Gediminas Zemlickas

Talainiai - garsus kaimas, nes aš ten gimęs

Įsikalbėjome. Simpoziumo renginiuose A. P. Bagdonui lankytis ne pirmiena, kai tik jie vyksta Čikagoje, būtinai stengiasi dalyvauti. Lietuviškai nusiteikę inteligentai čia atgaivina dvasią. Kai kurie lankytojai pagilina mokslo žinias. Vieni pasitempia rengdami paskaitas, o kiti - klausydamiesi. Tai esą puiku. Laisvalaikiu A. P. Bagdonas su malonumu gieda parapijos bažnyčios ir Lietuvos vyčių choruose.

Po daugelio metų Lietuvą mūsų tėvynainis aplankė 1979 m., paskui dar kelis kartus. Paskutinį kartą buvo 1997 m. vasarą. Kad ir kiek kartų į Lietuvą atvažiuotų, gyventi sakosi čia nenorįs. Mat visi artimieji išmirę, mokslo draugų taip pat nebesą. O naujoji karta svetima. Važiavo į Žemaitiją, ieškojo Talainių kaimo. “Talainių nedidelis kaimas, bet garsus, nes aš tenai gimęs”, - juokiasi. Beveik dvieilis išėjo.

Rado savo buvusį kaimą tuščią. Nė vienos sodybos, tik gimtoji A. P. Bagdono sodyba išlikusi stūkso. Iš vienuolikos kitų buvusių visi išsikėlę - nei trobesių, nei žemių. Laukai piktžolėmis, usnimis apžėlę.

Nė vieno artojo arklas jau žemės nepurena,
Ir tu jau nė vieno veido pažįstamo nebeprisišauksi.

Toks įspūdis liko poeto širdy iš gimtųjų Talainių.

Prisiminimai stipriau už dabartį riša prie gimtųjų vietų ir praeities įvykių. Talainiai buvo Užvenčio valsčiaus paskutinis kaimas prie Šiaulių apskrities ribos - už kilometro jau Telšių apskritis. Ir tarmės atžvilgiu paribys. Talainių dūnininkai sako: dūna, svysts, pens, o už kilometro jau: douna, svėists - “Douk mon dounas su svėistu”. Šalia Talainių yra dar vienas kaimukas - dūnininkų, o jau už jo Žaduvėnai - dounininkai.

Už 12 kilometrų Luokė - aplinkinių kaimų turgaus miestas. Ketvirtadieniais važiuodavo ten ir Apolinaro Bagdono tėvai: mama veždavo vištų, kiaušinių, tėvas kokį kumelį parduodavo. Tėvai vertėsi iš pusės valako (apie 16 hektarų) žemės. To pakako dviems vaikams išleisti į mokslus. Abu broliai Bagdonai - Apolinaras ir Petras - universitetus baigė.

A. Bagdonas mokėsi Vytauto Didžiojo universitete, rengėsi tapti lotynų ir lietuvių kalbų mokytoju. Užėję komunistai mokymo planus ir ateitį pakoregavo - lotynų kalba buvo išbraukta iš vidurinėse mokyklose dėstomų dalykų sąrašo. Paskutinius - prancūzų kalbos ir baigiamuosius egzaminus - A. Bagdonas jau laikė ne Vytauto Didžiojo, bet Vilniaus universitete. Per dvi savaites - atostogaudamas Palangoje - parašė diplominį darbą “Katulo eilėraščių tvarka”. Reikalingą knygą paskolino profesorius Antanas Rukša (1900-1980), dėstęs lotynų kalbą. Baigiamuosius egzaminus A. Bagdonas pas A. Rukšą laikė Palangos kurorto viešbutyje, kuriame šis buvo apsistojęs. Tad nors ir mokėsi Vytauto Didžiojo universitete, bet baigti teko jau Vilniaus universitetą.

