Vytautas Rimša

Pirmiausia knygoje Lituanistikos tyrimo ir studijų centro direktorius prof. dr. Jonas Račkauskas apžvelgia svarbiausius Domo Veličkos darbus. Tai buvo talentingas, gabus ir nuoseklus, turintis gerą mokslinį pasirengimą darbui žmogus.

Gimęs 1906 m. Amerikoje ir su tėvais persikėlęs gyventi į Lietuvą, jis įsikūrė Šilalės rajone Pajūralyje. 1927 m. baigė Šilalės progimnaziją, 1931 m. - Tauragės mokytojų seminariją, 1932 m. - Kauno karo mokyklos aspirantų kursus. 1940-1943 m. D. Velička studijavo Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą, 1946-1947 m. Tiubingeno universiteto Baltistikos katedroje įgijo aukštojo mokslo diplomą. Gyvendamas Lietuvoje D. Velička, šalia lietuvių kalbos, literatūros ir pedagogikos mokslo žinių, sukaupė nemažą praktinio pedagoginio darbo patirtį. 1932-1936 m. jis dirbo Eržvilko pradžios mokyklos mokytoju, 1936-1940 ir 1941-1944 m. buvo pradžios mokyklų inspektorius Pasvalyje, Biržuose, Tauragėje, gerai išmanė to meto Lietuvos mokyklų darbo problemas. Jau dirbant mokytoju ėmė ryškėti D. Veličkos moksliniai pedagogikos bei literatūros interesai. Šiomis temomis jis daug rašė to meto periodinėje Lietuvos spaudoje: “Tautos mokykla”, “Jaunoji karta”, “Šviesos keliai” ir kt.

D. Velička tuo metu intensyviai dalyvavo ir visuomeniniame gyvenime: buvo Mokytojų, Šaulių, Skautų sąjungų narys, o kartais ir šių organizacijų vadovybių narys.

1949 m. grįžęs į Ameriką, D. Velička itin energingai įsijungė į mokslinę pedagoginę ir Lietuvių bendruomenės tautinę, kultūrinę bei šviečiamąją veiklą. Kartu su kitais entuziastais Čikagoje jis įsteigė Mokytojų sąjungą ir tapo jos vicepirmininku, rūpinosi Aukštesniosios lituanistinės mokyklos kūrimu, Amerikos lituanistinėmis mokyklomis, išeivijos jaunuomenės tautiniu auklėjimu, lavinimu ir švietimu.

Vis dėlto daugiausia dėmesio Amerikoje D. Velička skyrė pedagogikai ir lietuviškų mokyklų veiklai, mokytojų rengimui. Visų pirma jis itin daug prisidėjo prie mokytojų lietuviškoms išeivijos mokykloms rengimo ir jų kvalifikacijos kėlimo sistemos kūrimo. Bene pirmasis jis čia iškėlė idėją dėl akademinės klasės Čikagos aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje įsteigimo, kuri vėliau (1958 m.) buvo perorganizuota į Aukštesniuosius pedagoginius lituanistikos kursus. Nuo 1960 m. šie Kursai buvo pertvarkyti į savarankišką mokytojų rengimo Amerikos lituanistinėms mokykloms įstaigą. Tuo metu jie buvo atskirti nuo Čikagos aukštesniosios lituanistinės mokyklos ir pavadinti “Pedagoginiu lituanistikos institutu”. Pastarasis Amerikoje veikia ir šiuo metu. Kurdamas lituanistinio švietimo įstaigas Amerikoje, į šį darbą D. Velička buvo sutelkęs geriausius to meto lietuvių išeivijos mokytojus, dėstytojus, mokslininkus.

Ne mažiau jis rūpinosi tobulinti ir patį mokymo procesą: jį organizuoti bei gilinti jo turinį. Pradėjus Amerikos lietuvių lituanistinį švietimą, to meto mokykloms trūko vadovėlių, mokymo priemonių. Matydamas tai, jis ne tik skatino rašyti vadovėlius kitus pedagogus, bet ir pats labai energingai ėmėsi šio sunkaus darbo. 1961 m. jis baigė rašyti ir išleido vadovėlį “Lietuvių literatūra”, skirtą lituanistikos studentams. Tai akademinis dviejų tomų darbas. Be to, jis parašė mokymo priemonių lietuvių kalbos, sintaksės, gramatikos, kirčiavimo, metodikos ir kitais klausimais. Iš viso D. Velička (vienas ar su kitais autoriais) yra išleidęs apie 10 įvairių vadovėlių ir mokymo priemonių.

