Malonu, jog tokių didelių įvykių dienomis ordinais ir medaliais buvo apdovanoti iškilūs Lietuvos kultūros, švietimo, mokslo žmonės, tarp kurių ir visų pedagogų gerbiamas bei mylimas Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius habil. dr. Juozas Vaitkevičius.

Visi, kuriems teko ar tenka bendrauti su šiuo drąsiu, pilietišku, visais laikais savo nuomonę turėjusiu pedagogikos mokslininku, nuoširdžiai džiaugėmės šiuo jo darbo įvertinimu.

Tie, kurie studijavome doktorantūrose, kurie lankydavome probleminius mokslinio pedagoginio darbo organizavimo kursus tuometiniame Mokytojų tobulinimosi institute, žavėdavomės prof. J. Vaitkevičiaus įdomiomis pakaitomis apie Lietuvos pedagogikos istoriją nepriklausomybės laikotarpiu. Būdamas J. Laužiko mokinys prof. J. Vaitkevičius niekada nepraleisdavo progos propaguoti šio įžymaus pedagogikos mokslininko asmenybę, jo darbus.

Visi, kurie artimai bendravome su J. Vaitkevičiumi, žinojome, jog buvęs LTSR švietimo ministras A. Rimkus nuolat priekaištavo profesoriui, kodėl jis ir jo vadovaujamo pedagogikos mokslinio tyrimo instituto bendradarbiai M. Lukšienė, J. Laužikas tyrinėja nepriklausomybės laikų pedagogikos istoriją, kurioje, pasak ministro, yra daug neaiškių vietų. A. Rimkus reikalavo J. Vaitkevičiaus atleisti iš instituto mokslinio bendradarbio pareigų minėtus iškilius pedagogikos mokslininkus, tačiau direktorius nepakluso sovietinių laikų partijos statytinio siūlymams. Ne vien dėl šių dalykų konfliktavo prof. J. Vaitkevičius su tuometiniu LTSR švietimo ministru. Profesorius smarkiai priešinosi A. Rimkaus vykdomai priešmokyklinio ir ankstyvo mokyklinio amžiaus vaikų rusinimo politikai. Šis J. Vaitkevičiaus pilietiškas, drąsus poelgis 1940 m. baigėsi jo atleidimu iš Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pareigų.

Visi Lietuvos pedagogikos mokslininkai, mokytojai tuo metu vienareikšmiai komentavo šio susidorojimo su “nepaklusniu” instituto direktoriumi J. Vaitkevičiumi istoriją, smarkiai dėl to nerimavo.

Taigi klysta tie aukštųjų partinių mokyklų auklėtiniai, kurie rašo, jog “anais laikais prof. J. Vaitkevičius gal ir buvo vertas, tarkim, spalio revoliucijos ordino…” (E. Tervidytė. Redakcijos skiltis/Dialogas Nr. 9; 1997 02 27).

Straipsnio autorė turėtų žinoti, jog tokie nepaklusnūs, maištaujantys mokslininkai ir garbės raštu nebūdavo pamaloninti.

Šalia daugelio fundamentalių darbų, parašytų asmeniškai arba drauge su prof. L. Jovaiša - “Pedagogikos pagrindai”, su Z. Bajoriūnu ir B. Bitinu - “Pedagogika”, 1988 m., prof. J. Vaitkevičius pirmasis ir vienintelis iš buvusios TSRS pedagogikos mokslininkų parašė monografiją “Socialinės pedagogikos bruožai”. Tai buvo svarbus įvykis pedagogikos mokslui todėl, kad socialinė pedagogika dar Stalino laikais buvo uždrausta. Plėtoti šią pedagogikos šaką neleista, vadovaujantis principu, jog “mes sotūs, laimingi, gražiai aprengti…”, jog kam ta socialinė pedagogika, jeigu socialines problemas išsprendžia partija ir komjaunimas.

1989 metais, prasidėjus atgimimui, SSSR pedagogikos mokslų akademijoje dirbę socialinės pedagogikos gerbėjai bemat išvertė J. Vaitkevičius knygą į rusų kalbą ir rankraščius išdalino regionams.

