Dobilas Kirvelis

Kaip teigia oficialūs dokumentai, informacinė visuomenė – tai tokia visuomenė, kurios produkcija - informacija, o ištekliai – žinios. Nesunku suprasti, kad ir informacija, ir žinios yra nematerialios vertybės. Tuo tarpu mes gyvename industrinės visuomenės dvasia, t.y. visuomenės, kurios pagrindinis išteklius - kapitalas, o svarbiausi produktai – materialiosios vertybės - pagamintos prekės – turtas (pinigai). Materialiosioms vertybėms galioja pirmasis termodinamikos - tvermės dėsnis – materialiųjų vertybių balansas. O nematerialiosioms vertybėms – žinioms, informacijai – ne. Kaip yra pastebėjęs originalių minčių autorius Bernardas Šou posakiu: “Jeigu aš turiu obuolį ir tu turi obuolį, tai pasikeitę obuoliais mes abu turėsime tik po vieną obuolį. Bet jeigu tu turi idėją ir aš turiu idėją, jeigu pasikeisime idėjomis, mes kiekvienas turėsime po dvi idėjas” labai akivaizdžiai pademonstravo idėjos-informacijos nematerialumą. Atrodo, galima teigti, kad gyvename visuomenės principinių vertybių kaitos periodu, kai, Ė. Fromo žodžiais sakant, visuomenė “turėti” virsta visuomene “būti”.

Prieš 200 metų taip pat vyko vertybių kaita iš “turiu žemės” į “gaminu turtą”. Tada vieną esmingiausių vaidmenų atliko mokslas, “pagaminęs” naujos informacijos, – sukūręs garo mašiną, ir ne tik ją. O dabar?

Mokslas – tai tokia žmonių visuomenės veiklos sfera, kurios pagrindinis tikslas – kurti informaciją, (“gaminti žinias”), t.y. visą laiką tobulinti gamtoje, žmoguje ir visuomenėje vykstančių reiškinių aiškinimą ir tai panaudoti žmogaus gyvenime sprendžiant problemas. Aiškinimų kūryba yra mokslo esmė, o praktinis pritaikymas – antraeilis tikslas. Žinoma, kad praktiniame gyvenime kiekvienas naujai sukurtas aiškinimas visada pasiteisina, duoda žmogui naudos. Šiuo požiūriu mokslas yra informacinės visuomenės pagrindinė veiklos sritis, o mokslinių aiškinimų – teorijų (hipotezių) išgalvojimas (fantazavimas) bei jų eksperimentinis falsifikavimas (kalbant mūsų laikmečio mokslo metodologo - neopozityvisto K.Popperio terminais) yra pagrindinė mokslo produkcija. Kaip sakė dar praėjusiojo šimtmečio pabaigoje fizikas Liudvikas Bolcmanas: “Nieko nėra praktiškesnio už gerą teoriją.”.

Neatsitiktinai Europos Sąjungos informacinės visuomenės veiksmų plano, priimto 1996 m. rugsėjo mėn. Prahoje įvykusiame ES ir Vidurio Europos forume, įvadinėje dalyje sakoma, kad “niekas negali tiksliai nuspėti, kaip vystysis informacinė visuomenė. Tai, kas šiandien atrodo labiausiai vykusi rinkos naujovė, rytoj gali pasirodyti visiška nesėkmė. O beviltišku laikytas išradimas, gali pranokti visus lūkesčius.” Ar nereikėtų mums – Lietuvos mokslininkams susimąstyti apie tai, ką daryti, o ko ne?! Ir gal tikslinga naujų požiūrių paiešką pradėti istoriniu žvilgsniu.

Industrinės visuomenės pagrindus sukūrė fizikos ir chemijos mokslai, t.y. mokslai apie gamtos aiškinimą medžiagų ir energijos virsmais, jų dėsniais. Jais buvo pagrįsta materialinių vertybių, turto gamyba, o tai visuomenės raidoje sąlygojo industrinės visuomenės susiformavimą su visomis teigiamomis ir neigiamomis pasekmėmis. Paskutiniaisiais dešimtmečiais iškilusios aplinkos saugos, tausojamai valdomos raidos (sustainable development) problemos verčia žmoniją stabtelt ir susimąstyt apie ateitį.

Informacinės visuomenės ištakas sąlygoja kibernetikos mokslas, kuris mūsų šalyje dar prieš 45 metus buvo vadinamas “buržuaziniu pseudomokslu, idealistine mrakobesija”, sukurtu liaudies mulkinimui, nes aiškino, kad, be materialiųjų procesų gamtoje, technikoje ir visuomenėje, egzistuoja ir nematerialūs reiškiniai.

