Algirdas gimė 1924 m. lapkričio 22 d. Kėdainiuose, Lietuvos karininko šeimoje. Karo metu buvo pradėjęs studijuoti agronomiją Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Vėliau, kuriantis Lietuvos vietinei rinktinei, buvo paskirtas į Karo mokyklą Marijampolėje. Vokiečiams žiauriai likvidavus Vietinę rinktinę, jis su daugiau kaip 100 kitų karių buvo išvežtas į Štuthofo (Stutthoff) koncentracijos stovyklą. Vykstant karui Vokietijoje dirbo priešlėktuvinės gynybos pagalbinius darbus. Ten buvo sužeistas. Karo pabaigos sulaukė atsidūręs Lübeke (Vokietijoje).

Pradėjus veikti vokiečių universitetams, įstojo į Hamburgo universitetą studijuoti chemijos ir mineralogijos. 1948 m. emigravo į Australiją. Pagal privalomojo darbo sutartį išdirbęs dvejus metus, 1951 m. įstojo į Kvinslendo (Queensland) universitetą Brisbarėje, ten studijavo geologiją. Baigęs šį universitetą 1954 m., iš pradžių dirbo Australijos Šiaurinėje teritorijoje, po to - Naujoje Gvinėjoje kaip urano rūdų ieškotojas ir tyrinėtojas. 1958-1960 m. gilino geologijos žinias Prancūzijos Montpellier universitete, ten baigė doktorantūrą ir įsigijo geologijos mokslų daktaro laipsnį. Daugiausia savo darbo karjeros metų dirbo Olandijos “Shell International” naftos kompanijoje atsakingu geologu naftos ir dujų paieškose ir eksploatacijoje Libijoje, Alžyre, Olandijoje, Borneo saloje, Ispanijoje, Australijoje. Nuo 1983 m. išėjo į pensiją. Ir išėjęs į pensiją Algirdas nenustojo domėtis mokslais, savo profesija. Pasak jo, studijos ir gilinimasis į įvairias mokslo sritis - jo hobis. Buvo kelių JAV, Prancūzijos, Australijos, Lietuvos geologijos mokslo sąjungų ir draugijų narys.

Paskutiniu laiku Algirdas Radzivanavičius-Rahdon gilino pamėgtos profesijos žinias La Trobe universitete, domėjosi lingvistika, sanskritu, mokėsi rusų kalbos. Jis labai mėgo keliauti, kelis kartus buvo apvažiavęs visą pasaulį. Prieš pat mirtį planavo kelionę į Kiniją. Visada domėjosi Lietuva. Šeimoje kalbėjo apie Lietuvą, kaip apie gražiausią kraštą pasaulyje. Jo asmeninėje bibliotekoje galima rasti beveik visas knygas, išleistas Vakaruose, apie garbingą Lietuvos praeitį. Tik atsiradus galimybei, jis ėmė lankytis Lietuvoje, užmezgė ryšius su kolegomis Valstybinėje geologijos tarnyboje ir Geologijos institute. Geranoriškai, be jokio atlygio konsultavo juos naftos darbų valdymo struktūros organizavimo, jų teisinio reguliavimo sistemos rengimo, naftingų plotų licencijavimo ir kitais klausimais. Tuo metu jo patyrimas ir atsidavimas Lietuvos interesams buvo ypač vertingi.

Velionis paliko nuliūdusius žmoną Joaną, kilusią iš Anglijos, dukteris Lidą, Elizabetą, Editą ir sūnų Ričardą. Lietuvoje iš artimų giminių liko tik vienintelė pusseserė Eugenija Grinevičienė su šeima, gyvenanti Panevėžyje.

Savo šeimos prašė, kad jo pelenai būtų palaidoti mylimoje Lietuvoje. Iškilminga laidojimo ceremonija vyks šių metų gegužės 12 d. 12 valandą Šv. Juozapo bažnyčioje Kėdainiuose.