Prof. A.Jankūnas
Kauno technologijos universiteto
Senato turto, revizijos ir socialinių reikalų
komisijos narys

Pagal Statutą, ilgametę patirtį ir logiką, mokslo ir studijų organizavimas ir valdymas turėjo vykti (anksčiau vyko) šia tvarka: Senatas-fakultetai tarybos-katedros, žinoma, su grįžtamuoju ryšiu tarp pakopų. Ši sistema buvo pakeista nestatutine: rektoratas-mokslo krypčių kvalifikaciniai komitetai (MKKK), studijų programų komitetai (SPK). Pirmosios sistemos visos pakopos nepriklausomos viena nuo kitos ir yra renkamos, o antrosios - priklausomos nuo Rektoriaus, sudarytos jo įsakymu ir gauna už tai priedus prie tarnybinio atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad iki nestatutinės sistemos įvedimo rektoriui buvo pavaldūs tik dekanai ir katedrų vedėjai, tai dabar jam pavaldūs absoliučiai visi Universiteto bendruomenės nariai. Nesvarbu, ar jie išrinkti ar paskirti, profesoriai ar asistentai, fakultetų tarybų pirmininkai ar eiliniai. Nepatikai - tavo modulis nebus atestuotas ir būsi atleistas iš darbo, arba sumažins tavo mokslinio darbo biudžetinį finansavimą, arba iš viso jo neduos. Kreipsies pagalbos į Statuto priežiūros ir profesinės etikos kolegiją - ji arba iš viso tavo pareiškimo nesvarstys, arba apkaltins patį tave. Kreipsiesi į Senatą - sulauksi mirtinos tylos arba pasmerkimo. Sukurta visuotina “skirstytojų” sistema. Rektorius dalina savo fondą ir mokslo fondo universitetų dalį. Dekanai skirsto mokslo fondo fakultetų dalį ir minėtus 8 ir 30 proc. priedus prie tarnybinio atlyginimo. Katedrų vedėjai - tokius pačius priedus savo katedrų darbuotojams. MKKK skirsto mokslo fondo dalį, skirtą mokslo kryptims. Visi viską skirsto beveik be jokių reglamentuojančių dokumentų. Be to, visų pakopų bet kokie vadovai prie pareigybinių priedų dar gauna papildomus priedus už vadovaujančias pareigas. Visi MKKK ir SPK nariai taip pat gauna priedus prie atlyginimo. Gauna juos ir vadinamojo Studijų strategijos komiteto nariai. Ir visa tai tik iš Rektoriaus malonės. Taigi jeigu gerai sekasi, nesunkiai gali surinkti nuo pusantro iki dvigubo atlyginimo, o jeigu ne - gali prarasti ir viengubą atlyginimą. Senato narių be priedų yra vienetai, o daugelis - su gerais ir labai gerais priedais. Be to, daugelis Senato narių yra administracijos atstovai ir tiesiogiai pavaldūs Rektoriui. Todėl ar reikia stebėtis, kad visi Rektoriaus ar rektorato projektai beveik vienbalsiai tvirtinami Senate, dažnai be reikiamo svarstymo ir diskusijų. Niekas neneigia, kad priedai už papildomus darbus negali ar neturi būti mokami. Veikiau atvirkščiai. Tačiau šiuo atveju tie priedai mokami už pasyvumą, už tylėjimą, už “lojalumą”... Taip paperkami atsakingi darbuotojai. Pagal tarptautinių žodžių žodyno sampratą tai vadinama k o r u p c i j a, be to, visuotinė. Universitetui vien priedais prie atlyginimų (įskaitant mokslo fondo “išskirstytą” atlyginimų dalį) 1994, 1995 ir 1996 m. tai kainavo atitinkamai beveik 1,4, 2,4 ir 3,3 milijonų litų. 1997 m. tai atsiėjo apie 3,6 milijono litų. Mūsų progresuojantis atsilikimas dangstomas mokslingomis frazėmis ir mantijų bei regalijų autoritetu. Mes recenzuojame ir premijuojame vieni kitų mokslinius darbus, suprasdami, kad jie nedaug ko verti pasaulyje. Kalbame apie mūsų diplomų tarptautinį pripažinimą, nutylėdami, kad tai formalumas, o ne studijų turinio pripažinimas. Nutyli apie tai užsienio kolegos, tylime ir mes. Tyla gera byla?