Kaip tik šiais, 1998 metais, kai sukanka lygiai pusė amžiaus – 50 metų nuo N. Wienerio kibernetikos bei C.E.Shennono Matematinės informacijos teorijos pirmųjų publikacijų pasirodymo, tiktų pradėti giliau vertinti ir prognozuoti. Kibernetika, arba mokslas apie valdymą, valdančias sistemas, o t.y. informacijos procesus gyvuose organizmuose, kai kuriose mašinose bei visuomenėje, parodė, kaip organizuotose sistemose informacija valdo medžiagų, energijos ir net pačios informacijos virsmus bei srautus, nukreipdama juos tam tikra, programomis apibrėžta, funkciniu požiūriu tikslinga kryptimi. Pasirodo, kad informacija reikalinga valdymui, tik valdymui ir niekam kitam. Matematinė informacijos teorija parodė, kad informacija, - tai panaikintas neapibrėžtumas (priėmus sprendimus), ir išmokė mus ją matuoti. Ši teorija pateikė informacijos procesų dėsningumus. Pasirodė, kad jie kitoniški nei medžiagų bei energijos virsmų dėsniai. Šiuo metu beveik kiekvienas žmogus operuoja ne tik gramais, kilogramais, moliais, kilovatvalandėmis, kilokalorijomis bei džauliais – medžigos ar energijos kiekiais, bet ir bitais, baitais, kilobaitais, megabaitais net gigobaitais – informacijos kiekio vienetais. Intuityviai suprasdami, kad informacija nemateriali, žinome apie nematerialios informacijos materialiuosius nešiklius – signalus, kuriems galioja materijos tvermės dėsniai, ir praktiniuose sprendimuose naudojamės signalų teorija. Antrojo pasaulinio karo metu atsirado Elektroninės skaičiavimo mašinos (ESM). Dabar personaliniai kompiuteriai (PS), paplitę vos ne pas kiekvieną išsilavinusį žmogų, informacinių ryšių kanalais, “Interneto” keliais per kelias minutes sujungia žmones, esančius bet kurioje Žemės rutulio vietoje. Kaip prieš 200 metų atsiradusios energijos gamybos mašinos, sakoma, sukėlė pirmąją techninę revoliuciją, pakeitė visuomeninę formaciją, taip dabar plintančios informacinės mašinos skatina antrąją techninę revoliuciją – iškelia informacinę visuomenę.

Vargu ar būtų patikėjęs prancūzų mokslo fantazierius - evoliucionistas Pierre Teilhardas de Chardinas(1881-1955), kad jo išsamprotautos noosferos (protaujančios sferos) - žmonijos evoliucijos proceso lemtingas realizacijos žingsnis buvo padarytas dar jam gyvam esant. 1938-1940 m. parašytoje (Vatikano uždraustoje spausdinti) knygoje “Žmogaus fenomenas” jis samprotauja apie minties evoliuciją, noosferos tobulumo viršūnę – tašką W, kai žmogus savo mintimis be erdvės ir laiko barjerų galės keistis su bet kuriuo jį dominančiu noosferos žmogumi. Jis nenaudoja informacijos termino, bet minties sąvoka visiškai atitinka dabartinę mūsų informaciją.

Tiesa, apie lemiamą nematerialių “jėgų” svarbą žmogaus ir gyvybės veikloje jau kalbėjo Platonas (427-347 pr. m. e.) naudodamas sielos sąvoką, Aristotelis (384-322 p. m. e.) gyvajame pasaulyje matė entelėchijas, T.Paracelsas (1453-1541) archaeus, G.E.Štalis (1660-1734) valdančias sielas, G. R. Treviranusas (1776-1837) vis vitalis, A.Sniadeckis (1768-1838), o jau mūsų laikmečiu organizuojančias (organines) jėgas žymusis embriologas H.Drišas (1876-1941) pagal Aristotelį gyvybines jėgas-entelėchijas. Visos jos materialiųjų mokslų – fizikos ir chemijos triumfo periode buvo atmetamos kaip mistinės, nereikalingos iracionalios sąvokos. Kibernetikos mokslas visas jas “reabilitavo” įvesdamas informacijos sąvoką, kaip realiai egzistuojančią nematerialią vertybę organizuotose sistemose. Klasikinėse fizikos ir chemijos - neorganizuotose sistemose informaciniai procesai negalimi iš principo, nes šios sistemos vystosi-juda didžiausios būsenos tikimybės link. Tuo tarpu organizuotose (gyvosiose, kai kuriose techninėse, visuomeninėse), informaciniai valdymo procesai lemia jų savybes–elgseną visiškai kitaip. Kaip sako kibernetikos pionierius, anglų psichiatras W. Ross Ešbi, “Sistema, tikslingai pasirenkanti veiksmus, efektyvesnius už tikimybines galimybes, pasiekia tai gautos informacijos dėka.” Aišku, labiausiai informacija lemia socialinės – žmonių visuomenės – noosferos elgseną ir raidą.