D. Velička buvo gerai susipažinęs su bibliotekų darbu ir labai aukštai vertino knygos ir skaitymo vaidmenį jaunimo mokymo, lavinimo ir auklėjimo sistemoje. 1941-1944 m. dirbdamas Tauragės apskrities pradžios mokyklų inspektoriumi, jis kartu čia ėjo ir apskrities viešųjų bibliotekų inspektoriaus-instruktoriaus pareigas, rūpinosi mokinių ir kitų apskrities gyventojų skaitybos reikalais. Čikagoje daug dirbo kurdamas Pedagoginio lituanistinio instituto biblioteką ir sutvarkė (kartu su kun. dr. A. Tamošaičiu) jos knygų fondą pagal M. Djuji (Melvil Dewey) dešimtainę klasifikaciją. Kartu jis stengėsi deramai aprūpinti lietuviška pagalbine moksline bei originaliąja grožine literatūra visas Amerikos lietuviškas mokyklas. 1963 m. buvo įgyvendinta jo nauja idėja - pradėta leisti speciali knygų serija “Mažoji biblioteka”. Remiant turtingiems rėmėjams, į ją buvo įjungti ir išleisti K. Binkio, V. Krėvės, A. Almeno, V. Mykolaičio-Putino, Vaižganto ir daugelio kitų rašytojų kūriniai.

Daug D. Velička yra pasidarbavęs ir literatūros bei teatrologijos srityse. Amerikos lietuvių spaudoje jis yra paskelbęs nemažą pluoštą savo lyriškų eilėraščių, parašęs trijų veiksmų penkių paveikslų dramą “Stulpai ant dangaus” (1953 m.), inscenizacijų ir literatūros montažų, išvertęs lietuvių ir užsienio autorių kūrinių. Jis įkūrė ir 1950-1955 m. rūpinosi lietuvių vaikų teatro veikla.

Minėtoje bibliografijos rodyklėje surinktas Domo Veličkos kūrybinis palikimas rodo, kad jo mokslinė ir visuomeninė veikla buvo labai plati ir turtinga. Šioje knygoje įregistruoti visi svarbiausieji autoriaus vadovėliai, mokymo programos, mokslo priemonės, straipsniai, pranešimai, grožinės literatūros kūriniai (poezija, dramos, inscenizacijos), vertimai, redaguoti darbai, globoti metraščiai ir kt.

Antrąją rodyklės dalį sudaro literatūros šaltiniai apie R. Veličkos asmenybę, jo mokslinę veiklą, teatrologinius darbus, žurnalistinę, visuomeninę kultūrinę ir šviečiamąją veiklą, parašytų, sudarytų ar redaguotų leidinių vertinimai.

Apskritai rodyklė yra sudaryta labai profesionaliai. Visų pirma ji ganėtinai išsami. Kita vertus, visa medžiaga joje labai logiškai susisteminta ir moksliškai išdėstyta. Knyga, be to, gerai aprūpinta pagalbinėmis priemonėmis. Šalia bibliografinių įrašų, čia rasime chronologinę D. Veličkos gyvenimo bei veiklos rodyklę, santrumpų ir kriptonimų sąrašus, sudarytojo Jono Dautaro žodį, kuriame paaiškinta rodyklės sudarymo principai, medžiagos atrankos metodai, jos dėstymo kriterijai. Tad naudoti šį bibliografijos leidinį yra lengva ir patogu.

Kaip rašo knygos pratarmėje prof. dr. Jonas Račkauskas, “ši bibliografinė rodyklė ne tik praturtins lietuvių išeivijos pedagoginės minties lobyną, bet ir padės populiarinti D. Veličkos pedagogines idėjas tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje” (6 p.). Itin svarbu prisiminti, kad išeivijos mokslinės pedagoginės minties grįžimas į Lietuvą, pastaruoju metu siekiančią pertvarkyti visą savo mokymo sistemą, yra pačiu laiku ir sveikintinas mokslinis reiškinys. Nėra abejonės, kad šis, į tėvynę grįžęs mokslininko Domo Veličkos palikimas vėl taps mūsų tautos neatsiejama intelektualine vertybe ir iš naujo pateks į plačią mūsų valstybės mokslinę apyvartą.

Intensyviai rūpindamasis pedagogikos mokslu lietuvių išeivijoje, apie tai nuolat svajojo ir pats mokslininkas. Deja, D. Velička to nesulaukė. Prieš 25 metus (1972 m.) amžinam poilsiui jis atgulė Čikagos kapinėse. Vis dėl to jo mokslinės minties sąvadas jau pasiekė Lietuvą. Greitai į Lietuvą atkeliaus ir šiuo metu Amerikoje kruopščiai rengiama pedagogo, lituanisto ir visuomenės švietėjo Domo Veličkos raštų rinktinė.

Nuotraukoje: Pedagogas Domas Velička.

Pav. Jono Dautaro sudarytos Domo Veličkos darbų bibliografinės rodyklės viršelis.