1975-1980 m. prof. J. Vaitkevičius vadovavo Pedagogikos institutui. Dirbdamos šiame institute, pažinojome Direktorių pirmiausia kaip mokslininką, demokratišką, humanišką žmogų, bendradarbius vertinusį ne ideologiniu požiūriu, o už dalykinę kompetenciją. Instituto direktoriaus dėmesys Lietuvos švietimo istorijai, neideologizuoti moksliniai tyrimai, nepritarimas rusifikacijai nebuvo priimtinas tuometiniam švietimo ministrui, aukštesnėms ideologinėms instancijoms, ypač po Taškento konferencijos sustiprėjus rusifikacijai, ideologiniam spaudimui. Dar viena priežastis, privertusi prof. J. Vaitkevičių palikti direktoriaus postą - ryžtingas prof. J. Laužiko gynimas. Profesorius, režimui neįtikęs vyresnės kartos mokslininkas, ankstyvesnių instituto vadovų globojamas, paskutinėmis gyvenimo savaitėmis buvo itin aštriai švietimo ideologų puolamas. Prof. J. Laužikas pasitraukė į Amžinybę, jį gynęs prof. J. Vaitkevičius išėjo iš instituto.

Tarybiniams vadovams nepatiko prof. J. Vaitkevičiaus humaniškumas, mokslinis principingumas, nenuolankumas konjunktūrai, gebėjimas išsakyti savo nuomonę, ginti puolamą žmogų.

Deja, istorija kartojasi. 1998 m. vasario mėn. “Lietuvos aide” prof. J. Vaitkevičius su grupe mokslininkų išspausdino straipsnį, smerkiantį laikraštyje “Dialogas” nuolat įnirtingai puolančius Lietuvos švietimo ir mokslo ministrą prof. Z. Zinkevičių. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Jau 1998 m. vasario 28 d. tas pat “Dialogas” paskelbė straipsnį, kuriame įžeidinėjamas pats prof. J. Vaitkevičius, radus netaktiškiausią dingstį - jo apdovanojimą Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.

Atkakliai besiaiškindama, kas išdrįso apdovanoti, kas siūlė ar nesiūlė, straipsnio autorė vis dėlto suvokia, jog pats įvykio “kaltininkas” visoje apdovanojimo priešistorėje tikrai nedalyvavo ir jokios įtakos jai neturėjo. Tad E. Tervidytė, Leningrado aukštosios partinės mokyklos absolventė, straipsnį perpina asmeniniais įžeidinėjimais, aliuzijomis į profesoriaus tarybinių metų veiklą, Spalio revoliucijos ordino siūlymus ir t.t. Ką gi, žmogus, drįstantis ginti puolamą žmogų - gatvėje ar laikraštyje - visada rizikuoja tapti tų pačių užpuolikų auka.

Kitas įžeidinėjimų leitmotyvas - J. Vaitkevičius kaltinamas priešiškumu Lietuvos mokyklų reformai. Pedagogų požiūris į dabar vykstančią Lietuvos mokyklų reformą nevienodas: vieni ją priima dogmatiškai, kiti vertina kaip sudėtingą procesą, dėl kurio įvairių aspektų galimos diskusijos, nuomonių skirtumai. Įprasta: kritiškiau mąstantys, savo nuomonę turintys ir drįstantys ją pareikšti žmonės apšaukiami reformos priešais. Akivaizdu: konformizmui nepasiduodančių ir “Dialoge” kritikuojamų mokslininkų nuolat daugėja. Tad draugija darosi plati, įvairi, pakankamai solidi ir garbinga.

Sveikindamos mūsų Direktorių, gavusį aukštą apdovanojimą, tikime: aistros nurims, intrigos nuslops, o gautas ordinas teiks viso gyvenimo darbu pelnytą džiaugsmą.

G. Zemlicko nuotraukoje:
Prof. habil. dr. Juozas Vaitkevičius (dešinėje) Dešimtajame mokslo ir kūrybos simpoziume Čikagoje bendrauja su kolegomis - ponia Aušrele T. Sakalas, JAV lietuvių bendruomenės prezidiumo nare, bei Šiaulių universiteto Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedros vedėju prof. habil. dr. Vytautu Karveliu.