Jo siekiai buvo nukreipti į ateities erdves

Mintys iš Antano Gustaičio 100-osioms gimimo metinėms skirtos konferencijos

Gediminas Zemlickas

Kovo 26 d. Lietuvos mokslų akademijos konferencijų salėje vyko konferencija, skirta žymaus aviacijos konstruktoriaus, lakūno, aviacijos aukštojo mokslo Lietuvoje iniciatoriaus, brigados generolo, buvusio Lietuvos karo aviacijos viršininko Antano Gustaičio 100-osioms gimimo metinėms.

Konferencijoje kalbėjo VGTU rektorius, LMA narys korespondentas prof. habil. dr. Edmundas Kazimieras Zavadskas ir LMA technikos mokslų skyriaus pirmininkas narys korespondentas prof. habil. dr. Ramutis Bansevičius. Asmeniniais įspūdžiais iš susitikimų su generolu Antanu Gustaičiu pasidalijo Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis bei vidaus reikalų viceministras Edvardas Simonaitis.

Mokslinius pranešimus konferencijoje skaitė dr. Algimantas Liekis (“Generolo Antano Gustaičio vaidmuo Lietuvos karo aviacijoje 1919-1940 m.”), Algirdas Gamziukas (“Antano Gustaičio gyvenimas ir žūtis”), LMA narys ekspertas prof. habil. dr. Antanas Žiliukas (“Antano Gustaičio lėktuvų konstrukcijos”) bei Aviacijos instituto direktorius prof. habil. dr. Jonas Stankūnas (“Antano Gustaičio idėjos rengti Lietuvoje aukštojo mokslo aviacijos specialistus įgyvendinimas”).

Konferencijos metu veikė generolui Antanui Gustaičiui skirta paroda. Renginiui baigiantis koncertavo Lietuvos karo akademijos kariūnų choras (meno vadovas ir dirigentas Vytautas Verseckas) bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto mišrus choras “Gabija” (meno vadovė ir dirigentė Rasa Viskantaitė).

Pilotas ir konstruktorius

Aviacija - jaunųjų reiškimosi sritis. Gilinantis į Lietuvos aviacijos kūrimo ištakas, aiškėja ne tik didžiulis tų jaunuolių noras skraidyti, bet ir stiprus pareigos jausmas - tarnauti dar tik vos atsikūrusiai ir tebekuriamai Lietuvos valstybei.

Baigęs Marijampolės gimnaziją Antanas Gustaitis įstojo į Peterburgo kalnų inžinerijos institutą. Kitomis gyvenimo aplinkybėmis gal būtume turėję puikų inžinierių, tačiau vyko karas, ir A. Gustaitis buvo mobilizuotas į artilerijos leitenantų kadetų karo mokyklą. 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, A. Gustaitis, kaip ir daugelis Rusijos kariuomenėje tarnavusių lietuvių karininkų, skuba į Tėvynę. Jis įstojo į ką tik įkurtą (1919 m. kovo 12 d.) Lietuvos karo aviacijos mokyklą. Jos viršininkas buvo karininkas Konstantinas Fugelevičius, kurio namuose Žaliakalnyje mokykla ir veikė. Gruodžio 16 d. Karo aviacijos mokyklą baigė pirmieji lakūnai: A. Gustaitis, V. Rauba, J. Kumpis, P. Brazdžiūnas (būsimasis fizikas, profesorius, akademikas), K. Kanauka (prieš karą Veterinarijos akademijos rektorius), J. Dobkevičius (pirmasis profesionalus lietuviškų lėktuvų konstruktorius), A. Stašaitis, G. Stanaitis, B. Sidaravičius (vėliau žymus medikas), L. Peseckas…

Leitenantas Antanas Gustaitis su bendražygiais dalyvauja nepriklausomybės mūšiuose. Lėktuvai seni, sulopyti, bet jaunųjų patriotų įkarščio tai neslopina. Atkurtą Lietuvos valstybę tenka ginti ir iš oro. Tuo metu iš jaunųjų Lietuvos aviatorių tiek ore, tiek žemėje nepralenkiamas buvo leitenantas Jurgis Dobkevičius - tą rodo ir svarbiausių Lietuvos aviacijos įvykių chronologija. Štai 1920 m. rugsėjo 22 d. (“Lietuviškoji enciklopedija” mini lapkričio 1 d.) leitenantas J. Dobkevičius skiriamas 1-osios oro eskadrilės vadu, lapkričio 28 d. jis užfiksavo pirmą lietuvio aukščio rekordą (5600 m), gruodžio 1 d. pirmasis įgijo karo lakūno vardą, gruodžio 11 d. pirmasis padarė ore “mirties kilpą”, o 1922 m. rugpjūtį išbandė savo sukonstruotą ir pagamintą pirmą lietuvišką sportinį lėktuvą “Dobi I”. 1923 m. pagamino “Dobi II”, o dar po metų - “Dobi III”. Pagaliau J. Dobkevičius buvo bene pirmasis lietuvis, baigęs (1925 m.) Aukštąją aeronautikos mokyklą Paryžiuje. Žuvo 1926 m. birželio 8 d. bandydamas “Dobi III”.

