Gediminas Zemlickas

“Lietuvių kalbos istorijoje” profesorius Zigmas Zinkevičius apgailestavo, kad daugelis dr. Aloyzo Vidugirio straipsnių, skirtų archaiškajai Zietelos šnektai, neišleisti atskira knyga. Dabar galime bent pasidžiaugti, kad turime šio mokslininko daug metų rašytą ir šiemet išleistą “Zietelos šnektos žodyną” *. Tai unikalus veikalas, skirtas unikaliai rytinio lietuvių kalbos ploto pakraščio šnektai. Deja, jau mirusiai. Stovint prie paminklo - o juk A. Vidugirio veikalas ir yra toks paminklas Zietelos šnektai ir zieteliškiams, tos šnektos paskutiniesiems atstovams - kyla įvairiausių minčių.

Lietuviška sala slavų jūroje

Zietelos vardas labai senas ir, anot šios tarmės žinovo A. Vidugirio, tikriausiai sietinas su per miestą tekančios upės pavadinimu. Zietelos upė maždaug už 20 km šiauriau įteka į Nemuną. Būta ir Zietelos ežero - dabar jau išsekęs, išdžiūvęs, numelioruotas. Puikiausias simbolis numarintajai vietos žmonių tarmei. Tačiau kai 1956-1957 m. jaunas dialektologas Aloyzas Vidugiris tik ėmėsi tų apylinkių tarmę tyrinėti, rinkti kalbos duomenis, ežero dar nebuvo galima pereiti.

Ne tik Zietelos miestas, bet ir upė ilgainiui prarado savo pradinius vardus. A. Vidugiris savo straipsniuose yra pateikęs dabartinius tos upės pavadinimo variantus - Zietelka, Zytelka, Dziatlauka, Diatlovka. Slaviškuose šaltiniuose miestelis pirmą kartą paminėtas DLK Aleksandro 1498 m. rašte: Zdiečiolo dvaras dovanojamas etmonui kunigaikščiui K. Ostrogiškiui su teise statyti miestą. Vėlesniais amžiais A. Vidugiris rado tą vardą rašant Zdetela, Zdietela, Zditela, o vėliau lenkiškai rašytuose raštuose jau pasitaiko su genio pavadinimu sietinas darinys Zdięciol (dzięciol - genys). Iš čia rusiškas Diatlovo, o iš šio atsirado ir gudiškas vertinys Dziatlava. Šie naujieji pavadinimai su senaisiais tik tiek turi bendro, kad panašiai skamba.

XVII-XVIII a. Zietela priklausė Sapiegoms, Radvilams, kurie čia statė ir perstatinėjo rūmus, bažnyčias, kūrė parkus. Po 1831 m. sukilimo miestas perėjo caro valdžios nuosavybėn. 1882 m., pasak Broniaus Kviklio (“Mūsų Lietuva”, III t., 687 p.), dar buvo seni rokoko stiliaus rūmai-pilis, angliško stiliaus parkas. Pilies vidų rusai perstatė į kareivines, miestelis nuskurdo.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Zietelos apylinkių kaimuose - Zasečiuose, Pagiriuose, Narčiuose, Kurpešiuose, Dainavoje - daug gyventojų dar kalbėjo lietuviškai. 1886 m. oficialios statistikos duomenimis, lietuvių ten būta 1156, bet iš tiesų turėjo būti gerokai daugiau, nes ne visi buvo lietuviais užrašyti. 1906 m. vien Zasečiuose prof. K. Būga rado 400 gyventojų, su kuriais galėjęs susikalbėti lietuviškai. Antra tiek dar daug ką lietuviškai suprato. 1916 m. iš 1300 Zasečių gyventojų 500 užsirašė lietuviais. 1933 m. ten lankęsis žurnalistas A. Valaitis kaime rado 31 šeimą, kurios nariai, neišskiriant nė vaikų, tarpusavyje kalbėjo lietuviškai (95 suaugę ir 25 vaikai). 80 šeimų suaugusieji tarp savęs kalbėjo lietuviškai, o jaunimas daugiau gudiškai. Narčiuose jau 1929 m. buvo mirusi paskutinė lietuviškai kalbėjusi moteris, o Pagiriuose lietuviškai dar kalbėjo du senukai.

