M. Koperniko idėjos Lietuvoje


Dr. Libertas Klimka

Vasario 19 d. sukako 525 metai nuo įžymiojo kosmologo M. Koperniko gimimo. Jo heliocentrinė sistema, paskelbta 1543 m., turėjo nepaprastos reikšmės mokslo raidai. Pripažinimas vyko laipsniškai, po daugiau kaip du šimtmečius trukusių ginčų, disputų, dėstymo hipotezės pavidalu, scholastiniam mąstymo būdui konfrontuojant su naujais mokslo duomenimis. Nelengvas šis kelias buvo ir todėl, kad fizikai tuomet dar nebuvo suformulavę inercijos dėsnio; netiksli buvo ir paties M. Koperniko prielaida, kad planetų orbitos yra apskritiminės. O jo veikalas dėl perdėto komentarų uolumo 1616 m. buvo įtrauktas į kenkiančių bažnyčios autoritetui knygų sąrašą. Mikalojus Kopernikas (1473 02 19-1543 05 24) gimė istorinėje prūsų žemėje, Varmės vyskupystėje, Torūnės mieste turtingo pirklio šeimoje. Jaunuolį globojo dėdė vyskupas Lukas Vacelrodė, krašto valdytojas. M. Kopernikas studijas pradėjo 1491 m. Krokuvos universitete, kur astronomiją jam dėstė garsus profesorius Albertas (Vaitiekus) Brudzevskis (vėliau keletą metų dirbęs Vilniuje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sekretoriumi, čia ir palaidotas). Nuo 1495 m. M. Kopernikas studijavo teisę ir mediciną Italijos universitetuose, 1503 m. grįžo į Varmę. Tapęs kapitulos kanauninku turėjo rūpintis krašto administravimo ir ekonomikos reikalais: monitarine politika, gynyba nuo Kryžiuočių ordino ir kt. Astronomijai likdavo nedaug laiko. Išstudijavęs K. Ptolemėjaus darbus M. Kopernikas atrado, kad heliocentrine ir Žemės reliatyvistinio judėjimo idėjomis galima Saulės sistemos planetų judėjimą paaiškinti žymiai paprasčiau ir logiškiau. Jo žodžiais tariant, “šiame išdėstyme aptikome nuostabią pasaulio harmoniją…”. Tačiau griežtesnės teorijos pagrindimas užtruko dar ilgai. Heliocentrizmą propaguoti ėmėsi M. Koperniko mokinys Jurgis Joachimas fon Lauchenas, kilęs iš Austrijos provincijos Retijos, tad pramintas Retiku. Jo pastangomis Niurnberge ir buvo 1543 m. lotyniškai išspausdintas fundamentalusis M. Koperniko veikalas “De Revolutionibus Orbium Coelesium” (“Apie dangaus sferų sukimąsi”). Savo knygą autorius pamatė tik prieš pat mirtį.

Žinia apie naująją kosmologiją turėjo greit pasiekti ir Lietuvą. Tikėtina, kad M. Koperniko veikalą į Vilnių atvežė jo leidėjas G. J. Retikas, kurį laiką dirbęs didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvare gydytoju bei astrologu. 1570 m. knyga galėjo būti perduota Vilniaus kolegijos, vėliau - universiteto bibliotekai. Šiuo metu ji yra Krokuvoje, Čartoriškių muziejuje, ten patekusi per Zamoiskių biblioteką. Prabangiai įrišta oda, su didžiojo kunigaikščio inicialų spaudais. Vilniaus universiteto retų spaudinių skyrius turi kitą pirmojo 1543 m. leidimo egzempliorių, įrištą baltu veršiuko odos pergamentu kartu su Regiomontano matematiniais darbais. Tituliniame puslapyje ranka įrašyta, kad knyga kainavusi 3 florinus; deja, jos savininko parašo įskaitoma tik vardo pradžia - “Joh”…

Vilniaus akademijoje-universitete astronomija vertinta ypač dėl kosmologinio aspekto, - ši disciplina dėstyta kaip dalis gamtos filosofijos. Dauguma universiteto profesorių pateikdavo studentams matematinę hipotezę, neliečiant jos pasaulėžiūrinės prasmės.

Kartu buvo diskutuojama ir apie įžymiojo danų astronomo Ticho Brahės pasaulėrėdos modelį, mėginantį suderinti naujus stebėjimų duomenis su geocentrizmu. Žemė čia yra visatos centras, apie ją skrieja Saulė su visomis savo planetomis.

M. Kopernikas minimas jau pačiame pirmajame mūsų dienas pasiekusiame 1603 m. studentiškame astronomijos kurso konspekte. M. Koperniko sistemos brėžinys pirmą kartą pateiktas profesoriaus A. Milevskio 1629 m. parengto vadovėlio rankraštyje. Labai palankiai M. Koperniką vertino profesoriaus D. Kriugerio auklėtiniai, parašę ir išleidę pirmuosius tiksliųjų mokslų krypties veikalus Lietuvoje. J. Rudaminos-Disetiškio knygoje “Garsiausios teoremos ir problemos” (1633 m.) bei A. Diblinskio “Astronominėje šimtinėje” (1639 m.) gana plačiai operuojama M. Koperniko duomenimis nešykštint jam pagyrimų. Tačiau atvirai heliocentrizmas dar nedeklaruojamas. Nuoseklus M. Koperniko šalininkas buvo profesorius D. Dzialtovskis, dėstęs filosofiją 1763-1765 m. Antakalnio trinitorių kolegijoje. Savo samprotavimuose jis išdėstė papildomus argumentus, kad įtikintų naujosios teorijos pagrįstumu. O kaip heliocentrizmą suderinti su Šventojo Rašto teiginiais? Profesorius ir čia randa išeitį: “Kai teigiama, jog Žemė nejuda, tokia išvada daroma remiantis jutimo organų parodymais, kurie kartais gali klaidinti. Kai teigiama, jog Saulė kyla, leidžiasi ir pan., tai čia tėra sąlyginiai pasakymai, žymintys tariamą judėjimą.”

Vienintele mokslo tiesa heliocentrizmas astronomijos kurse tapo, kai Vilniaus universitetas 1773 m. perėjo Edukacinės komisijos žinion. Rektorius J. Sniadeckis 1802 m. parašė mokslinę M. Koperniko biografiją. Ja remdamasis, universiteto adjunktas V. Karčevskis stažuotės Paryžiuje metu mokslo pasaulyje įtvirtino nuomonę, kad žymusis kosmologas yra lenkų tautybės. Žinoma, jo teiginiai tuomet nebuvo istoriškai pagrįsti, nes tautiškumo dar neskirta nuo pilietiškumo. V. Karčevskis Vilniuje taip pat išleido 1826 m. fundamentalų astronomijos vadovėlį, kuriame aprašė ir heliocentrinės sistemos pripažinimo istoriją.

Pav.:
Pirmosios astronomijos ir fizikos knygos Lietuvoje - J. Rudaminos - Dusetiškio "Garsiausios teoremos ir problemos", 1633 m. - puslapis, pristatantis "gudriausiojo" Kuperniko teoriją.

Geriausi pasaulio astronomai diskutuoja apie kosmologiją. Savo modelius aiškina Ticho Brakė, Ptolemėjus ir M. Kopernikas; J. Kepleris Žemę varu gena aplink Saulę. Dangaus atlaso iliustracija, Vokietija, XVII a.