Gediminas Zemlickas

Balandžio pradžioje Lietuvių kalbos institute buvo pristatyti naujausi šio instituto darbuotojų parašyti, sudaryti ir išspausdinti leidiniai, reikšmingi šalies mokslui ir kultūrai.

Dievo duota sveikata yra darbui

Kalbame apie Konstantino Sirvydo (tarp 1578 ir 1581 -1631) “Trijų kalbų žodyną” (“Dictionarium trium linguarum”). Šis lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynas yra pirmasis lietuviškas pasaulietinio turinio leidinys, pirmasis spausdintas lietuvių leksikografijos darbas.

Kaip įrodė Kazimieras Pakalka, šis žodynas buvo išspausdintas ne vėliau kaip 1620 metais. Vienintelis žinomas egzempliorius buvo surastas tik 1896 m. Maskvos sinodo spaustuvės bibliotekoje. Juo susidomėjo didieji to meto kalbininkai V. Požezinskis (Porzezinski) ir F. Fortunatovas. Tačiau vėliau šis žodyno egzempliorius dingo iš kalbotyrininkų akiračio ir antrą kartą buvo atrastas tik 1955 m. Maskvos centriniame senųjų aktų archyve. Šį sykį atradėjo prioritetas priklausė lietuviui istorikui Konstantinui Jablonskiui.

Įdomią detalę iš K. Sirvydo žodyno istorijos priminė prof. A. Sabaliauskas. Kadangi Maskvos saugykloje šios knygos būta be pradžios ir kartu saugota nemažai olandiškų leidinių, o tenykščiams darbuotojams nebuvo didelio skirtumo, ar tai olandų, ar lietuvių kalba, todėl jie į katalogą rusiškai buvo įrašę: “Olandų-lotynų kalbų žodynas be pradžios ir be pabaigos”. Suprantama, dabar užrašas jau teisingas.

Kuo šis Maskvoje saugomas K. Sirvydo žodyno egzempliorius svarbus? Ne tik dėl to, kad jis išleistas seniau už kitus, Konstantinui Sirvydui dar gyvam esant. Priminsime, kad žodynas pakartotinai buvo spausdinamas 1631, 1642, 1677 ir 1713 metais. Deja, pasaulio bibliotekose ligi šiol taip ir neaptikta nė vieno 1631 m. egzemplioriaus. Vilniaus universiteto biblioteka turi vieną 1642 m. leidinio egzempliorių ir tris 1677 metų. Šiuos leidinius taip pat galima gauti Helsinkio, Upsalos, Varšuvos, Londono ir Florencijos bibliotekose.

Rengdamasis pirmajam žodyno leidimui K. Sirvydas kaip leksikografijos šaltiniu naudojosi M. Folkmaro (Nicolaus Volckmarus) žodynu, o nuo trečiojo (1642 m.) - savo mokytojo Vilniaus akademijoje G. Knapskio žodynu. Įsidėmėtina, kad Maskvoje saugomame 1620 m. egzemplioriuje yra apie 6 tūkst. lietuviškų žodžių. 432 išlikusiuose puslapiuose yra 8260 žodyninių straipsnių. Su neišlikusiais puslapiais jų galėjo būti apie 8800. Atkreiptinas dėmesys, jog apie 2 tūkst. lietuviškų žodžių, kurie buvo pateikti pirmajame leidime, į vėlesnius nepateko. Todėl tie žodžiai nusipelno dar išsamesnio tyrinėjimo, o žodyno vertė dėl to dar didesnė.

Tiesa ir tai, jog 1620 m. žodyno leidimas savo apimtimi gerokai mažesnis už vėlesnių laidų K. Sirvydo žodynus. Antai 1642 m. leidime tilpo apie 14 tūkst. straipsnių, vien lietuviškų žodžių apie 10 tūkst. Štai kodėl kai kurie tyrinėtojai laikosi nuomonės, kad K. Sirvydo 1620 m. ir vėlesnių leidimų žodynai - tai visiškai atskiri žodynai. Taigi Maskvoje saugomas egzempliorius pirmuoju leidimu vadintinas tik iš tradicijos. Maskviškiame egzemplioriuje K. Sirvydas paliko apie 600 žodžių, neišverstų į lietuvių kalbą, o 1642 m. žodyne tokių žodžių patalpinta tik apie 100. Gal teisus K. Pakalka, išreiškęs mintį, kad tai galėjo būti K. Sirvydo sąmoningai palikti žodžiai pačiam skaitytojui išsiversti, pamiklinti ranką.