Pirmas ir paskutinis patiekalas - griežčiai

O tuo pačiu metu, kai skaitytojui buvo leidžiama sielotis dėl nutautintų prūsų, suvokietintų lietuvninkų ir piktintis carinės valdžios padarytomis skriaudomis, Lietuvos pašonėje, Gudijoje, sąmoningai ir labai tikslingai buvo nutautinami ten gyvenantys lietuviai. Apie tą diskriminacinę vietos valdžios politiką, persekiojamus lietuviškose salose gyvenančius lietuvius daug ir kruopščiai surinktų duomenų randame prof. Z. Zinkevičiaus “Lietuvių kalbos istorijos” VI tome. Buvo uždarytos lietuviškos mokyklos, persekiojami lietuviai mokytojai, iš mokyklų bibliotekų išmetamos (net deginamos!) lietuviškos knygos. Visais įmanomais būdais riboti vietos gyventojų kontaktai su Lietuvos gyventojais, kraštotyrininkams trukdyta atvežti lietuviškų knygų, lietuviška spauda (Lietuvos TSR!) nepasiekdavo Gudijoje gyvenančių lietuvių, įvairiausiais būdais trukdyta kalbininkams, atvykstantiems rinkti vietos gyventojų kalbos duomenų. Žymus mūsų šalies dialektologas Aloyzas Vidugiris galėtų papasakoti istorijų, kaip su kitais tuometinio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojais ekspedicijoje iš bado graužė griežčius, gaudami užsigerti arbatos arba tik vandens. Yra buvę ir blogiau. 1987 m. tarp Benekainių ir Varenavo esančiame Ramučių kaime prieš lietuvius nusistatę chuliganai sumušė A. Vidugirį. Kaip pavojinga tirti lietuvių kalbos tarmes Gudijoje ne kartą įsitikino ir kiti tyrinėtojai, net ir pats prof. Z. Zinkevičius.

Tokios Gudijos rajonų vadų, “kolchozų” pirmininkų nemeilės nusipelnė ne tik Lietuvos mokslininkai. 1974 m. mokslo pasaulyje garsų kalbininką iš Maskvos prof. Vladimirą Toporovą vietos valdininkėliai mėgino išprašyti kaip “nepageidaujamą asmenį”. Trukdyta ir kitiems mokslininkams, atvykstantiems tirti lietuviškų salų, - T. Sudnik, L. Nevskajai.

Kalbotyros dėmesio centre

Būtent J. Paulauskas paskatino į Zietelos bei Lazūnų šnektas gilintis ir A. Vidugirį. Jis tvirtina pirmuosius zieteliškių žodžius užsirašęs iš buvusios Zasečių mokytojos Katrynos Žukelytės-Juodienės (1890-1978), kuri atvykdavo ir į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą, yra daug mūsų kalbininkams padėjusi. Anksti netekusi tėvo, ji tarnavo pas žmones, o 1908-1910 m. Vilniuje sugebėjo baigti mokytojų kursus, kurių steigėjas ir globėjas (1908-1912) buvo J. Tumas-Vaižgantas. Rašytojas išlaikė ir būsimą pirmąją Zasečių mokytoją K. Žukelytę-Juodienę. 1918 m. ji įsteigė Zasečiuose pirmąją lietuvišką mokyklą, joje mokėsi lietuviškai ir lenkiškai skaityti, rašyti, skaičiuoti apie 40 vaikų. Lenkų valdžia mokyklą lankiusių vaikų tėvus bausdavo įvairiomis baudomis, persekiojo ir galop mokyklą uždarė 1928 metais. Lietuviukai buvo priversti lankyti lenkišką mokyklą. Dar anksčiau - 1921 m. - buvo panaikintos lietuviškos pamaldos. Didžiulis smūgis lietuviškai salai buvo 1931 m. gaisras, po kurio Zasečių lietuviai iškeldinti į vienkiemius, išblaškyti visiškai prarado vieningą branduolį.

Kiškutas bijo vilkuto

Iš įdomesnių detalių A. Vidugiris išskiria būtojo kartinio laiko veiksmažodį “bit” - “buvo”. “Bit diedas ir bobai.” Pragyveno, prabuvo - sakys “prabit”.

Galima priminti gausų atematinės formos veiksmažodžių sluoksnį: “aiti”, “biegti”, “duosti” - eiti, bėgti, duoti. Zieteliškiai vartojo savitas priesagas, pavyzdžiui, “karvyka”- karvutė, “kiaulyka” - kiaulytė, “avyka” - avelė. Arba “vilkutas, kiškutas” - vilkelis, kiškelis.

A. Vidugiris gali sakyti dar aptikęs tikrą kalbinį lobį, nes apie 50 Zietelos apylinkių gyventojų gimtąja kalba dar mokėjo kalbėti. Tačiau jis jau užrašinėjo merdinčią šnektą, paskutinius kalbos atodūsius. Tai geras pavyzdys, kai tiriama kalba mokslui pasitarnauja ne vien savo savitumu, bet ir praradimais. Slavizmais persunkta šnekta rodo, kaip kalba priešinasi ir vis viena priversta pasiduoti svetimoms įtakoms, kiek gali atlaikyti svetimos kalbos žodžių, ir koks jų kiekis negrįžtamai keičia leksikos ir semantikos tarpusavio ryšius, kol galiausiai poveikis tampa mirtinas.

Šeštajame dešimtmetyje A. Vidugiriui pradėjus tą tarmę tyrinėti dar buvo apie 50 jos atstovų, vyresnio amžiaus asmenų, iš kurių lietuvis dialektologas užrašė daug įvairios tarminės medžiagos. Tenkintasi ne vien Zietelos, bet ir Zasečių, Pagirių kaimų ta šnekta kalbėjusių asmenų pateiktais duomenimis. Septyniose šeimose dar buvo kalbama iš dalies ir lietuviškai, keturiose šeimose lietuviškai tarpusavyje kalbėjo tik broliai ar seserys, penkiose šeimose vyras su žmona lietuviškai “paūtaryti” (pakalbėti) ryždavosi tik tada, kai judviejų pokalbyje dalyvaudavo kurio nors sutuoktinio brolis ar sesuo, o su vaikais jau visi daugiausia kalbėjo “po prostu” - gudiškai.