Tarp šių J. Dobkevičiaus triumfo datų Antano Gustaičio pavardė įsiterpia tik vieną kartą: 1925 m. liepos 14 d. savo sukonstruotu ir pagamintu 30 AG sportiniu lėktuvu ANBO I jis atlieka pirmą bandomąjį skrydį. Likimas lėmė, kad būtent šis vienintelis iš ANBO serijos lėktuvų ir išliko, yra tarp Lietuvos aviacijos istorijos muziejaus eksponatų.

A. Gustaičiui teko atlikti tai, ko nespėjo J. Dobkevičius. 1928 m. jis, įgijęs aviacijos inžinieriaus diplomą, grįžo iš Paryžiaus, kur baigė tą pačią, kaip ir J. Dobkevičius, Aukštąją aeronautikos mokyklą. A. Gustaitis karštai įtikinėja aviacijos vadovus, kad taupant lėšas paprastesnius žvalgybinius ar mokomuosius lėktuvus reikia statydintis patiems. Tapęs aviacijos parko viršininku, jis išplėtė dirbtuves, pritaikė jas serijinei lėktuvų gamybai. 1930 m. pagaminti keturi mokomieji A. Gustaičio lėktuvai ANBO III, vėliau gaminti ANBO V, ANBO 51 (mokomieji).

Nuo 1933 m. karo aviacijos dirbtuvėje gaminami žvalgybos lėktuvai ANBO IV, ANBO 41. Iš viso iki 1940 m. A. Gustaičio vadovaujamose dirbtuvėse pagaminta apie 100 lėktuvų, iš jų per 70 - įvairių ANBO. 1939 m. buvo išbandytas 900 AG lengvasis bombonešis ANBO VIII - aukščiausias A. Gustaičio konstruktoriaus talento pasireiškimas.

Inžinerijos ir technikos mokslų skatintojas

Ne mažiau svarbi, nors gal ir ne taip plačiai žinoma Antano Gustaičio veikla ugdant technikos mokslų specialistus Lietuvoje. Dėstydamas VDU Technikos fakultete, jis karštai palaikė idėją atskirti šį fakultetą nuo universiteto ir jo pagrindu steigti politechnikos institutą. Nauja to meto sąlygomis buvo ir tai, kad A. Gustaitis siekė Lietuvoje rengti būtent aukštojo mokslo aviacijos specialistus. Šią mintį jis rutuliojo savo raštuose, adresuotuose Krašto apsaugos ministerijai bei kitoms aukštoms instancijoms. A. Gustaitis siūlė kasmet parengti po 60 inžinierių, t. y. dvigubai daugiau, negu tuo metu buvo rengiama Lietuvoje.

Inžinierių Lietuvoje A. Gustaitis matė valstybės ateitį. Ir tai nebuvo tuščios svajonės. Studijuodamas Aukštojoje aeronautikos mokykloje Paryžiuje, susipažinęs su Europos valstybių vystymosi tendencijomis, jis suprato, kad tik techninė pažanga, mokslo vystymas gali šaliai užtikrinti ateitį tarp kitų Europos valstybių. Dar 1937 m. A. Gustaitis kėlė aeronautikos instituto įkūrimo idėją, įrodinėdamas, jog tokie institutai seniai veikia valstybėse, kurios nori turėti savo aviaciją, pasiryžusios savarankiškai gaminti gerus lėktuvus. Aviatorių ir inžinierių rengimą A. Gustaitis įsivaizdavo kaip vientisas tos pačios veiklos pastangas.

A. Gustaičio ir jo bendraminčių siūlymai susilaukė toli gražu ne visuotinio pritarimo. Būta jėgų, kurios laikėsi visiškai kitokios nuostatos. Esą Lietuvoje išvis nėra reikalo rengti inžinierius, siūlyta net uždaryti Technikos fakultetą, o norinčius studijuoti inžineriją siųsti į užsienį.