Dažni žodyno leidimai (ko gero precedento neturintis atvejis to meto lietuvių raštijos praktikoje) rodo jų reikalingumą, bet kartu gal ir amžiaus neramumus. XVII a. vykstant aršioms reformatų ir katalikų kovoms dažnai nukentėdavo knygos - tiek vienos, tiek ir antros šalies. Religinių priešininkų knygos degintos, plėšytos, kitaip naikintos. Ugnį, vandenį ir “varines triūbas”, ko gero, buvo lemta patirti ir maskviškiui K. Sirvydo žodyno egzemplioriui. “Nuo laiko smurto ir karo audrų daug kentėjo”, - K. Pakalka priminė šiuos pranašiškus K. Sirvydo žodžius, parašytus vėlesnių laikų lotyniškoje knygos pratarmėje.

Tas laiko smurtas - tai ir visai neseni laikai. Maskvai reikėjo įrodinėti, du kartus raštu dėstyti argumentus, kodėl būtina iš naujo išleisti pirmąjį lietuvių kalbos žodyną. Pirmą kartą prašymas buvo atmestas. Antrą kartą pavyko tą teisę iškovoti. 1979 m. Vilniuje “Mokslo” leidykloje buvo išleistas fotografuotinis trečiojo žodyno leidimo (1642 m.), saugomo Vilniaus universiteto bibliotekoje, tekstas. Jame lietuviškų žodžių visuose žodyno leidimuose rodyklę sudarė ir išsamų įvadinį straipsnį parašė K. Pakalka.

Nepriklausomoje Lietuvoje 1620 m. K. Sirvydo žodyno fotografuotinį tekstą išleisti atskira knyga^* didelio vargo kaip anksčiau nebuvo, kadangi šio darbo svarba visiems suprantama, o materialinę paramą suteikė Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo pagal Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996-2005 metų programą.

Norėdamas pagyvinti ir mums priartinti K. Sirvydą, K. Pakalka pratarmę, skirtą pirmajam lietuvių žodynininkui, prismaigsto vaizdingų posakių, išsireiškimų iš kitų jo parašytų knygų. Štai “Punktuose sakymų” K. Sirvydas apgailestavo, kad Lietuvoje dar esą mažai lietuviškų knygų, užtat daugybė lotyniškų, lenkiškų. Reikšmingas pastebėjimas. Pats jis ir siekė šią spragą užpildyti, ir gerokai užpildė. “Punktų sakymų” pradžios pirmojoje dalyje K. Sirvydas rašė: “Eik, Knyga, ir persmeik širdis Lietuvių ir Lenkų žemėje”. Kitoje vietoje, kreipdamasis taip pat į Knygą, jos galią nori sustiprinti šiuo kreipiniu: ”Išleisk Šventojo žodžio geluonį”. Amžiaus religinių kovų atšvaitai, bet kartu kokia galia suteikiama Knygai!

K. Pakalka priminė ir kitus K. Sirvydo pamokslų publicistinius bylojimus, kurie mums įgauna ir gerokai visuotinesnę prasmę. “Rašyk žmogaus plunksna, o ne angelų plunksna” - kviečia viename pamokslų. Ir skatina dirbti. “Kol darbymetė - dirbkime, nes savo metu pjausime”. Paklaustas, kam jis tiek daug dirba, atsakė: “Dievo duota sveikata yra darbui”. Priminsime, jog šiuos pamokymus K. Sirvydas bėrė ir iš pagrindinės Vilniaus - Šv. Jono bažnyčios sakyklos. Dešimt metų toje bažnyčioje sakė taip pat ir lietuviškus pamokslus.

Knygos sudarytojas K. Pakalka pasistengė, kad leidinyje būtų ir K. Sirvydo autografas, kurį Vatikano archyvuose rado Paulius Rabikauskas (neseniai miręs). Anot K. Pakalkos, šis autografas galutinai išsprendęs, kaip reikėtų rašyti mūsų pirmojo kalbininko pavardę - jis rašęsis Sirvydu.

Paminklas lietuvių kalbai

Jam pastatyti prireiks, matyt, lygiai šimto metų. Nors spaudoje yra tekę skaityti, kad XX žodyno tomas ir bus užbaigtas 2000-aisiais metais, bet žodyno vyriausiasis redaktorius Vytautas Vitkauskas mini kitą datą - 2002-uosius metus. Ko gero, netgi simboliška, jeigu būtų mėginama rištis būtent prie šimtmečio datos.

“Lietuvių kalbos žodyną” rašė, sudarinėjo konkretūs žmonės, pasišventę šiam darbui, o kūrė visa tauta, nes būtent pati tauta yra lietuviško žodžio, lietuvių kalbos kūrėja ir didžioji puoselėtoja. Tenka tik pritarti gerbiamam V. Vitkauskui, kuris pastebi, jog šis žodynas - visa mūsų tautos mąstymo, santykių, požiūrio į pasaulį enciklopedija. Į šiuos tomus tilps visos lietuvių tautos materialiojo ir dvasinio gyvenimo apraiškos. Nėra kito tokio paminklo, kuris savyje talpintų visą tautos istorinio gyvenimo patyrimą, mąstymą, augmenijos ir gyvūnijos turtus, etnografiją, tautosaką, liaudiškąją astronomiją, ryšius su kitomis tautomis, santykius su gyvaisiais ir su mirusiųjų pasauliu, žodžiu, aprėptų visą makrokosmą ir mikrokosmą, kurie ir sudaro kiekvienos tautos pilnavertę raišką pasaulyje.