Taigi būtent J. Vaitkevičius sovietiniais laikais buvo vienintelis pedagogikos mokslininkas, kuris tęsė profesorių J. Vabalo-Gudaičio, S. Šalkauskio, J. Laužiko visuomeninio auklėjimo, individo sąveikos su socialine aplinka mokslines idėjas. 1991 m. pradėjus šalyje akademinės analizės pedagogikos studijas, prof. J. Vaitkevičiaus knyga “Socialinės pedagogikos pagrindai” (1995 m.) iki šiol yra pats svarbiausias, bene vienintelis vadovėlis. Apie 30 prof. J. Vaitkevičiaus išleistų vadovėlių ir monografijų kol kas nesulaukia pakaitalo akademinėje visuomenėje.

Septynerius metus (1985-1992 m.) prof. J. Vaitkevičius vadovavo Vilniaus universiteto specializuotai tarybai moksliniams pedagoginiams laipsniams įgyti. Beveik du šimtai Lietuvos, Latvijos, kitų šalių mokslininkų pažinojo profesorių kaip reiklų, disertacijų kokybės ir gilumo reikalaujantį tarybos pirmininką. Visi žinojome, jog Lietuvoje apgintų disertacijų nepalyginsi su kitų respublikų pedagogikos mokslininkų darbais. Trylika metų J. Vaitkevičius dirbo ir vadovavo Vilniaus universiteto pedagogikos katedrai, skatino mus, mokytojus, siekti mokslo aukštumų,tyrinėti, rašyti mokslinius darbus. Profesorius visada rasdavo laiko konsultacijoms, patarimams, todėl nereikėtų stebėtis, jog buvę doktorantai, jo mokiniai, studentai gerbia Profesorių, inicijuoja “iš apačios” jo apdovanojimą. Ar ne tokį - paprastą, nuoširdų, gilų mokslininką, pilietišką žmogų, sumanų rektorių mena Šiaulių pedagoginio universiteto bendruomenė? J. Vaitkevičius ir dabar kviečiamas skaityti paskaitų magistrantams ir doktorantams į daugelį Lietuvos universitetų.

“Dialogo” redaktorė E. Tervidytė (1998 02 27 Nr. 9) priekaištauja J. Vaitkevičiui dėl jo priešinimosi švietimo reformai Lietuvoje. Mes pritariame profesoriaus nuomonei, jog švietimo reforma yra smarkiai įklimpusi. E. Tervidytei vertėtų perskaityti Jungtinių Tautų Vystymo programos 1996 m. leidinyje “Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje” apie pačių reformos “architektų” atliktų tyrimų analizę, kuri skamba kaip kaltinamasis aktas tokiai švietimo pertvarkai. Teisus prof. J. Vaitkevičius teigdamas, kad reformos sumanytojai pirmieji į spąstus įkliuvo. Kas, pasak J. Vaitkevičiaus, vykdo reformas be pedagoginio eksperimento? Kiek gali kentėti šalies pedagogai ir moksleiviai kaip tie bandomieji triušiai?

Teisus prof. A. Matulionis teigdamas, jog prof. J. Vaitkevičius garbingas žmogus. Visi, kuriems tenka laimė bendrauti, būti jo mokiniais, taip pat esame tokios nuomonės. Pagaliau įvertintas įžymaus, drąsaus, pilietiško, didelio patrioto, mokslininko triūsas!

Pagarbiai
Kauno mokslininkų pedagogų grupė:
doc. dr. Rima Adamonienė, Lietuvos žemės ūkio universiteto profesinės pedagogikos ir psichologijos katedros vedėja;
prof. habil. dr. Juozas Vytautas Uzdila, Vytauto Didžiojo universiteto Edukologijos katedros vedėjas;
doc. dr. Irena Leliūgienė, Kauno technologijos universiteto Socialinių sistemų vadybos katedros darbuotoja;
prof. Kęstas Miškinis, Lietuvos kūno kultūros instituto rektorius;
doc. dr. Audronė Dumčienė, Lietuvos kūno kultūros instituto Pedagogikos ir psichologijos katedros vedėja