Iš Pagirių kaimo kilusias A. Vidugiris rado besant tik dvi senutes seseris, gerai lietuviškai kalbėjusias. 1864 m. gimusi Petronėlė Chaleckienė gyveno Zieteloje, 1878 m. gimusi Marija Vasiukevičienė gyveno Rybokų kaime. Abi mirė 1962 metais. Gerai lietuviškai su marčia ir vaikaičiu Romanu Žukeliu (gimęs 1957 m.) kalbėjo iki mirties (1956 m. rudens) Elžbieta Žukelienė.

1961 m. A. Vidugiris apgynė disertaciją “Zietelos lietuvių tarmė”, kurios 517 mašinraščio puslapių ta šnekta šnekėjusiems bus tvaresnis paminklas už visus antkapius. Kitas garbingas paminklas - “Zietelos šnektos žodynas”, kurį autorius sudarinėjo nuo 1986 metų.

Beje, disertacijoje buvo žymimi visi tos tarmės atstovai, iš kurių kalbininkas rinko medžiagą. A. Vidugirio kolegos Lietuvių kalbos institute prisimena, kaip prie tų tarmės atstovų vardų ir pavardžių buvo pateikti gimimo metai ir kaip kasmet A. Vidugiris žymėdavosi vis naujų tų žmonių mirties datas. 1972 m. neliko nė vienos lietuviškai kalbančios poros. Devintajame dešimtmetyje tas sąrašas buvo baigtas - įrašytos mirties datos tų paskutiniųjų mohikanų, kurie gerai kalbėjo lietuviškai. 1984 m. Zasečiuose mirė Adolis Laurukevičius (gimęs 1899 m.) ir Savičių kaime - Adomas Žukelis (gimęs 1895 m. Zasečiuose), o 1988 m. mirė Rygos priemiestyje gyvenęs Adolis Žukelis.

Prieš dešimtį metų Zietelos apylinkių kaimuose dar buvo gyventojų, kurie lietuviškai suprato ir šiek tiek galėdavo pakalbėti. Gal yra tokių žmonių ir šiuo metu. Dalis jų išsibarstė po margą pasaulį. Yra žinoma, kad 1945-1958 m. į Lenkiją išvyko ir ten apsigyveno apie 50 gerai lietuviškai mokėjusių ir apie kita tiek gerai lietuviškai supratusių zasečiškių. Tikriausiai tuos įvykius stebėti mūsų kalbininkams nebuvo paprasta. A. Vidugiris prisipažįsta labai graudinęsis, kai paskutinieji iš geriausiai kalbėjusių šia šnekta išvyko Lenkijon, kai kiekvienais metais ties žmogaus pavarde tenka pridėti jau paskutinę jo biografijos datą. Tyrinėtojas pažymi nepaprastą meilę, kuri tarpusavyje rišo tos lietuviškos salos žmones. Kartu išaugę, išvargę tuos pačius vargus, susitikę gaudavo lietuviškai “paūtūrioti”, ir sakydavo, kad jiems “akysa šviesa dirbasi” - akys pašviesėja ir gyventi lengviau. Beje, straipsnyje “Iš Zietelos šnektos praeities” (“Kalbos kultūra” Nr. 55, p. 86) A. Vidugiris pateikė kiek kitokį išsireiškimą: “akysa diena dirbasi”.

Raktas į paslaptingą jotvingių pasaulį

Zietelos šnektos kalbiniai duomenys rodo, kad tai vis jotvingių, arba sūduvių, palikimas. Jotvingių vardas mus pasiekė per slavų metraščius. Ptolomėjo minėti “soudinoi” ir vokiečių rašytiniuose šaltiniuose fiksuotieji pietiniai baltai - tai tie patys sūduviai. Lietuviai juos, matyt, vadino dainaviais, o lenkai - palėkais. Galimas dalykas, istoriškai kadais buvusios atskiros sritys vėliau imtos vadinti apibendrintu vardu. Pavyksta atsekti labai įdomių atitikmenų. Antai Zietelos apylinkėse yra kaimas, minimas ir XVI a., kuris lietuvių vadintas Dainava, o aplinkinių gudų - Jacviz. Prieškario enciklopedijoje rašoma, kad “Zasečių kaimo kelias į Jatviez vadinamas “Dainovskaja doroga” (“Lietuviškoji enciklopedija”, 5 t. 1339 p.).

Gal būt naujasis “Zietelos šnektos žodynas” ir bus tas dar vienas kelias, vedantis į paslaptingųjų sūduvių, arba jotvingių, pažinimą.

Zietelos katalikų bažnyčia. Iš B. Kviklio leidinio "Mūsų Lietuva".