Juozas Saulius |
|
Malonu, kad mūsų šalyje nusipelnę valstybei žmonės apdovanojami ordinais ir medaliais. Džiugu, kai apdovanojimus gauna žmonės, daug dirbę Lietuvos kultūrai, mokslui ir švietimui. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordiną Lietuvos valstybės atkūrimo 80-ųjų metinių proga gavo Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius, habil. dr. Juozas Vaitkevičius. Atrodo, dėl to reikėtų tik dėkoti Prezidentūrai, o apdovanotąjį - sveikinti. Deja, 1998 m. vasario 27 d. Dialoge išspausdintame Elenos Tervidytės straipsnyje kritikuojami ir apdovanojusieji, ir apdovanotasis.
Nesu susipažinęs su apdovanojimo nuostatais ir nežinau, ar apdovanojant profesorių jų buvo laikomasi. Todėl šiuo klausimu diskutuoti su straipsnio autore negaliu. Kai vyriausioji Dialogo redaktorė gerb. Elena Tervidytė įrodinėja, jog prof. Juozas Vaitkevičius iš viso nėra nusipelnęs šio valstybės apdovanojimo, norėčiau nesutikti. Prof. Juozas Vaitkevičius pedagoginį darbą dirba nuo 1955 metų. Jis dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, buvo Šiaulių pedagoginio instituto rektorius, Pedagogikos instituto direktorius, Vilniaus universiteto profesorius. Dabar - Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius. Be to, jis yra buvęs Pedagogų draugijos ir Blaivybės draugijos pirmininkas. Regis, niekas nesuklystų, apdovanodamas ordinu arba medaliu bet kurį Lietuvos pedagogą, sąžiningai dirbusį tiek metų švietėjiškoje veikloje. Beje, prof. Juozas Vaitkevičius daugiausia dirbo tarybinėse įstaigose. Bet, ko gero, mūsų šalyje iš viso nėra žmonių, gavusių apdovanojimus, kurie nebūtų dirbę tarybiniais laikais. Be abejo, svarbu, ką ir kaip dirbo. Bet straipsnio autorė nepamini nė vieno fakto, kad prof. Juozas Vaitkevičius, dirbdamas kurioje nors anksčiau paminėtoje įstaigoje, būtų ką nors negero padaręs lietuvių tautai ar jos švietimui. Straipsnyje rašoma, kad dabar profesorius priešinasi švietimo reformai, ją kritikuoja. Gaila, kad straipsnio autorė nepateikia faktų, kaip profesorius priešinosi švietimo reformai. Apie tokią jo veiklą neteko girdėti. Na, o kritikuoja, matyt, todėl, kad mato trūkumus. Lietuvoje nedaug yra mokslininkų, kurie būtų taip gerai išstudijavę Lietuvos ir pasaulio pedagogiką, taip gerai pažintų mokyklos gyvenimą, suprastų mokytoją ir mokinį, kaip prof. Juozas Vaitkevičius. Jis, baigęs mokytojų seminariją, Pedagoginio instituto pedagogikos fakultetą ir aspirantūrą, daugiau nei 40 metų dirbo ir dirba pačiose aukščiausiose šalies pedagoginėse institucijose (yra habilituotas daktaras, atlikęs daug didaktinių tyrimų). Jo parašytose knygose parodomos sudėtingos jauno žmogaus ugdymo problemos. O kiek parašyta straipsnių, perskaityta paskaitų, kuriose aiškinamas svarbiausias mokyklos uždavinys - užauginti mąstantį žmogų.
Profesoriaus pedagoginė veikla ir jo paskelbtos pedagoginės idėjos rodo, kad jam aišku, ką, kada ir kaip reikia reformuoti mūsų švietimo sistemoje. Gaila, kad reformos organizatoriai, kurie kūrė mokyklos pertvarkos teoriją - Lietuvos švietimo koncepciją, Bendrąsias programas - nepasinaudojo tokiu mokslininku, kaip prof. Juozas Vaitkevičius, nes švietimo sistemą turi kurti tik labai kvalifikuoti žmonės.
Puiku, kad Lietuvos mokyklos reformos teorija sukurta, gerai, kad vyksta reforma. Bet nejau tie mokslininkai ar praktikai, kurie pastebi švietimo reformos teorijas ar jos įgyvendinimo trūkumus ir juos iškelia, yra kokie nors nusikaltėliai, tautos švietimo priešai, kuriuos reikia nustumti į šalį?
Juk švietimo reformos teoriniai darbai ir buvo paskelbti kaip projektai, kad juos žmonės apsvarstytų ir pareikštų savo mintis. Todėl nesuprantama, kodėl už pareikštas pastabas ne dėkojama, o išreiškiamas keistokas, demokratinei visuomenei nebūdingas nepasitenkinimas.
Mes esame laisvi, gyvename demokratinėje valstybėje, kurioje žmonės gali laisvai kalbėti ir rašyti. Visa tai labai gerai. Tačiau ir kalbėti, ir rašyti reikia tik tiesą, negalima gniuždyti talentingų žmonių. |