Knyga kiemsargio chalatu

Vienu sakiniu atsakyti neįmanoma. Tęstinis leidinys “Lietuvos archeologija” (net be TSR!) buvo įsteigtas, tiesiog iškovotas akademikės Reginos Volkaitės-Kulikauskienės. Pirmasis tomas pasirodė 1976 metais. Kiekvienam tomui buvo sudaroma atskira redakcinė kolegija, priklausomai nuo straipsnių pobūdžio. Iki 8-ojo tomo jį leido ,,Mokslo” leidykla. Viskas klostėsi neblogai, tik 7-asis tomas išleistas rusų kalba (autorius sakosi norėjęs būti plačiau žinomas). 9-asis tomas išėjo be redakcinės kolegijos. Nuo 11-ojo tomo, kai redaktoriumi tapo Gintautas Zabiela, leidinys, deja, pradėjo smukti. Atidavė jį leisti ,,Diemedžio” leidyklai, kurios vyriausiasis redaktorius - Danas Kaukėnas. Iš leidinio metrikos išnyko Ó. 12-asis tomas išleistas ,,Danieliaus” leidykloje, jau be redakcinės kolegijos, be atsakingojo redaktoriaus, nors Ó pažymėtas. 13-ajame tome - nei redakcinės kolegijos, nei atsakingojo redaktoriaus, nei Ó, išvardinti tik visi leidyklos bendradarbiai.

14-ąjį tomą teko sudaryti man. Ir vėl Lietuvos istorijos institutas atidavė jį ,,Diemedžio” leidyklai. Paaiškėjus, kaip ta leidykla dirba, ėmiau priekaištauti. Bet Instituto vadovai rodė man “Valstybės žinių” numerį, kuriame parašyta, kad kiekvienam leidiniui turi būti skelbiamas konkursas. Štai “Diemedis” pigiausiai pasiūlęs - jis ir laimėjęs (niekam nerūpi, kad ”pigią mėsą šunes ėda”). Keista, bet kitiems Instituto leidiniams leisti ,,laimi” geresnės leidyklos. Formaliai redakcinė kolegija buvo, bet ji nieko neveikė. Leidykla mano parengtą tomą davė redaguoti (net tris kartus) niekad neredagavusioms (kaip pačios prisipažino) pirmakursėms studentėms. Vargau su kiekviena iš jų, aiškindama, kokių kalbos klaidų jos man privėlė, ir vėl atstatinėdama, nes redaguoti jos tiesiog nesugebėjo. Leidykla priešlapyje prirašė bent tris korektores, o po trečios korektūros literatūros sąrašą turėjau iš esmės keisti. Parodžius tą korektūrą Instituto bendradarbiams pavyko tik tiek iškovoti, kad tokios leidyklos atsisakyta tolesniam darbui.

Ir štai pernai prieš pat Kūčias pamačiusi kelis naujai išspausdintus 14-ojo tomo egzempliorius visai nustėrau: be Lietuvos istorijos instituto (visos teisės leidyklos) Ó, viena puslapio iliustracija pakartota du kartus, viršelis, galima sakyti, aprengtas oranžiniu kiemsargio chalatu, apmėtytu šluotomis. Pasirodo, tai vėl to paties G. Zabielos sukomponuotas viršelis. Norisi verkti! Štai taip nagus prikišo redakcinės kolegijos narys. Raustu iš gėdos kokiam nors archeologui dovanodama knygą su tokiu viršeliu, nes ar kas patikės, kad tai be mano žinios padaryta. Beje, tas chalatas taip patiko G. Zabielai, kad ir 15-ąjį tomą taip aprengė, nors seniai buvo numatyta jį keisti. Instituto vadovai dar priekaištavo, kam aš, girdi, pasirašiusi signalinį egzempliorių. Bet jo ir nebuvo, nes leidykla, matyt, nežinojo, kam reikalingas signalinis egzempliorius. Iki šiol jaučiu, kad iš manęs buvo pasityčiota - prasta leidykla, prasčiausios redaktorės ir korektorės, galiausiai tas viršelis! O knygoje sudėtas visas mano pastarųjų 13 metų juodas darbas Šventosios pelkėse.

Juk neatsisakysite ir toliau bendradarbiauti leidinyje “Lietuvos archeologija”?

