Prof. Evaldas Garška

Pirmiausia, vargu ar valdininkams pavyks išnaikinti mokslininkus kaip “rūšį”: nežiūrint nuskurdusių laboratorijų, nežiūrint “sėkmingai” sudarytos gana neaiškios ir net miglotos šios profesijos opinijos, o gal net ir bendro neigiamo požiūrio į akademiką ar profesorių. Jaunuoliai po gariūniško šėlsmo jau pradeda atsitokėti ir į universitetus ateina vedini tobulėjimo geismo. Nekalbėsiu apie tai, ką jie universitetuose randa ar gali rasti. Remdamasis teze, kad pats žmogus, bendraudamas su panašiais į jį, yra savo likimo puoselėtojas, noriu pabrėžti tris, mano nuomone, pagrindinius mokslininkų organizacijos - LMS - bruožus, kurie gal nors kiek padėtų gydyti kone visuotinę Lietuvos mokslo impotenciją.

Pirma, keletas tūkstančių Lietuvos mokslininkų negali būti atskiri “šiaudeliai”. (Galima diskutuoti ir apie tai, ar mokslininku išliekama tiktai dirbant tiriamojoje įstaigoje, kartu suabejojant ištisa armija laipsniuotųjų įvairiausiose įstaigose, ypač po demagogiškai nuskambėjusių teiginių apie kūrybinį (suprask - mokslo tiriamąjį) darbą kai kuriose ministerijose ar net Seime; nederėtų tarp šių mokslininkų grupių eskaluoti takoskyros, nes ir valstybės valdyme laipsniuotiesiems derėtų dalyvauti savo intelektinėmis galiomis ir įsisavinta sąžiningo darbo bei tiesos ieškojimo metodika). Tiktai surištų į šluotą šiaudelių - Sąjungos - profsąjunginė funkcija yra viena svarbiausiųjų.

Antra, mokslininkų dabartinis nesugebėjimas tobulinti savo aplinkos bei reprodukuoti į save panašių yra sietinas su mokslo institucijų ir mokslininkų darbo rezultatų neprieinamumu visuomenei ar su rūko (kai kas įtaria - miglos!) uždanga tarp mokslo ir dabartinių visuomenės interesų. Profesinių žinių, intelekto, sugebėjimų, sąžiningos elgsenos akivaizdus teikimas visuomenės teismui, tai yra žinių bei mokslo laimėjimų populiarinimas, gali sukurti kur kas palankesnę aplinką mokslo bei mokslininko prestižui. Šio uždavinio taip pat negali išspręsti pavienis individas, nors ir nuolatos skelbiantis įdomiausius populiarius straipsnius ar nuolatos pasirodantis teleekranuose.

Trečia, mokslininko materialinis skurdas bei nesugebėjimas užtikrinti savo artimiesiems bei palikuonims (plačiąja prasme) normalių gyvenimo sąlygų niekuomet nebuvo toleruotinas žmonių bendruomenės. Mokslininkas, užuot dengdamasis laipsniais ir vardais, turėtų savo išskirtiniais gebėjimais realiame gyvenime gauti reikiamų lėšų sau, savo laboratorijai, savo studentams bei doktorantams išlaikyti. Mokslo vadybos klausimai (ar net žinių rinkos elementai) nesprendžiami. Nuolatos pamirštama, kad normaliame pasaulyje valdininkai disponuoja tiktai maža dalele cirkuliuojančių finansų. Dėl mokslininkų bendruomenės neorganizuotumo didelė dalis mokslui skirtų lėšų išsibarsto valdininkų kabinetuose, o privačiai cirkuliuojančios lėšos beveik iš vis nepanaudojamos (kas gi kitas, jei ne patys mokslininkai sukurs tam palankius įstatymų principus).

Skaudu, kai lėšos, skirtos finansuoti universitetinėms studijoms, eina iš daugelio tėvų menkos algelės. Tuomet prisimenama nemokamo mokslo (o šventas naivume!) konstitucinė teisė. Tačiau valstybėje niekas nedaroma, kad būtų sukurtos įvairiausios privataus kapitalo dalyvavimo universitetinėse jaunimo studijose formos.

Taigi kur ta mokslininkų proto jėga, lemianti valstybėje vykstančius procesus, kur mūsų sprendimų autoritetas? Nežiūrint į tai egzistuoja daugybė mokslinių draugijų, susivienijimų ir kitokių “bebalsių” bendrijų, kurios valstybės laivui yra tiktai smulkūs šapeliai. Mano vizija - Lietuvos mokslininkų sąjunga (visų mokslininkų susivienijimas, taip pat ir draugijų bei privačių mokslininkų ir privačių mokslo ir studijų įstaigų asociacija) - savo dvasia vienijanti mokslininkus, kurianti intelektualią visuomenę, skatinanti valstybės tarnautojus tinkamai valdyti valstybę ir atlikti didelius darbus. Po paskutiniojo suvažiavimo liko abejonių apie formaliųjų narių - LMS narių (juridinių asmenų kito juridinio asmens kūne) - asociacijos gyvybingumą bei gerai veikiančias kontoras (daugiau nei įtikėtina) lemiantį pradą.

Gedimino Zemlicko nuotraukoje:
Profesorius habil. dr. Evaldas Garška (dešinėje) Lietuvos mokslininkų suvažiavime.