais grįžęs iš bažnyčios prie savo namų mėgdavo sakyti pamokslus, jų paklausyti susirinkdavo kaimynai. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, ir jis į ją sugrįžo, susitiko su žmogumi - R. Orbeliu. Jis turėjo įtakos visam K. Dineikos gyvenimui. R. Orbelis giliai jautė krikščionių dvasią, įkvėpė būsimąjį gydytoją būti dvasingam. K. Dineika ėmė gilintis į Šventąjį Raštą. Būtis visam laikui ėmė pirmauti, tapo svarbesnė už buitį - kuklūs buvo drabužiai, kuklūs, be jokių kilimų, namai, stengėsi būti naudingas kitiems. “Jau dirbdamas Kūno kultūros institute, parėjęs skaitydavo mums pasakas, įvairias knygas, dažnai ir Šventąjį Raštą, nors būdavo ir pavargęs. Nuo pat mažens jautėm jo dvasią. Jis mums, vaikams, darė be galo didelę įtaką, per atstumą mus veikė ir saugojo: nors jo nebūdavo, bet vis tiek negalėdavome nedorai pasielgti. Grūdindavo po šaltu dušu ir žiemą, o jei susirgdavome, pakildavo temperatūra, suvyniodavo į šlapią paklodę, šiltai apklodavo ir per kelias valandas pasveikdavome. Nereikėdavo nė vaistų”. Domėjosi netradiciniais gydymo būdais, mokėjo padėti ne vaistais, o, kaip jis sakydavo, “drėgna šiluma” ir kvėpavimu. Vokiečių okupacijos metais buvo Linkuvos mokyklos inspektorius ir fizinio lavinimo mokytojas.

Po karo

1945 m. Karolį Dineiką areštavo, nes buvęs savanoris ir kovojęs prieš bolševikus, todėl, kad buvo tolerantiškas ir mokėjo su visais bendrauti - ir su kairiaisiais, ir su dešiniaisiais - jam svarbu būdavo, koks žmogus, kokia siela. Žmona kartu mokytojavo su Justu Paleckiu. Pastarojo iniciatyva K. Dineika tuoj buvo paleistas. Be to, K. Dineika kažkada mokęs ir jam paskirtą tardytoją.

Iš Linkuvos, kurioje pas tėvus gyveno, atvažiavo į Kauną ir pradėjo dėstyti Kūno kultūros institute, bet vis buvo prikišama, kad jo ideologinė pusė silpna ir pan. Parašęs disertaciją “Lietuvių liaudies žaidimai”, gavo iš Leningrado kvietimus ją ginti, tačiau Kūno kultūros direktorius juos nuslėpė.

Persikėlė gyventi į Vilnių. Pusę metų niekaip negalėjo gauti darbo, tik rytinės mankštos valandėles vesdavo per radiją. Trumpai dirbo ligoninėje, gydomosios fizinės kultūros dispanseryje. Po to ilgam laikui įsidarbino fizinės kultūros parke Druskininkuose, kur 1980 m. rugpjūčio 9 d. nuo kraujagyslių sukalkėjimo ir mirė. Atrodo, kad nebuvo paskelbta nei nekrologo, nei užuojautų.

Po gimimo šimtmečio minėjimo prie įėjimo į parką, jo vardo gatvėje buvo atidengta paminklinė lenta. Druskininkų vaikai jubiliejui surengė gražią parodą. Kultūros centre vyko konferencija. Buvo galima pažiūrėti laidotuvių filmą, kurį sukūrė operatorius be valdžios paliepimo ar leidimo. Dalyviai apgailestavo, kad K. Dineikos sukurtas fizinės kultūros parkas apleistas. Daug druskininkiečių dalyvavo šventosiose Mišiose. Jubiliejus buvo minimas ir kituose miestuose. Matyt, jo mokslas dar nepamirštas. Štai jubiliejaus minėjimo dieną bėgikai atbėgo į Druskininkus iš Alytaus ir kitų vietų. “Dažnai sutinku žmonių, kurie naudojasi tėvelio metodika, daro jo sukurtus pratimus, - sako ponia Gynė. - Būtų gerai, kad išliktų jo palikimas - turėtų didelės įtakos žmonėms.”

Pas jį gydytis atvykdavo daug žmonių, iš įvairių vietų ir paprastų, ir vadovų. Daugelis prie jo buvo prisirišę, ateidavo į namus. Su visais buvo nuoširdus, visiems norėjo padėti. Jautėsi jo įtaiga. Sveikatos garantu laikė ryšį su Dievu, stiprinant savo fizines jėgas taisyklingu kvėpavimu, pratimais, įtaiga. Ir kad būtų polinkis į tiesą, gėrį, grožį ir Dievą. “Atvažiavo ligonis, negalintis vaikščioti, su ramentais. Tėvelis pasižiūrėjo ir sako: tu gali paeiti be ramentų, ateik iki manęs. Ir tas atėjo. Jis pajuto, kad gali eiti. Tėvelis mokėjo įtikinti, sutelkti jėgas ir įveikti negalią. Už tai jį vadindavo stebukladariu, “- sako dukra. Iš jo sklido ramybė. Buvo kūrybinga asmenybė, gebėjo sukurti gerą nuotaiką, kuri padėdavo atgauti fizines ir dvasios jėgas, pasiekti kūno ir dvasios harmonijos. Nemėgdavo pasakoti kitiems savo sunkumų, reikšti neigiamų emocijų. Yra parašęs: “Dieve, išmokyk mane taip kentėti, kaip kenčia laukiniai žvėrys - vieni sau ir tyliai.” Buvo švelnaus būdo, labai darbštus. Vakare, kai visi suguldavo, jis dirbdavo, nes užmigti galėdavo tik paryčiui. Todėl daug nuveikė. Tą nemigos laiką skirdavo skaitymui, rašymui. Paskutiniais metais pasakė, kad dėl žmonių sveikatos daug parašė ir dabar rašys tik dvasinius dalykus, lyg dienoraštį. Jame ir eilėraščiai, ir maldos. Prašė jam mirus neverkti, nes tai tik perėjimas iš vieno gyvenimo į kitą. Buvo itin tikintis. Kiekvieną rytą prieš darbą pasiskaitydavo Evangeliją. “O mane nuo mažens yra išmokęs: jei jauti, kad sergi, tai su įkvėpimu, iškvėpimu sakyk taip: kasdien aš einu stipryn, o mano atmintis geryn, pranyksta ligos ir skausmai, Kristaus dvasia gaivina mane.”

Yra likusių neišleistų Karolio Dineikos raštų, pavyzdžiui, apie gydomąjį masažą. Jam sunku būdavo išleisti savo vardu, tai knygą “Žaidimai vaikų darželio vaikams” galvojo leisti žmonos vardu. Tačiau sumanymas liko neįvykdytas. Rankraštį turi dukra Gynė.

Citata iš jo dienoraščio: “Senatvė yra paguoda tada, kai fizinis kūnas nyksta, o dvasinis atsinaujina.”