Tik ką iškeptas lietuvių kalbos mokytojas 1941 metų sausio 1 dieną vyksta į Rokiškio gimnaziją, pasiryžęs skleisti įgytas žinias. Rankose lagaminėlis, susirado kambarį ir pradėjo vaikus prusinti. Širdyje buvo labai nesmagu, nes prieš jį ten dėstė lituanistė mokytoja Tarvydienė-Krasnickaitė. Kažkuo neįtiko sovietų režimui ir buvo areštuota. Taigi naujas mokytojas buvo į jos vietą paskirtas. A. Bagdonas prisimena areštuotosios mokytojos vyrą, likusį dirbti toje pačioje gimnazijoje, - buvo susimąstęs, labai rimtas vyras.

Pernai vasarą Apolinaras Petras Bagdonas, tik grįžęs iš Lietuvos, šventė jubiliejų - 85-metį. Kartu “Seklyčioje” buvo pristatyta ir jo paskutinioji eilėraščių knyga “Vai toli toli…”. Kadangi tai devintoji poeto knyga, tad tikriausiai įdomu sužinoti ir apie ankstesnes.

Rašinėti pradėjo dar mokydamasis gimnazijoje. Vyresnysis brolis Petras, jau studentas, nupirko dvi eilėraščių knygas: Kossu-Aleksandravičiaus “Eilėraščius” ir Salomėjos Nėries “Pėdas smėlyje”. Šeštos klasės gimnazijos mokiniui tie eilėraščiai padarė didelį įspūdį ir paskatino patį pamiklinti plunksną.

Pirmą eilėraštį išspausdino mokydamasis universitete, bet lotynų studijos, o svarbiausia - būtinybė pelnytis duoną, neleido atsidėti kūrybai. Šį bei tą rašinėjo per atostogas, bet rimčiau - jau dirbdamas mokytoju. Eilėraštį “Partizanui”, skirtą kritusiam už Lietuvos laisvę, nusiuntė į “Savaitės” žurnalo konkursą ir laimėjo antrąją premiją bei bene 200 Vokietijos markių - mat buvo vokiečių okupacijos metas. Mokydamas vaikus Radviliškio gimnazijoje savo eiles skaitydavo literatūriniuose vakaruose.

Su karo banga pasitraukęs į Vakarus, A. Bagdonas reiškiasi lietuvių spaudiniuose Vokietijoje - “Išeivių drauge”, “Lietuvių žodyje”, “Ateityje”. Apsigyvenęs JAV savo eilėraščius spausdino “Draugo” kultūriniame priede, “Ateityje”, “Lux Christi”, “Karyje” ir kituose leidiniuose. Pirmąjį poezijos rinkinį “Sutemų ugnys” išleido Čikagoje 1956 metais. Rinkinys vieno kritiko buvo taip suniokotas, kad autoriui ilgam nustelbė bet kokį norą reikštis spaudoje.

Tik praėjus 22 metams A. P. Bagdonas ryžtasi pažeisti ilgą tylėjimą išleisdamas žemaitiškai poezijos rinkinį “Pruo gintara longą”. Jame pateikė ir Užvenčio tarmės kai kurių bruožų. Išleidęs dar kelias knygas žemaičių tarme, vėliau grįžo prie bendrinės lietuvių kalbos ir išleido rinkinius “Žodžiai į tolį” (1983), “Likimo antspaudas” (1988). Dvi knygas išleido Vilniuje: “Likėma laiptaas” (žemaitiškų eilėraščių ir apsakymų knyga, 1991 m.) bei “Žvaigždžių pavėsy” (eilėraščiai, 1995 m.). A. P. Bagdono eilėraščiai įtraukti ir į 1998 m. išleistą žemaičių poezijos rinkinį “Sava muotėnas kalba”.

A. P. Bagdonas prisipažįsta esąs tradicinis poetas, nemėgstąs moderniųjų poezijos vėjų, kurių niekaip negalįs suprasti. Tradicinė poezija jam sukelia estetinį pasigėrėjimą. Dar pakenčia šiek tiek moderniškus eilėraščius - jei dar gali pagauti kokią mintį ar vaizdą. Mėgo Henriko Nagio, Kanadoje gyvenusio poeto, kūrybą, taip pat Aistį, Brazdžionį. Vertina V. Mykolaitį-Putiną, kurio paskaitų teko klausyti. Pas jį ir egzaminus laikė. Prisimena profesorių kaip malonų vyrą, jo poezija labai patikdavusi.