Mane buvo pakvietę į neseniai išspausdinto 15-ojo tomo redakcinę kolegiją. Vyriausiasis redaktorius - G. Zabiela. Sutikau, tikėdamasi leidinį pagerinti, pasiryžusi skaityti visus straipsnius. Bet kur tau. Pasirodo, laborantė išmetusi visus originalus į šiukšlių dėžę, į diskelius įrašytas jau laborantės variantas, bet ir to niekas nerodė. Skaityti taip ir neteko - G. Zabiela vis atsipirkdavo pažadais. Kol atsitiktinai pernai metų pabaigoje sužinojau, kad leidinys jau spaustuvėje. Vadinasi, nereikėjo nei redakcinės kolegijos, nei aptarti straipsnių, nei recenzijų, leidinys tyliai įteiktas Mokslinei tarybai. Pasiteiravus paaiškėjo, kad skyriui ,,buvo duota” skaityti, ir svarstyta bei aprobuota, o Mokslinė taryba ,,pritarė”. Nesvarbu, kad niekas nematė, nebuvo nė protokolų - juk taip lengva kompiuteryje įrašyti naują pastraipą (nors nesu tikra, kad taip buvo padaryta). Jei kuris darbuotojas niekaip negali ,,atsiminti” nebuvusio svarstymo, stengiamasi įtikinti, kad jis kaip tik tame posėdyje nedalyvavęs.

Tuomet mano kantrybė trūko - netiesa buvo akivaizdi. Tad praėjusių metų pabaigoje skyriaus posėdyje pareiškiau, kad mano pavardę išbrauktų iš redakcinės kolegijos sąrašo, nes aš jokio darbo negavau dirbti ir net nežinau, kokie ten straipsniai įdėti. Ponas G. Zabiela mielai sutiko išbraukti, mat nebereikėjo slėpti, kad nerecenzuota knyga atsidūrė spaustuvėje.

Antrasis tariamosios redkolegijos narys tylėjo. Ir aš jam nepriekaištauju. Visi juk žino, kad pagal institutų ,,papročių teisę” tiems, kurie rengiasi ginti disertacijas, nepriekaištaujama dėl kompromisų. O kas mokslo institute dirbdamas nesirengia ginti disertacijos? Archeologijos skyriuje esam tik dvi habilituotos daktarės, ir tos pensininkės, neturinčios ko prarasti. Tačiau ir mums rūpi, kad knygos būtų bent padoriai išleistos.

Dabar pasirodo, kad leidiniui nereikia redakcinės kolegijos, o spausdinamam straipsniui - recenzijų. Apmaudu, kai esu įtraukiama į redkolegijos narių sąrašą tik tam, kad būtų įrašyta pavardė su habil. dr. Keista nuostata: visa, kas parašyta, - į leidinį. Tekdavo savo darbus spausdinti Vokietijoje, JAV - visur yra recenzentai redaktoriai. Jie atkreipia dėmesį, pataria - straipsnis dėl to tik laimi.

Vienam leidiniui Danijoje pasiūliau archeologinį straipsnį, o redakcija jį nutarė perduoti į kito profilio žurnalą, kuris spausdina etnografijos temomis. Man buvo pasakyta, kad straipsnis įdomus, bet pernelyg archeologiškas. Suprantu, kad leidinys turi savo reikalavimus ir autoriui tenka prie jų taikytis. Tad perdirbau. Niekas manęs neįtikins, kad publikacijos autoriui neturėtų būti keliama jokių reikalavimų. Mūsų žmonės dar niekaip nesuvokia, kas yra laisvė. Plunksna brūkštelėjo, kvailiausią pavadinimą užrašė - ir į spaudą.

Jūsų nuostata vienareikšmė - mokslas ir diletantizmas nesuderinami?

Nenoriu pasakyti, kad “Lietuvos archeologijoje” spausdinami prasti straipsniai. Priešingai - dauguma jų geri. Tačiau nesinori, kad šalia jų prasmuktų ir neišbaigti. Paminėsiu vieną - apie radiokarboninį datavimą, kuris atliktas Geologijos instituto laboratorijoje. Straipsnyje išvardytos kasinėtos gyvenvietės Šventojoje, Nidoje, Kernavėje. Ir kas iš to? Juk vien Šventojoje tų atidengtų įvairių laikotarpių gyvenviečių net 40. Paaiškinimo jokio - plikos datos ir surašytos pagal numerius.

Aš tokio straipsnio jokiu būdu nebūčiau priėmusi. Reikėjo daug ką keisti, kad taptų aiški to datavimo prasmė. Juk kiekvienas darbas turi tam tikrą tikslą. Bet redaktorius, ko gero, galvoja kitaip, - kad tik greičiau. O reikėjo ir archeologams padirbėti.