Antrojo pasaulinio karo patirtis parodė, kad A. Gustaitis teisingai įvertino aviacijos vaidmenį būsimojo karo veiksmuose. Ir pokario metais būtent techninė pažanga nulėmė tolesnį Europos valstybių likimą. Tolesnė Lietuvos aukštojo mokslo, technikos ir pramonės vystymo raida taip pat parodė, kad A. Gustaičio idėjos buvo teisingos ir nukreiptos į ateitį. Jos tam tikra dalimi įgyvendintos: inžinierius rengia dvi aukštosios mokyklos - KTU ir VGTU. O juk prieškaryje ir buvo siūloma nuo VDU atskirto Technikos fakulteto pagrindu steigti politechnikos institutą ir suteikti jam Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino vardą. Mat šis valdovas pirmasis buvo užsibrėžęs valstybės pažangos siekti per miestų statybą ir stiprinimą, amatų, technikos ugdymą.

Rengdami aviatorius - turėsime ir aviaciją

VGTU Antano Gustaičio institutas 1993 m. įkurtas visų pažangių Lietuvos aviatorių jėgomis… Ši frazė tapo kone ritualine, sklinda iš instituto ir universiteto vadovų lūpų kiekviename instituto renginyje. Gal ir nederėtų ginčyti jos teisingumo. Tačiau nežiūrint to, kad pažangūs aviatoriai ryžtingai palaikė tokio instituto reikalingumą, jis gimė sunkiose kančiose. Būta ir didelių abejonių, ar mūsų valstybei pakeliama našta pačiai rengti aviatorius, kai visiškai neaiški buvo ir pačios mūsų šalies aviacijos ateitis.

Kad būta svarstymų ir abejonių - normalus dalykas normalioje valstybėje. Tačiau nusprendus Aviacijos institutą kurti ir jį įkūrus, nesolidžiai atrodo karts nuo karto kokiame nors leidinyje pasirodantys rašiniai, kuriuose abejojama instituto rengiamų specialistų kvalifikacijomis, įdarbinimu, ateitimi ir panašiais dalykais. Labai ne gustaitiškai atrodo. Norint pakirsti darbuotojų ar studentų pasitikėjimą savo jėgomis didelių gabumų ir išminties nereikia. Daug sunkiau - ieškoti kelių, kaip Aviacijos institutui padėti. Ar bent jau netrukdyti jam dirbti.

Atrodo, jog ir aukštose institucijose dar nelabai įsisąmoninta, kad pilotą, aviatorių specialistą parengti kainuoja gerokai brangiau negu įprastą inžinierių. Instituto darbuotojai su kartėliu prisimena, kaip vietoje papildomo finansavimo sulaukdavo eilinio… valstybės kontrolės komisijos darbuotojų “vizito”. Kaip tai lietuviška!

Ligi šiol Aviacijos institutas negali galutinai suformuoti savosios mokomosios bazės. Lietuvoje apie 130 aerodromų, bet vienintelis šalyje valstybinis Aviacijos institutas apie savo mokomąjį aerodromą gali tik svajoti. Tenka glaustis šen bei ten, sudarinėti sutartis, prašinėti. Vilniaus apylinkėse griūva, nyksta kadais gerai įrengti mokomieji aerodromai, nes nėra tinkamo šeimininko, o Aviacijos institutas ten savo lėšų investuoti neturi teisės.

Tai, kad valstybėje yra Antano Gustaičio aviacijos institutas ir jame mokosi 285 studentai, jau dabar rengiami šešių specialybių aviatoriai, o ateityje bus rengiama ir daugiau - didelis dalykas, kurį tinkamai pavyks įvertinti gal ne už metų kitų. Ateitis įrodys šio gustaitiško užmojo svarbą ir reikšmę. Tik rengdami Lietuvoje aviacijos specialistus, turėsime ir aviaciją.

Gedimino Zemlicko nuotraukose:

Generolo Antano Gustaičio portretu susidomėjo Seimo Pirmininkas prof. V. Landsbergis, VGTU rektorius prof. E. K. Zavadskas, prof. A. Žiliukas ir dr. A. Liekis.

Lietuvos MA Technikos mokslų skyriaus pirmininkas narys korespondentas prof. habil. dr. R. Bansevičius ir VGTU Antano Gustaičio aviacijos instituto direktorius prof. habil. dr. J. Stankūnas.

Lietuvos karo akademijos kariūnų choras ir jo meno vadovas dirigentas V. Verseckas.