Panašų įspūdį dariusi ir Salomėjos Nėries poezija, kol nebuvo sukomunistėjusi. Gilius išgyvenimus sukėlė pirmieji poetės eilėraščių rinkiniai. Girdėjęs ir apie poetės persivertimus. Esą “Poema apie Staliną” buvusi parašyta apie Smetoną ir jam skirta, tačiau laikas pasikeitė ir autorei tekę pakeisti poemos herojų. Bent taip A. P. Bagdonas girdėjęs…Šios nuogirdos nekomentuosime.

Pokalbio pabaigoje poeto paklausiau: kaip čia gali būti, kad brolio vardas - Petras, ir poeto vienas vardų - taip pat Petras? Pasirodo, brolio vardą pasisavino prieš gaudamas JAV pilietybę. Lietuvoje tokios mados nėra, o Amerikoje turėti antrą vardą net ir labai įprasta. Taip poetas įamžino brolio vardą.

Amerikoje humanitarai jau mokosi inžinerijos dalykų

R. Kašuba - žymus vibracijų, mašinų dinamikos bei medžiagų atsparumo specialistas, technologijos mokslų srityje įgijęs tarptautinį pripažinimą. Per vienuolika darbo metų pramonėje mūsų tautiečiui teko dalyvauti reikšminguose NASA projektuose: “Saturnas IV”, “Mėnulio modulis”, “Energetinė nepilotuojamų erdvėlaivių sistema” ir kt.

Prieš atvykdamas dirbti į Šiaurės Ilinojaus universitetą R. Kašuba Klyvlendo valstijos universitete (Klyvlendas, Ohajas) buvo inžinerijos doktorantų programų direktorius, Mechaninės inžinerijos skyriaus vadovas bei profesorius. 1986 m. R. Kašuba iš 140 pretendentų laimėjo konkursą Šiaurės Ilinojaus universiteto Inžinerijos ir inžinerinės technologijos koledžo dekano vietai užimti. Profesorius ir buvo šio koledžo kūrėjas. Jis nepritaria mėginimams amerikietišką sąvoką “koledžas” į lietuvių kalbą versti žodžiu “fakultetas” - netikslios sąvokos iškreipia prasmę. Pagal mokslo, studijų ir teikiamo diplomo vertę Inžinerijos ir inžinerinės technologijos koledžas yra gera aukštoji mokykla.

Šis pristatymas nebūtų pilnavertis, jeigu nepaminėtume, jog prof. R. Kašuba bendradarbiauja su Kauno technologijos universitetu. Š. m. sausio 28 d. KTU senatas garbės daktarų vardus suteikė prof. Romualdui Kašubai, aplinkosaugininkui Valdui Adamkui ir Rygos technikos universiteto rektoriui prof. akad. Egonui Levendeliui.

Balandžio 27 d. į Lietuvą rengiasi atvykti Šiaurės Ilinojaus universiteto prezidentas John E. La Tourette su šio universiteto Inžinerijos ir inžinerinės technologijos koledžo dekanu prof. Romualdu Kašuba. Numatoma pasirašyti bendradarbiavimo sutartį tarp Kauno technologijos ir Šiaurės Ilinojaus universitetų. Prof. R. Kašubai bus įteiktos KTU garbės daktaro regalijos.

Spausdiname pokalbį su prof. Romualdu Kašuba, įrašytą Dešimtojo mokslo ir kūrybos simpoziumo metu.

Gerbiamas Dekane, Jūs iš simpoziumo tribūnos užsiminėte apie galimybę Lietuvos studentams studijuoti Šiaurės Ilinojaus universitete. Ar ši galimybė reali?

Magistro laipsniui įgyti - labai reali galimybė. Universitete yra asistentų vietų, skelbiami konkursai, tad kiekvienas laimėjęs gali tas vietas užimti.

Tačiau konkursą dar reikia laimėti? Reikia išlaikyti TOEFL egzaminus. Ir būtų labai gerai turėti bakalauro laipsnį.

Šiaurės Ilinojaus universitete lankėsi Lietuvos aukštųjų mokyklų rektoriai, tad gal išties tuos ryšius galima užmegzti?