Ir nedovanotina tokiame leidinyje palikti porą šimtų korektūros klaidų (iš jų tik 110 yra atitaisymuose).

Ką atsakytumėte į priekaištą esą norite įvesti cenzūrą, ir griežtą.

O kam tada reikalinga redakcinė kolegija? Tai ne cenzūra, o tam tikras sietas, atskiriantis gerą darbą nuo niekalo. Vadinamuosiuose prestižiniuose leidiniuose straipsniai būtinai turėtų būti recenzuojami. Habilitaciniam darbui juk kitokie straipsniai ir neįskaitomi. Kai darbas peržiūrimas kelių tos srities žinovų, jų vertinamas, tada juo galima labiau pasitikėti. Moksliniame leidinyje, ir dar pretenduojančiame į prestižinį, “laikraštiena” neleistina.

Kadangi manęs vėl laukia “Lietuvos archeologijos” 16-ojo tomo rengimas, stengiausi būti budri, kad nereikėtų vėl kardais mosuoti po mūšio. Aš jaučiuosi atsakinga už šį tomą, nes jame, be mano keturių straipsnių, turi būti dar penkių autorių straipsniai. Su šiais autoriais ketverius metus dirbome pagal Mokslo ir studijų fondo finansuojamą programą ,,Akmens amžius Pietų Lietuvoje”. Šio tomo neužbaigus, atidavus jį į p. G. Zabielos rankas, apvilčiau savo bendradarbius.

Šiaip ar taip, šioje istorijoje svarbiausia ne mano nuoskauda. Svarbiausia, kad toks tęstinis leidinys, kurį dabar gauna visos užsienio šalių archeologinės bibliotekos, nesuprastėtų. Gali kliūti doktorantams, įsivaizduojantiems, kad spausdinasi prestižiniame leidinyje, o iš tikrųjų jis jau nėra toks: neturi nė redakcinės kolegijos, straipsniai nerecenzuojami, leidinys - vienvaldžio p. G. Zabielos žinioje.

Kur bepasisuksi - visur tas pats ponas Zabiela

Tiesą sakant, kreiptis nėra kur, nes direkcija užliūliuota p. G. Zabielos storų knygų ir jo ilgų metinių ataskaitų. Storoji knyga, beje, su įspūdingu viršeliu - tai “Medinės Lietuvos pilys”, išleista 1995 m. 5500 egz. tiražu. Iš tikrųjų knyga ne apie pilis, o apie piliakalnius. Knygoje nėra nei atsakingojo redaktoriaus, nei recenzentų, skyriuje nesvarstyta. Neaišku, kaip ji buvo išleista, nuo kokių skyriaus leidinių atėmus pinigus, ir ar išpirks kas tokį tiražą. Gigantomanija aiški, nes G. Zabielos redaguotas “Lietuvos archeologijos” 11-asis tomas, kaip skelbia knygos metrika, taip pat išleistas 5000 egz. tiražu. Nė vienas ,,Lietuvos archeologijos” tomas neturėjo tokio tiražo, to ir nereikėjo. Teisinamasi, kad tai apsirikimas. Gal ir taip, bet ištaisytas jis nebuvo.

Todėl ir pasakoju “Mokslo Lietuvai”, nes nebėra daugiau į ką kreiptis. Visur atsimuši į tą vienintelį poną: jis ir “Lietuvos archeologijos” vyriausiasis redaktorius, ir Instituto Archeologijos skyriaus vedėjas, ir vienos (iš dviejų) skyriaus programos vedėjas, jis pristato skyriaus darbo planą direktoriaus pavaduotojui mokslo reikalams, o tas pavaduotojas - jis pats. Darbo ataskaitas vertina ekspertų komisija, tačiau komisijos vadovas irgi G.Zabiela. Į Instituto Mokslo tarybą įeina irgi G.Zabiela. Rodos, dar galima būtų kreiptis į visuomenines organizacijas, pvz., Mokslinę archeologijos komisiją prie Kultūros vertybių apsaugos departamento ar į Lietuvos archeologijos draugiją, bet, deja, ir ten G. Zabiela.

Bet juk archeologas G. Zabiela užsiima ir moksline veikla, archeologiniais kasinėjimais?