Žodyno sudarytojai siekia pateikti kiekvieno žodžio semantikos istoriją, jo tikimą ar netikimą bendrinei kalbai. Vadinasi, nurodomas kiekvieno žodžio vartojimo plotas - tai labai svarbu ne vien etimologams. Išaiškinamos žodžių perkeltinės reikšmės - perteikiamas perkeltinio pasaulio suvokimas.

Pateikiama visa lietuvių kalbos leksika, kuri surašyta, tyrinėtojų sulasiota iš visų tarmių - gyvųjų ir jau sunykusių. Ką pavyks išleisti iš lietuvių kalbos, iš tarmių turtų - tą ir turėsime, tarsimės išsaugoję. Kalbos turtai - lyg tos versmės, kurios nėra bedugnės. Tyrinėtojai pastebi, kad užrašoma kaskart vis mažiau naujų žodžių bei jų vartojimo variantų.

Kartais pristinga kalbos medžiagos, ir Lietuvių kalbos instituto darbuotojams tenka skambinti galintiems pagelbėti žmonėms, aiškintis, kol vieną ar kitą dalyką pavyksta išsiaiškinti. Anksčiau žodynininkams geri talkininkai buvo mokytojai, atsiųsdavę naujų žodžių ar jų reikšmių. Dabar ta pagalba menkesnė. V. Vitkauskas pastebi ir mokytojų tam tikrą “liumpėjimą”, tą rodo ir sostinės Akademiniame dramos teatre vykę juoko vakarai: žodynininkui susidarė įspūdis, kad mokytojų jumoras lėkštėja, kaip liumpenams jiems labiausiai rūpi “antras galas”…Pasakyk, iš ko juokiesi, ir aš pasakysiu, kas tu.

Žodyno sudarytojams patikimai tarnauja senoji, ir nuolat papildoma kartoteka - viso didžiulio darbo pagrindas. Matyti, kad žmonės, tuos žodžius rinkę, kartoteką sudarinėję, dirbo atsidėję. XIX t. pusė medžiagos jau parengta ir įteikta, iki Naujųjų metų ar tuoj po jų visa medžiaga bus pateikta, tad 1999 m. tomas turėtų išeiti. O XX t. likimas ir išleidimo spartumas, pasak V. Vitkausko, priklausys nuo sudarytojų darbo ir pinigų. Žodyno šimtmečiui paskutinis tomas tikrai bus. O jau tada bus leidžiami papildymai, ta medžiaga, kuri į ankstesnius tomus nepateko, ar valdžia stengėsi, kad nepatektų. Juk būta laikų, kai “arba žodis neis, arba tomas”. Dabar dedami tikri, autentiški, liaudyje vartojami išsireiškimai, grįžtama prie prof. J. Balčikonio keltųjų principų. Nebebus, kad vietoje “eina bobos į bažnyčią” būtų keičiama “eina bobos į kiną”.

Atrodo, kad ir dabar esama keblumų. V. Vitkauskas pastebi, jog nėra taip jau paprasta apie žodyną parašyti kad ir į dabartinę spaudą. Vienam laikraščiui buvo mėginama pateikti recenziją, bet autoriui buvę atsakyta, kad neįdomu. Bent taip atrodo laikraštininkams. Esama ir kitokio pobūdžio nesusikalbėjimo. Regis, tiek Lietuvių kalbos instituto vadovams, tiek darbuotojams buvo gerokai netikėta, kai vertinant instituto veiklą žodynų, dainynų sudarymas buvo įvardytas ne kaip fundamentinė, o kaip taikomoji mokslo instituto veikla.

Nuotraukose:

K. Sirvydo žodyno trečiojo leidimo (1642 m.) antraštinis puslapis.

Spėjamas Konstantino Sirvydo portretas.

Kazys Pakalka daug metų tyrinėja K.Sirvydo žodyną.

Vytautas Vitkauskas - akademinio "Lietuvių kalbos žodyno" vyriausiasis redaktorius.

Lietuvių kalbos instituto direktoriaus prof. Algirdo Sabaliausko rankose - "Lietuvių kalbos žodyno" XVIII tomas.

^** Lietuvių kalbos žodynas. T. 18: Vali - vėsus. Vyr. red. Vytautas Vitkauskas. V., Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997.