Galima. Aš pats vieną Kauno technologijos universiteto auklėtinį esu pakvietęs studijuoti Šiaurės Ilinojaus universiteto Inžinerijos ir inžinerinės technologijos koledže.

Kurioje Amerikos aukštojoje mokykloje rengiami geriausi inžinieriai?

Tokio klausimo Amerikoje neiškyla, nes visų aukštųjų mokyklų programos akredituotos ir turi siekti tų pačių tikslų. Studentai turi mokytis pagal tą pačią programą, gali tik dėstymo stilius keistis.

Yra tekę susidurti su nuomone, kad geriausi specialistai dirba firmose, o ne universitetuose.

Gali būti įvairiai. Kas mėgsta mokyti ir turi daktaro laipsnį dažnai dėsto universitete. Aišku, firmoje taip pat gali dirbti.

O koks Jūsų pašaukimas: esate inžinierius ar pedagogas?

Visko po truputį. Pramonėje išdirbau 11 metų. Esu dalyvavęs NASA kosminės programos projektuose: “Mėnulio modulis”, “Saturnas IV”, “Energetinė nepilotuojamų erdvėlaivių sistema” ir kt. Daugiausia dirbau prie struktūrų: prie rėmo, korpuso, taip pat prie mažų motorų.Teko dirbti ir privačiose firmose.

Dalyvavimas kosminėse programose JAV inžinieriui - tai prestižinė darbo sritis? Ar viena iš daugelio? Gal Amerikoje nėra skirtumo, kur dirbti: “General Electric”, “General Motors” kompanijose ar NASA?

Manau, jog tas pat, nes visur tie patys principai. Kai dirbau pramonėje, mane kviesdavosi universitetai skaityti paskaitų. Profesoriai manęs prašydavo studentams pabrėžti, jog tie patys principai galioja visur, kad ir kur dirbtum.

Gal praeis keleri metai ir dėstytojų bei profesorių nereikės? Visus pakeis ir visko išmokys “Internetas”?

Taip nemanau. Mačiau vieną karikatūrą. Pirmajame paveiksle vaizduojama auditorija, pilna studentų, kuriems garsus profesorius skaito paskaitą. Kitoje paskaitoje profesoriaus nebėra, vietoje jo atėjo asistentas. Studentai klausosi. Trečiajame paveiksle jau asistento nebėra: vietoj jo magnetofonas - skaitomas paskaitos įrašas, keli studentai klausosi. Ketvirtajame piešinyje geriausia: ant profesoriaus pulto - magnetofonas, auditorijoje - nė vieno studento, tik 100 magnetofonų. Tai štai kaip gali baigtis.

Lietuvoje galima išgirsti, kad inžinieriams stinga humanitarinio pasirengimo, kultūrinio akiračio, erudicijos. O kaip Amerikoje? Juk čia inžinieriui tenka dar labiau specializuotis.

Kiekvienas būsimasis inžinierius turi išklausyti 6-7 kursus iš humanitarinių, socialinių mokslų srities, meno ir pan. To būtinai reikalaujama. Studentams reikia atsiskaityti. Paskaitų galima klausytis dar būnant “fuksu”. Simpoziumo paskaitoje aš apie šiuos reikalavimus kalbėjau.

Ar visiems tų programų reikalavimams pritariate. Gal turite ir savo nuomonę?

Ligi šiol sistema buvo gana suvaržyta, bet dabar varžtai kiek atlaisvinti. Turėsime nurodyti tikslus, ir mums bus atrištos rankos tiems tikslams siekti. Nebus taip jau lengva įrodyti, ką pasiekėme, nes pramonės atstovai turės įvertinti mūsų produktą. Jums tikriausiai bus įdomu sužinoti, kad mes pirmieji Amerikoje pradedame dėstyti humanitarams technologijos kursus.

Gal galėtumėte kiek išsamiau apie tuos dalykus papasakoti? Kokia tai programa? Kiek suprantu, Šiaurės Ilinojaus universiteto Inžinerijos ir inžinerinių technologijų koledže, kurio dekanas esate, humanitarai nesimoko?