Jo mokslinėje veikloje yra daug savireklamos. Gavęs metalo detektorių, jis ėmė manyti galįs pasiekti viską. G. Zabielai atrodo, kad darbas su detektoriumi yra netradicinis archeologijos metodas. Štai 1996 m. bendroje konferencijoje su norvegų archeologais jis apie tai parengė pranešimą, kurio mūsų archeologai klausėsi suakmenėjusiais veidais, nedrįsdami pažiūrėti svečiams į akis. Europoje detektorių archeologai naudoja labai seniai, bet tik ten, kur jo tikrai reikia, o parodyti, kad mums tai naujiena - tiesiog gėda. Konferencijos metu norvegų archeologams buvo nepatogu replikuoti, bet jai pasibaigus jie mums paaiškino, kad Norvegijoje tokie darbai seniai uždrausti. Lakstyti po paminklą su detektoriumi ir ištraukti atskirus radinius, aptiktus šiuo įtaisu, - tai paminklo naikinimas.

Kaip nesunkiai rasti Pilėnus

Taip, daugelyje laikraščių jis pasiskelbė suradęs Mindaugo sostinę Vorutą. O tai esą buvęs Šeimyniškėlių piliakalnis. Ne jo ta idėja, jis tik prikibo prie kažkada kitų (E. Volterio, P. Tarasenkos) paskelbtos nepagrįstos prielaidos. Jau nuo 1990 m. piliakalnis tyrinėjamas, išleidžiama daug lėšų, o nėra jokių įrodymų, kad tai galėjusi būti kunigaikščio pilis.

Kai nepadeda nei normalūs archeologiniai tyrinėjimai, nei garsusis metalo detektorius, griebiamasi net ekstrasensų. Nemanykit, tai ne šiaip paišdykavimas: 1997 m. jis pakviečia kelis biolokatoriais pavadintus ekstrasensus ir sumoka jiems atlyginimus - apie 1000 Lt. Tai rimtai pažymėta ir tyrinėjimų ataskaitoje.

Viskas daroma tuo metu, kai darbininkui leista mokėti tik po 2,5 Lt už valandą, o trečioji tos sumos dalis sumokama mokesčiams, dvi trečiosios - pragyvenimui (tai tradicinei manų ar miežių košei).

Kai beveik nieko nepavyksta įtikinti Vorutos vieta, griebiamasi naujos neva sensacijos: surastas kitas piliakalnis - buvusi Latuva. Girdi, iš šio piliakalnio Mindaugas laiškus rašęs. O įrodymai - vienas ietigalis ir kelios kitos sutrupėjusios geležėlės, su detektoriumi iš žemės iškrapštytos.

Tas visagalis metalo detektorius padeda “surasti” ir Pilėnus. Tai irgi ne G. Zabielos idėja. A. Nikžentaitis, kruopščiai istorinius šaltinius ištyrinėjęs, paskelbė prielaidą, kur galėtų būti ieškoma Pilėnų pilies. Toje srityje yra keli piliakalniai. Taigi nuvyksta G. Zabiela su visagaliu detektoriumi, randa piliakalnyje vieną geležinį kirvį - štai tau ir Pilėnų vieta.

Nederėtų tokiomis ,,sensacijomis” užsiiminėti archeologui, palikime tai diletantams.

Neseniai Lietuvos istorijos institutą ir kitus institutus vertino vyriausybinė ekspertų komisija, dėl kurios buvo daug triukšmo. Kiek žinau, Archeologijos skyrius už gerą darbą buvo net pagirtas.

Ekspertų komisija, to, apie ką mes čia kalbėjome, nežino, nes ir negalėjo žinoti. Tokia ekspertų komisija - tai išankstinio užsakymo vykdytoja, kuri mokslo lygio nepakels, o nervus daug kam sugadins. Suskaičiuoti straipsnius bei lankus, padalinti tai iš darbuotojų skaičiaus (kaip buvo daroma) - primityvu, tai ne darbo įvertinimas. Kaip dirba atskiri institutai, gali įvertinti tik tos srities specialistai, nesusieti su institutu jokiais draugystės, giminystės ir priklausomybės ryšiais (o kas Lietuvoje nesusietas!). Negali įvertinti ir kitų kraštų specialistai, nei kalbos, nei specifinių mūsų sąlygų nesuprasdami. Iš tikrųjų įvertinamas tik paviršiaus blizgesys ar skurdas, bet ne darbas.

Kai kam gali atrodyti, kad aš naudojuosi proga išlieti apmaudą. Bet iš tikrųjų man rūpi, kad Archeologijos skyriaus, kuriame išdirbau jau 38 metus, pagrindinis leidinys “Lietuvos archeologija” būtų prestižinis. Manau, jog šiam leidiniui reikia apsaugos.