Mūsų tautietis, JAV mokslininkas biologas-teoretikas prof. Martynas Yčas Lietuvos jaunimui ir smalsiajai visuomenei padovanotoje knygoje “Apie biologiją”(1994) akivaizdžiai parodo genetinės ir nervinės sistemų informacijos procesų lemiamą reikšmę gyvajame pasaulyje. Reabilituodamas Lamarką M.Yčas atskleidžia, kaip individo gyvenimo eigoje sukaupta informacija, mokymo–švietimo keliu perduota palikuonims, labai efektyviai greitina evoliuciją, lemia visuomenės raidą. Davus valią fantazijai, galima teigti, kad jau gyvybė - biosfera yra informacinė visuomenė, t.y. informaciją kaupianti adaptyvi organizuota sistema. Gebėjimas kaupti ir išmintingai naudoti informaciją lemia gyvojo pasaulio adaptyvumą. Medžiagų bei energijos virsmai yra tik priemonė informaciniams procesams realizuoti. Juk net augalai funkcionuoja tik tam, kad savo vegetacijos periodo pabaigoje prigamintų ir išplatintų daug genetinių programų (informacijos) - sėklų, kurios, esant tinkamoms sąlygoms, prigamintų beveik tokių pat (su modifikacijomis) organizmų, ir toliau gaminančių bei platinančių panašias programas. O gyvūnija, papildomai turinti dar ir nervines informacijos sistemas, tuo labiau yra informacinės biosferos dalis.

Jeigu pripažinsime, kad gyvybės raida yra informacijos sistemų raidos atspindys, tai tuo labiau turėsime pripažinti, kad žmonių visuomenės -noosferos - raida į informacinę visuomenę yra neišvengtina dėsninga būtinybė. Todėl, neignoruojant esamos situacijos, dėmesį kuo skubiau būtina koncentruoti informacijos procesams suprasti, šiai nuostatai platinti mūsų - Lietuvos - visuomenėje, ypač tarp jaunimo, kuo didesnes lėšas nukreipiant informacijos techninėms priemonėms diegti. Materialinių vertybių gamyba – jau praeitis.

Mokslas - pagrindinis informacijos kūrėjas, o kartu su švietimu – didžiausia informacinės visuomenės vertybė. Žinoma, Lietuvoje tik teoriškai. Kol kas mūsų šalyje turtas, pinigai didesnė vertybė, tuo jau dabar esame atsilikusi, svajojanti apie industrinę visuomenę valstybė. Kam, jei ne visuomeninei Lietuvos mokslininkų sąjungai, kaip dr. J.Basanavičiaus įkurtos Lietuvių mokslo draugijos tęsėjai, tiktų imtis žygių spartinti naujų informacinių tendencijų aiškinimą bei įgyvendinimą. Atkurtos mūsų valstybės valdžia mato tik turtą-pinigus, ir dar individualistiškai. Informacinė visuomenė, mokslas, švietimas – kolektyvinių veiksmų sfera. Turtas reikalingas, būtinas informacinėms vertybėms kurti ir realizuoti, bet nėra esmė. Turtas - tik priemonė informacinėms vertybėms kurti.

Imanuelis Kantas dar prieš 200 metų savo etiniu imperatyvu parodė, kad tik žmogus gali būti tikslas, jokiu būdu ne turtas. Turtas - tik priemonė žmogaus problemoms spręsti. Šiame imperatyve slypi pagrindinė vertybė - informacija, nes žmogus sutvertas ieškoti, kaupti ir naudoti informaciją. Pagrindinis žmogaus veiklos produktas yra informacija, o veiklos šaka - mokslas.

Pav. Klodo Šenono kiekybinę informacijos teoriją iliustruojanti schema.