Roma Mikalauskienė

Ievoms pražydus mūsų tėvai ir senoliai jau būdavo įpusėję lauko darbus. Sėja grūdą žemdirbiai ir dabar, nors… nežino žemės ūkio produkcijos supirkimo kvotų, ( jos paaiškės tik liepos pirmąją), panaikintos mokesčių lengvatos, niekur nedingo infliacija (kaimiečiai pernai, lyginant su 1996 m. prarado apie 0, 5 mlrd. Lt arba beveik ketvirtadalį turėtų pajamų), toliau auga maisto ir žemės ūkio produkcijos importo srautas iš Vakarų valstybių, todėl pernai, prekiaujant su jomis, prekybos deficitas viršijo vieną mlrd. Lt ir t.t. Lietuva jau 8 - eri metai, kai atgavusi nepriklausomybę, tačiau reformos sunkiai skinasi kelią švietime, mokslo srityje, žemės ūkyje. Dotnuvoje susirinkę Agronomų seklyčios dalyviai sakė, jog sunkiai galima paaiškinti , kad kol kas iš 33 reikalingų žemės reformai vykdyti įstatymų ir poįstatyminių aktų priimti ir veikia tik trys.

Apie tai, kad žemės ūkio klausimais Lietuvoje domisi tik žemdirbiai ir žemės ūkio specialistai buvo kalbėta ir Lietuvos mokslų akademijoje vykusioje Žemės ūkio ir miškų mokslo skyriaus, Lietuvos žemės ir miškų ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento organizuotoje sesijoje - konferencijoje: “Svarbiausieji 1997 m. agrarinės srities moksliniai tyrimai ir problemos įgyvendinant 1998 m. uždavinius”.

Mokslų akademijos prezidentas akad. Benediktas Juodka, apgailestavo, jog šiuo metu šalyje tęsiasi ne objektyvus mokslo institutų vertinimas, o tiesiog vajus. Ir dar - šiandien mokslą valdo ne Švietimo ir mokslo ministerija, o įvairios visuomeninės komisijos. Mokslų akademija nuo institutų vertinimo beveik nušalinta, o mokslo pasaulyje toliau verda aistros dėl tų vertinimo rezultatų. Tačiau akad. B. Juodka sakė, jog gyvenimo ir mokslo pažangos variklis buvo ir bus - optimizmas. Pavyzdžiui, Mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyrius puikiai bendradarbiauja su Lietuvos Respublikos Žemės ir miškų ūkio ministerija. Taip pat ir mokslo bei studijų institucijų ryšiai su ministerija bei MA yra geri ir dalykiški. Anot jo, patiems mokslininkams reikėtų spręsti, kas svarbu, o kas ne vykdant šalyje žemės reformą, krašto ekonominį pertvarkymą.

Didžiulį susirūpinimą žemės ūkio mokslais, pareiškė ir Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas, MA narys korespondentas prof. Leonas Kadžiulis. Jis prisiminė, kaip nelengvai skynėsi kelią šie mokslai prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kaip jie buvo plėtojami tarpukario Lietuvoje. Pasakojo apie mokslininkų džiaugsmą, įkūrus bandymų stotį Baisogaloje, po to - Dotnuvoje, kaip augo ir tvirtėjo Žemės ūkio universitetas, kaip kūrėsi kiti žemės ūkio institutai. Profesorius apgailestaudamas pasakojo, kad jei sovietmečiu buvę MA institutų mokslininkai - fizikai, chemikai, biologai, matematikai - susikalbėjo su pasauliu, tai žemės ūkio mokslininkai (buvę žinybinėje priklausomybėje), buvo nuskriausti. Jiems žinybiškumas neleido laisvai reikšti savo minčių. Įsakydavo kukurūzus sodinti, ir viskas - tekdavo paklusti. Kitų mokslo sričių atstovai įgijo didelį pranašumą prieš “trečią brolį Joną” - agrarininką. Dabar vėl iškilo dilema: būti ar nebūti? Mat valstybinio instituto statusas pratęstas ilgesniam laikui tik 21 valstybiniam institutui (iš 29). Mokslinį darbą galės dirbti šie žemės ūkio institutai: Lietuvos žemdirbystės, Miškų, Sodininkystės ir daržininkystės, o visų kitų žemės ūkio institutų ateitis - neaiški (vieniems leidimas pratęstas tik pusei metų, kitiems - metams).

Dabar daug rašoma ir kalbama apie mokslo ir studijų integraciją, dalies institutų reorganizavimą į universitetinius. Iš šios reorganizacijos tikimasi dvigubos naudos: mokslo naujovių perteikimo studentams, magistrantams ir doktorantams bei gausesnio dėstytojų ir akademinio jaunimo įsijungimo į mokslinę veiklą. Tačiau norint įgyvendinti šias idėjas, nereikėtų skubėti, nes padarius klaidingus sprendimus gali nukentėti ištisos mokslo kryptys ir nebus laukiamos naudos studijose. Ypač pavojingi mechaniniai sprendimai. Kiekvienas institutas turi dešimtmečių suformuotas tyrimų bazes, yra skirtingoje geografinėje padėtyje, tad vargu ar būtų naudinga žemės ūkio krypties institutus perkelti iš kaimo į didmiesčius. Vadyba per atstumą vargu ar būtų efektyvi, slopintų institutų iniciatyvą. Perkėlimas į šalies centrus pareikalautų labai didelių investicijų. Pereinamuoju laikotarpiu reikia ieškoti optimalaus varianto. Svarbiausia, kad reformoje būtų siekiama naudos mūsų šaliai, o ne atskirų mokslo institutų finansinių sąlygų gerinimo kitų institutų sąskaita.

“Racionali agrarinė politika - viena iš svarbiausių sąlygų, nuo kurios priklauso ir ateityje priklausys mūsų valstybės vieta tarp Baltijos ir Europos valstybių, mūsų gyvenimas ir ateitis, nes svarbiausias agrarinės politikos tikslas - žemės ūkio produktų rinkų formavimas”, - taip savo pranešimą Agronomų seklyčioje pradėjo ir neseniai išrinktas Žemės ūkio ministru dr. Edvardas Makelis ( kalbėdamas Dotnuvoje jis dar buvo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vadovas). Mūsų šalyje dabar yra daugiau kaip 200.000 ūkininkų, tačiau kiekvienas dirba kas sau.

- Kodėl kaime nesivysto kooperacija, kodėl neįrengti agroservisai, kur mašinų rateliai, buvę tokie populiarūs anuometinėje tarpukario Lietuvoje? - klausė susirinkusiųjų dr. E. Makelis. Svarbiausia, teigė jis, reikia ūkininką mokyti, suteikti jam kuo daugiau informacijos, šviesti. Į Europos Sąjungą įstosime dar negreit, praeis kokie 6 - 7 metai, o gyventi reikia dabar - todėl reikalinga aiški žemės ūkio politika. Būtina žinoti kaip efektyviau panaudoti valstybės geopolitinę padėtį bei žemės ūkio agroklimatinį potencialą, kokiai žemės ūkio šakai teiksime pirmenybę: pieninei gyvulininkystei, sodininkystei- daržininkystei ar ekologiniam ūkininkavimui?

Pasak dr. E Makelio orientacija į rinką reikalauja, kad visas ciklas “nuo lauko iki pirkėjo” (gamyba, pardavimas, realizavimas), būtų nagrinėjamas kaip vienas procesas. Ir bet kurio žemės ūkio taikomojo mokslinio tyrimo pradžia turėtų prasidėti nuo rinkos analizės, o baigtis konkrečiais rezultatais - programa, projektu.