Nesimoko, bet studentai iš kitų fakultetų ar koledžų gali užsirašyti į mūsų skaitomus kursus, gauti kreditą, nes tai bendrojo išsilavinimo kursai. Pavyzdžiui, į elektronikos ir komunikacijų kursą užsirašė 200 studentų, iš kurių nė vienas nesirengia būti inžinierius.

Ta programa vadinasi EOGENES (Engineering-Oriented General Education for Non-Engineering Students) - unikali galimybė neinžinerinių ir netechnologinių specialybių studentams. Šiuo metu galime pasiūlyti 4 kursus: “Elektronika”, “Energetika ir aplinka”, “Technologija ir jos socialinė kultūrinė svarba”, “Gamybos sistemos ir technika”. Kaip jau minėjau, tie kursai turi didelį pasisekimą.

Ką šis procesas - inžinerinių ir neinžinerinių specialybių tam tikra sąsaja reiškia? Kad humanitarai negali gyventi neturėdami žinių iš inžinerijos? Gal jau galima kalbėti apie humanitarinės ir inžinerinės kultūros integraciją?

Tai bendrojo išsilavinimo dalykai. Iki integracijos dar toli. Bet mes jau kai ką darome, reikalaujame tam tikrų žinių iš matematikos, kitų tiksliųjų disciplinų.

Nepasakėte, kas šių inžinerinių ir technologinių kursų neinžinieriams ir netechnologams autorius?

Tą modelį aš sukūriau ir pristačiau tarptautinėje konferencijoje. Paskui užtruko trejus metus, kol pasisekė ją įdiegti. Man pačiam tuo ir teko rūpintis.

Konservatizmo ir mąstymo inercijos pakanka ir Amerikos universitetuose?

Pakanka visur. Visose sistemose esama panašių problemų. Reikalavimai didėja - biudžetai mažėja.

Pavyzdžiui, vienas iš kriterijų akreditacijai mano paskaitoms gauti buvo mėginimas nustatyti, ar studentai pasitiki programa. Inspektoriai asmeniškai klausinėjo daugelio studentų, mėgindami tai išsiaiškinti.

Dekano pareigos atsakingos ir sunkios. Ar lieka nors šiek tiek laisvalaikio?

Šiek tiek lieka. Tada važiuoju į Lietuvių centrą.

Kai steigėme Inžinerijos koledžą, dirbau dieną ir naktį. Bet jaučiausi gerai. Žmona liko keliems mėnesiams Klyvlende, turėjau daug laiko, kurį galėjau skirti tarnybai.

Pastebėjote, kad sakau - Inžinerijos koledžas? Labai nemėgstu lietuviškų vertinių, noriu vadinti taip, kaip amerikiečiai vadina. Koledžas - tai joks fakultetas (Department). Šiame koledže yra keturi fakultetai: Mechanikos inžinerijos, Pramonės inžinerijos, Elektros inžinerijos ir Technologijos. Kiekviename fakultete savi studentai ir profesoriai. Kai manęs klausia, kokios yra katedros, atsakau: kiekvienas profesorius - tai katedra. Visi profesoriai turi didelį kursų repertuarą. Antai medžiagų atsparumo kursą mūsų koledže gali dėstyti bent keli profesoriai. Panašiai ir vibracijų kursą - daug kas gali dėstyti. O viršininkų, pavaduotojų nėra daug.

Ar inžinierių rengimą geriau būtų telkti keliose vietose, o gal pasisakote už decentralizaciją? Kitaip tariant, ar kiekvienoje valstijoje būtų tikslinga rengti inžinierius?

Koncentracijos Amerikoje nėra. Mes parengiame mechanikos, elektros inžinierius. Specializuodamiesi studentai mokosi kelių papildomų kursų. Žinoma, paliekama galimybė ir toliau tobulintis. Pavyzdžiui, kompanijos esi skiriamas prie kokio nors projekto, tad per kelias dienas turi susipažinti su teorija - ir viskas. “Motorola”, “Coca Cola” ir kitos kompanijos rengia savo specialistus, net magistro laipsnį suteikia. Privačios firmos tampa universitetų konkurentėmis. Tenka kovoti už save, gaudyti gerus studentus. O tam būtina turėti gerus kursus, nes tik gerai parengti inžinieriai gali dirbti pramonėje.