Ketverius metus Universitetas gyveno be mokslo prorektoriaus, o mokslo klausimai Senate, praktiškai, nebuvo gvildenami. Iki šios dienos Senatas neturi Universiteto vystymo strategijos ir konkrečių priemonių plano jai įgyvendinti. Svarbiausios problemos paliktos savieigai.

Kita vertus, nemažos įtakos turėjo ir turi bolševikmečio reliktai pedagogų bei mokslininkų sąmonėje: baimė, pasyvumas, nepilnavertiškumo sindromas. Juolab, kad visa tai šiuo metu stengiamasi palaikyti ir įtvirtinti neteisėtai ir neteisingais įvairaus pobūdžio vadovų veiksmais, dėstytojus atestuojant, rengiant konkursus pareigoms užimti, mažinant etatus, skiriant priemokas prie atlyginimų ir t.t. Iš aukštų tribūnų bei universitetų statutuose deklaruojamas universitetinės dvasios ugdymas, demokratinė savivalda, nuomonių ir pažiūrų tolerancija bei kitos moralinės ir dvasinės vertybės vis dažniau tampa negyvomis ir bravūrinėmis sąvokomis, primenančiomis nesenus “gerus” laikus. Vis daugiau “nepakeičiamų buvusiųjų” su mantijomis šmėkščioja tarp Prezidento ir Vyriausybės patarėjų, Mokslo taryboje, ministerijose ir departamentuose. Su pavydėtinu solidarumu jie į svarbiausius postus vienas kitą siūlo, vienas kitą skiria, vienas kitam “organizuoja” rinkimus, o aukštojo mokslo reforma vis aiškiau buksuoja. Kol nebus nutraukta ši grandininė reakcija, pozityvių permainų vargiai galima tikėtis. Į tai, manyčiau, turėtų būti atsižvelgta Aukštųjų mokyklų įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose svarbiausiais studijų, mokslo darbuotojų, finansų bei turto klausimais. Kompleksas paminėtų (ir nepaminėtų) reglamentuojančių dokumentų - tai ne aukštųjų mokyklų autonomijos varžymas, bet vieningos reformų krypties nustatymas ir elementarios tvarkos bei drausmės įvedimas valstybinėse įstaigose ir institutuose. Dabar reformų vežimas juda kaip Krylovo pasakėčioje apie gulbę, vėžį ir lydeką, t.y. kiekviena aukštoji mokykla daro kaip išmano arba tik sudaro veiklos regimybę, iš tikrųjų trypčiodama vietoje ar slinkdama atgal.

Baigiant būtina pažymėti, kad aukštojo mokslo problemų vertinimas remiantis Kauno technologijos universitetu toli gražu nevisapusiškas ir nepilnas. Iš anksto atsiprašau kolegų, jeigu pateiktuose skaičiuose įsivėlė netikslumų, susijusių su skaičiavimo metodika ar netikslia informacija - svarbu ne skaičiai, o tendencijos. Galbūt kai kurie teigimai per daug kategoriški. Tačiau drįstu tvirtinti, kad su panašiomis problemomis šiuo metu susiduria visos Lietuvos aukštosios mokyklos ir to nutylėti negalima. Viliuosi, kad šį kartą Seimas priimdamas Aukštųjų mokyklų įstatymą bus dalykiškesnis ir atsargesnis - nors mes Europoje, bet dar ne europiečiai…