Roma Mikalauskienė

Pokalbio pradžioje sūnus trumpai priminė tėvo biografiją.

Petras Klimas - Vasario 16 d. Akto signataras, buvo ne tik žymus politinis veikėjas, diplomatas bet ir istorikas. Svarbiausios jo knygos: “Lietuva, jos gyventojai ir sienos” (1917 m.), “Lietuvos valstybės kūrimasis iki Vyriausybei susidarius” (1918 m.), “Lietuvių senobės bruožai” (1919 m.), “Istorinė Lietuvos valstybės apžvalga” (1922 m.) ir kt. 1910 m. P. Klimas, baigęs Marijampolės gimnaziją, kur dalyvavo tautiniame išsivadavimo judėjime, įstojo į Maskvos universitetą, baigė 1914 metais. 1917 - 1918 m. jis buvo Lietuvos tarybos narys, redagavo “Lietuvos aidą”, 1919 m. pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje, vėliau dalyvavo Lietuvos delegacijoje prie Paryžiaus Taikos konferencijos, 1920 m. taikos derybose su Sovietų Rusija, o 1921 m., tarpininkaujant Tautų Sąjungai, kartu su kitais lietuvių delegacijos nariais derėjosi su Lenkija. 1923 - 1925 m. Petras Klimas - nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje, o nuo 1925 - iki 1940 m. - Prancūzijoje. Prasidėjus II - ajam pasauliniam karui ir hitlerininkams užėmus Paryžių, diplomatinis korpusas turėjo pasitraukti į Pietų Prancūziją, į mažą Viši miestelį. Pasak sūnaus, tėvui susikrauti daiktus buvo duota tik viena diena, bet jis susikrovė dar greičiau, nes su savimi pasiėmė tik mažą diplomatą, kuriame tilpo dokumentai ir… Vaižganto laiškai. Visa didžiulė tėvo biblioteka, baldai, rūbai, indai - buvo išvogti, išgrobstyti.

1943 metais Prancūzijoje hitlerininkų buvo suimtas ir kalintas iki 1944 m. 1945 m. suimtas NKVD ir nuteistas 10 metų kalėti. 1955 m. grįžo iš Sibiro. Tačiau šie tragiški jo gyvenimo įvykiai neapribojo P. Klimo gyvenimo, neužtemdė jo būties prasmės. Ir ne vien todėl, kad jis mylėjo gyvenimą ir nepaisydamas visų jį ištikusių negandų, neišsižadėjo savo idealų ir neprarado vilties, kad lietuvių tautos laisvė bus atgauta. Tą rodo ir jo parašyti atsiminimai.

Vaižgantas P. Klimui rašė iki pat mirties. Paskutinis laiškas tėvą pasiekė, kai kanaunininkas jau gulėjo ligoninėje, buvo arti mirties. Jis datuotas balandžio 11 dieną (mirė balandžio 29 d.). Kaip prasidėjo ši draugystė? Pasirodo, Petro Klimo žmona buvo Vaižganto sesers Severijos dukra, tad iš pradžių rašytojas rašė giminiškus laiškus savo dukterėčiai, vėliau pradėjo draugauti ir su vyru, taip pat nepamiršdavo didžiųjų švenčių dienomis pasveikinti ir jų atžalos - mažojo Petriuko. Draugystei netrukdė abiejų pažiūros. Mat Petras Klimas buvo socialdemokratas, o kanaunininkas priklausė tautininkams. - Kodėl nepaskelbėte tėvo laiškų, - klausė rektorius R. Povilionis.

- Kas vyko Paryžiuje, - atsakė P. Klimas, - man pasirodė ne taip įdomu, kaip tai, kas vyko Lietuvoje. Vaižgantas aprašinėjo viską: istorinius įvykius, kuriamų operų spektaklius, dėstė, jog statytis Lietuvoje namą labai brangu - viena plyta kainuoja vieną litą ir t. t. Vaižgantas rašė šmaikščiai, su jumoru. Pavyzdžiui, jis atsiuntė savo nuotrauką, kurioje jis išsižiojęs visa gerkle. Kitoje pusėje užrašas: “Čia aš giedu Latvijos himną”. Arba atsiuntė fotografiją, kur jis įamžintas 60 - mečio proga. Kitoje pusėje parašyta: “Siunčiu savo portretą. Plaukai - nebesilaiko, sprande - egzema, nosis - nebefiltruoja, gerklė - užsidega, raumenys - atrofuoti, sąnariai - išklaipyti”.

- Ką rašė Vaižgantas paskutiniame savo laiške?

- Jis prašė po jo mirties paimti iš Kurijos kai kuriuos dokumentus…

- Tėvas to padaryti jau negalėjo, tad gal pavyko jums? - teiravosi rektorius.

- Kreipiausi į arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, bet gavau atsakymą, kad Kurijos archyvai dar nesutvarkyti, išblaškyti. Tad įvykdyti paskutinės Vaižganto valios nepavyko nei tėvui, nei man.

Perduodamas Vaižganto laiškus svečias klausė, ar nežada Vilniaus universitetas statytis naujos bibliotekos.

- Labai norėtume turėti naują biblioteką, kurioje būtų ne tik skaityklos, archyvas, bet ir talpios konferencijų, parodų salės, - dėstė rektorius. - Tuo labiau, kad jau esame įsigiję žemės sklypą (Saulėtekyje), yra parengtas projektas, tik nėra lėšų, tad statyba net nepradėta. Visa projekto kaina - 65 mln. JAV dolerių, tačiau užtektų ir kelių pirmųjų įnašų, kad prasidėtų darbai.

Toliau rektorius pasakojo, kad dabartinės VU saugyklos nesaugios, kai kur knygos laikomos sugrūstos, kai kur tarp supelijusių, šlapių sienų, o VU bibliotekoje - daug unikalių knygų, rankraščių, kuriuos norisi iškelti į dienos šviesą, jie taptų prieinami ne tik dėstytojams ir studijuojantiems, bet ir visuomenei. Bandė tais klausimais kalbėtis su buvusiu prezidentu A. Brazausku, dabar vėl prašė pagalbos pas dabartinį šalies prezidentą V. Adamkų. Atrodo, prezidentas suprato, jog retoms knygoms laikyti rūsiai ne ta vieta ir pažadėjo padėti.