Tvirtinate, kad gaudote gerus studentus, bet nieko nesakote, kad tenka gaudyti ir geriausius profesorius? Etatų niekas neskuba didinti, todėl su profesoriais sunkiau. Mūsų koledže etatų skaičius daugmaž pastovus. Valdžia naujiems pinigų neduoda.

Ar dažnai keičiasi profesoriai?

Gana stabili padėtis. Per 10 metų pasikeitė gal 7-8 profesoriai, bent jau ne daugiau kaip 10. Matyt, nėra blogai. Kai čia atvažiavau ir tapau dekanu, niekas neturėjo patyrimo su akreditacijomis. Teko visus mokyti, kaip gauti akreditacijas, kaip įvykdyti reikalavimus.

Jei žmogus nori įsidarbinti inžinieriumi ir ateina be mokyklos akreditacijos, tada jam keliami didesni reikalavimai. Tenka daugiau dirbti, įrodinėti, ką anksčiau esi dirbęs, kokią patirtį turi, kokius atsakingus darbus dirbęs. Tai panašu į Europos inžinierių statusą.

O kaip Jūs įgijote akreditacijų patirties? Apskritai kaip tapote dekanu?

Atvykau čionai iš Klyvlendo, patirties įgijau kituose universitetuose. Šiaurės Ilinojaus universiteto Inžinerijos koledžo dekano vietai užimti buvo 140 kandidatų iš visos Amerikos. Skelbtas nacionalinis konkursas. Iš pradžių atrinko 40 pretendentų, o iš jų pakvietė tik 6. Turėjome trims dienoms atvažiuoti, aiškinome, kaip įvertinti biudžetą, kaip organizuoti žmones. Kai patekau į šešetuką, pradėjau daugiau domėtis šiuo darbu, nes pamačiau, kad daug galimybių laimėti konkursą. Paskui likome tik dviese. Taip gavau darbą. Klyvlende pusė mano draugų sako, kad esu kvailas, sutikęs dirbti šiose pareigose, o kita pusė - jog toks būčiau, jei to darbo būčiau atsisakęs.

Kaip Jums atrodo, kas lėmė Jūsų laimėjimą? Kokiais privalumais lenkėte kitus pretendentus?

Koledžo dekanu negali tapti nebuvęs fakulteto (Department) vadovu - būtinas administracinio darbo patyrimas. Privalai šį tą būti pasiekęs moksle, kad kaip lygus galėtum kalbėtis su profesoriais. Reikia ir kitų sugebėjimų: ar gali programas sudaryti, kokį įspūdį padarai žmonėms pristatydamas programas. Yra keli komitetai, kurie sprendžia skyrimą į pareigas: studentų komitetas, profesoriai, prezidentas, rektorius ir kt. Visų nuomonė svarbi. Gauni ir namų darbą atlikti. Paduoda tau biudžeto knygą ir sako: ką su šia knyga darysi?..

Tačiau net ir laimėjus konkursą dar negali sakyti, kad visos problemos išspręstos. Juk žmogiškieji santykiai - sudėtingas dalykas.

Labai. Visada būna šiek tiek nedraugų ar priešų. Geriausia turėti draugų. Pirmiausia nereikia keisti savo nuomonės. Žmonės turi žinoti, kad tavo sprendimai teisingi. Todėl reikia daug bendrauti su profesoriais, kalbėtis su jais, išklausyti jų ir daryti sprendimus. Tenka bendrauti ir su studentais, esu kviečiamas į jų renginius.

Ačiū, Dekane.

Autoriaus nuotraukose:

Poetas A. P. Bagdonas (kairėje) dvasią gaivina bendraudamas su tautiečiu simpoziume.

Šiaurės Ilinojaus universiteto Inžinerijos ir inžinerinės technologijos koledžo dekanas prof. Romualdas Kašuba.

Šiaurės Ilinojaus universiteto prezidentas John E. La Tourette, dekanas prof. Romualdas Kašuba ir Klaipėdos universiteto rektorius prof. Stasys Vaitekūnas.

Lietuvos aukštųjų mokyklų rektoriai prie naujojo Inžinerijos ir inžinerinės technologijos koledžo pastato.