Prof. A.Jankūnas
Kauno technologijos universiteto
Senato turto, revizijos ir socialinių reikalų
komisijos narys

Finansai

Anksčiau buvo tvirtinama, kad Fizikinės elektronikos institutui ir Konstrukcijų patikimumo centrui finansavimą skyrė LR Vyriausybė. Dabar tvirtinama, kad finansuojama pagal Rektorių konferencijos nutarimus. Nė vienas iš šių tvirtinimų neatitinka tiesos. Atsakingi administratoriai jau kelintus metus Senatui teikia klaidingą informaciją, o šis apie tai žino ir tyli. Kodėl?

1996 m. minėtiems Institutui ir Centrui buvo skirta atitinkamai 400 ir 130 tūkst. litų. 1997 m. - 300 ir 80 tūkst. litų. Instituto paraiškos nurodytoms sumoms “išpūstos” ir remiasi “tuo, kas pasiekta praėjusiais metais”, o ne Universiteto paklausa ir galimybėmis. Centro paraiškos taip pat “išpūstos” iki 400 tūkst. litų ir remiasi asignavimais “pagal poreikį”, o ne Centro realiomis galimybėmis. Dėl šių priežasčių, taip pat dėl aplinkybių, nurodytų aukščiau, Senatas neteisėtai skyrė nepagrįstai dideles lėšas, kurių Institutas ir Centras kelinti metai neįsisavina. Kam panaudotos neįsisavintos lėšos - neaišku. Taip pat didelių abejonių kelia tai, kad Institute keturiems biudžetiniams moksliniams darbams pusei metų 1995 m. skirta 205 tūkst. Lt., o 1996 - pusei metų - 230 tūkst. litų. Juolab kad šių mokslinių darbų vadovai ne tik ne habilituoti daktarai, bet pusė jų neturi laipsnių, o kiekvienos temos finansavimas vidutiniškai apie 10 kartų didesnis, lyginant su Universiteto biudžetinėmis mokslinėmis temomis. Todėl išlieka abejonių, apskritai, dėl lėšų panaudojimo teisėtumo ir tikslingumo Institute ir Centre.

Mokslo fondo išskaidymas į krypčių, fakultetinę ir universitetinę dalis yra žalingas ne tik tuo, kad trukdo lėšas skirti svarbiausioms mokslo kryptims, bet ir tuo, kad sudaro sąlygas protekcionizmui (ar dar blogiau), kas ir vyksta nuo pat šios sistemos įvedimo. Šias blogybes aštrina tai, kad nėra vieningos, Senato patvirtintos fondų paskirstymo temoms sistemos, o skirstytojai - atskiri asmenys ar administracijai pavaldžios grupelės. Pastarieji neretai vadovaujasi savo asmeniniais ar grupiniais interesais. Pavyzdžiui, Mechanikos fakulteto MKKK nariai 1996 ir 1997 m. pasiskyrė savo vadovaujamoms temoms vidutiniškai apie 2 kartus didesnį finansavimą, nei vidutiniškai buvo paskirta kiekvienai likusiai fakulteto temai. Panaši padėtis (su mažomis išimtimis) ir likusiose MKKK. Kodėl nuo pat 1992 m. visi šie reikalai nesutvarkyti, kam tai naudinga? Kur seniai žadėta 100 balų vertinimo sistema?

1996 m. rektoriaus fondo premijų dalis, lyginant su Senato patvirtinta suma, viršyta beveik dvigubai ir sudaro 101,5 tūkst. litų. 1995 m., nors Senatas iš viso nebuvo skyręs finansavimo šiam tikslui, išleista 77,48 tūkst. litų. Akivaizdus sistemingas Senato nutarimų nevykdymas ir lėšų naudojimas ne pagal paskirtį, užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę. Iš premijų, skirtų įvairių jubiliejų proga administracijos atstovams 1995 m. atiteko apie 90 proc., o 1996 m. - apie 70 procentų. Kodėl skriaudžiamos kitos Universiteto darbuotojų grupės? Kodėl 1996 m. iš rektoriaus fondo buvo mokami atlyginimai KTU-FESTO - 14635 Lt. ir Inovacijų diegimo centrui - 7838 Lt.? Kodėl iki šio laiko Senatas nepatvirtino rektoriaus fondo panaudojimo reglamento?

Universiteto administracija tvirtina, kad 1995 m. LR Vyriausybė neskyrė 1,3 mln. litų MC “Vibrotechnika” perkelti. Iš tikrųjų šios lėšos buvo skirtos. Vadinasi, tiksliniai 1,3 mln. litų panaudota ne pagal paskirtį. Išeitų, kad atsakingais Universiteto administratoriais pasitikėti negalima. 1996 m. banke buvo apie 2,3 mln. litų nebiudžetinių pajamų; 1995 m.- 1,5 mln. litų ir 1994 m. - 1,6 mln. litų. Be Senato sutikimo sistemingai buvo atsisakoma už šiuos indėlius priklausančių palūkanų, dėl to Universitetas patyrė nuostolių. Juolab kad šis indėlis bankrutavus LAIB pražuvo. Tokie Rektoriaus, kaip vyriausiojo Universiteto finansininko, veiksmai kelia didelį susirūpinimą ir abejonių. Įvertinant tai, kad nuo 1992 m. beveik kasmet keitėsi vyriausieji buhalteriai ir jų pareigas einantys asmenys, po nurodytomis aplinkybėmis gali slypėti nusikalstamas aplaidumas, korupcija ir grobstymai.

Yra ir kitų finansinės drausmės (ir ne tik jos) pažeidimų ir aktualių klausimų. Pavyzdžiui:

a) tikslinės LR Vyriausybės papildomai skirtos lėšos 276 tūkst. litų studentų kelionėms kompensuoti minėtoje ataskaitoje įrašytos ne prie tikslinių skyrimų, o kažkodėl prie stipendijų fondo plano. Todėl kelia abejonių tų lėšų tikslinis panaudojimas;

b) 1996 m. renovacijos darbams pagal investicijų projektus buvo gauta 4336 tūkst. litų, o išleista 4013,7 tūkst. litų. Kur panaudoti 322,3 tūkst. litų tikslinių skyrimų?

c) kodėl buvo leista MGC “Pakavimo technika” ir bendrabučiams 1996 m. pereikvoti 556 tūkst. litų nebiudžetinių lėšų?

d) ar per dešimt įkurtų nykštukinių mokslo ir kitokių centrų bei institutų (nemaža dalis kurių neturi nė vieno etatinio mokslinio darbuotojo, ar apskritai be etatinių darbuotojų) neša apčiuopiamą naudą Universitetui, ar tik jų steigėjams ir direktoriams? Kas ir kaip kontroliuoja jų veiklos tikslingumą bei teisėtumą?

Šį abejotinų finansinių operacijų ir probleminių klausimų sąrašą galima būtų pratęsti, tiktai taip susikaupusios problemos nebus išspręstos. Nesirengiama jų spręsti iki šio tūkstantmečio galo. “Kryptyse” tik deklaruojama lėšų išskaidymo ir dubliavimo likvidavimas, efektyvesnis lėšų naudojimas, studijų piginimas ir t.t. Tačiau iki šio laiko teigiamų poslinkių šia kryptimi nematyti, veikiau atvirkščiai. Kaip geriausiais “brandaus socializmo” laikais: galvojama viena, kalbama antra ir nedaroma nei viena, nei antra, arba apskritai nieko nedaroma. Kiek tai gali tęstis?