Prof. Ona Voverienė

Literatūros rodyklė “Jurgis Viščakas” pasirodė jo jubiliejiniais metais. Ją sudaro jo mokinių, kolegų, giminių prisiminimai, Elvyros Balnytės sudaryta detali jo gyvenimo reikšmingiausių datų rodyklė, A. Ališauskienės ir N. Šaduikienės sudaryti 454 publikacijų, 12 išradimų, 18 jo sudarytų ir redaguotų leidinių sąrašai, aspirantų, kurių kandidatinėms disertacijoms jis vadovavo, sąrašas (46 daktarai, pagal dabartinę laipsnių sistemą), jo oponuotų disertacijų sąrašas (33 pavadinimai), literatūra apie jį, (150 pavadinimų), santrumpų sąrašas, pavardžių rodyklė (į ją, beje, įtraukti ir 2 šios recenzijos autorės darbai), 46 fotonuotraukos.

Į rodyklę įjungti originalūs autoriniai darbai rodo, kad leidinio žanras ne visiškai atitinka jo turinį. Leidinys - tai ne tik literatūros rodyklė, greičiau tai - Lietuvos fizikos istorijos fragmentas, atitinkantis anksčiau leistos mokslo darbų serijos “Žymiausi Lietuvos mokslininkai” pobūdį. Šios serijos leidinius 1979 m. pradėjo leisti “Mokslo” leidykla. Iki 1989 m. buvo išleistos 7 monografijos, skirtos žymiausiems to meto Lietuvos mokslininkams - prof. Juozui Kupčinskui, akad. Jonui Kriščiūnui, akad. Valdui Lašui, akad. Pranciškui Šivickiui, prof. Viktorui Ruokiui, prof. Jurgiui Lebedžiui, prof. Andriui Novodvorskiui. Recenzuojamą leidinį drąsiai būtų galima vadinti aštuntąja šios serijos knyga. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pernelyg ilgai užtrukusios Lietuvos mokslo krizės kontekste, gal tai bus pirmoji kregždutė, pranašaujanti, kad baigiasi Lietuvos mokslo įšalas ir Respublikos valdžia pradeda rimčiau žiūrėti į vieną - tautos dvasinės kultūros pamatų - mokslą. Šiuo metu vienu svarbiausių Lietuvos mokslo valdymo uždavinių ir turėtų tapti serijos ”Žymiausi Lietuvos mokslininkai” atgaivinimas, valstybinis šios serijos darbų leidybos finansavimas, kad tokių darbų autoriams, beje, kaip ir visiems mokslo darbų autoriams, nereikėtų kaip skurdžiausiems gatvės elgetoms vaikščioti ištiesus rankas ir nykiai nusižeminusiems prašyti išmaldos naujai iškeptų Lietuvos turtuolių ir klaninių demoralizuotų fondų, pripažįstančių tik savuosius.

Kaip jau minėjome, bibliografinėje Jurgio Viščako rodyklėje įregistruoti 466 moksliniai ir mokslo populiarinimo straipsniai bei išradimai. Pirmosios trys publikacijos pasirodė 1956 m., pirmasis išradimas - 1966 metais. Iš 35 jo mokslinės veiklos metų patys produktyviausi buvo 1966-1975 metai. Tais metais buvo paskelbti 235 jo darbai. Išradimais vaisingiausi buvo 1971-1980 metai. Per tuos metus disertacijas apgynė net 28 jo aspirantai.

Akad. J. Matulis mėgdavo sakyti, kad iš visų mokslininko laimėjimų pats didžiausias - jo išugdyta mokslinė mokykla. J. Viščako išugdytos naujos puslaidininkių šakos, dabar vadinamos optoelektronika, branduolį sudaro jo buvę aspirantai - 9 habilituoti fizikos daktarai, taip pat jų parengti daktarai ir habilituoti daktarai. Kaip jautriai knygos pratarmėje rašo jo sudarytojos : “Jurgio Viščako vardas reiškė ir tebereiškia fizikos mokslo grožį. Ne vienam būtent jis atvėrė didžiųjų mokslo vertybių pasaulio vartus”.

Jo mokiniai, kolegos, bičiuliai, giminės - A. Urbelis, J. V. Vaitkus, N. T. Viščakaitė-Matuliauskienė, K. Užpalis, K. Makariūnas, A. P. Smilga, Z. Rudzikas ir V. Kabelka savo atsiminimuose knygoje Jurgį Viščaką apibūdina kaip “darbštų ir talentingą mokslininką”, “patyrusį įvairių apibendrinančių darbų pedagogą” (A. Urbelis, J. V. Vaitkus), “energingą, linksmai nusiteikusį dėstytoją”, kurio “entuziazmas eksperimentui ir naujų puslaidininkių medžiagų paieškai užkrėtė ne vieną studentą pašvęsti savo gyvenimą eksperimentinei fizikai” (A. P. Smilga), “puikų pedagogą”, įžiebusį mokslinio smalsumo kibirkštį šimtams jaunų žmonių” (K. Makariūnas), azartišką sportininką, mielą žmogų, “mėgstantį ir sugebantį būti kompanijos dėmesio centre, būti jos siela”, “kupiną gyvenimo optimizmo ir džiaugsmo”, kurį jis “sėmė rieškučiomis tiek ir tol, kol galėjo” (Z. Rudzikas). “Tai buvo žmogus, kuris spinduliavo energija ir kuriam atrodė neišsprendžiamų uždavinių nėra” (V. Kabelka). Ir išėjo jis, apšviestas lazerių šviesos, kurią uždegė Fizikos institute, nes taip nemėgo būti šešėlyje (V. Kabelka).

Prisipažinsiu, man ši knyga tai vienas gražiausių Lietuvos mokslo puslapių. Ji pripildo erdvę gerumo šiluma, teigia, kad dar yra žmoniškumo salelių Lietuvoje, kurios kelia ir teikia viltį. Neabejotina šio leidinio istorinė ir ugdomoji vertė.