Gediminas Zemlickas

Norime būti integrali tautos dalis

Vertinant simpoziumo renginius neišvengiamai kyla tiek nuomonių, kiek yra vertintojų. Vienus glumina sekcijų gausumas, gal ir kiek ginčytinas mėginimas pristatyti kai kurias pernelyg siauras įvairių mokslų sritis. Kiti simpoziume sakosi neišvydę kūrybos, o griežčiausieji vertintojai - pasigedo gal ir paties mokslo. Nesiveldami į didesnius ginčus, tik atkreipsime dėmesį, kad Mokslo ir kūrybos simpoziumai ne tą patį reiškia JAV lietuviams ir Lietuvos mokslininkams bei kūrėjams. Mūsų tautiečiams užsienyje tie simpoziumai - ne tik vieta, kur keičiamasi idėjomis ar aptariamos aktualios mokslo problemos, ne vien intelektualaus bendravimo galimybė. Tai ir mėginimas savo mokslinės srities problemas išsakyti lietuvių kalba (kai kuriems - jau tik tėvų kalba), pasijusti lietuviškosios bendrijos nariais. Ši mintis ryški ir pokalbyje su JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininke Regina NARUŠIENE.

Esame “amerikonai”, o norėtume jaustis lietuviais

Iš tiesų JAV lietuviams kyla daug klausimų. Ir vienas svarbiausių - kaip toliau prasmingai bendradarbiauti su Lietuva? Lietuva turi savų problemų, o mes, čia gyvendami, ne visada žinome, kaip galėtume padėti jas spręsti. Todėl šiek tiek blaškomės. Veikiame, kaip kas išmano, siuntinėjame giminėms, bičiuliams siuntinukus, rūpinamės labdara.

Dabar esame “amerikonai”, o norėtume jaustis esą lietuviai. Juk dar visai neseniai buvome lietuviai. Šitai mums sunku išgyventi. Suprantu, laikui bėgant visa tai susitvarkys. Lietuva ieško naujų sprendimų. Lygiai taip pat ir mums teks ieškoti naujų bendradarbiavimo būdų su gimtine, pritaikyti savo veiklą prie naujų gyvenimo sąlygų. Tam reikės vieniems kitus geriau pažinti ir suprasti. Jūs, čia atvykę į simpoziumą, geriau pažinsite mus, JAV lietuvius, suprasite mūsų mąstymą, gyvenimą, problemas. Tai labai gerai. Kai mums pavyks geriau įsigyventi į Jūsų rūpesčius, problemas, galėsime vaisingiau bendradarbiauti.

Ar tokiam tarpusavio supratimui nepasitarnautų, jei būtų įkurtas pasaulio lietuvių informacijos ir kultūros centras Vilniuje? Arba JAV lietuvių centras?

Lietuvos Vyriausybė suinteresuota, kad panašus informacijos centras būtų. Jis dar kuriamas, ir tai mums labai svarbu. Prie Lietuvos Respublikos Seimo veikia ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija, kurią sudaro penki mūsų bendruomenės ir tiek pat Seimo atstovų. Renkamės į sesijas, visą savaitę svarstome, kaip turėtume prasmingiau veikti, vieni kitiems padėti. Šiuose posėdžiuose buvo nutarta surengti Martyno Mažvydo “Katekizmo” 450 metų jubiliejaus minėjimą JAV lietuvių apylinkėse. Lietuvoje parengta paroda labai įspūdingai buvo pristatyta JAV miestuose. Toje parodoje ir kartu vykusiuose renginiuose atsispindėjo Lietuvos valstybės istorija, kultūra, lietuviškas žodis. Visa ta turtinga praeitis mus suvedė, JAV lietuvių visuomenei buvo puiki dingstis atsigręžti į Lietuvos valstybės ištakas. Tokių projektų mums labai reikia.

Pateikti pavyzdžiai rodo, kad Lietuvos Seimas ir Vyriausybė pastaruoju metu stengiasi mus gražiai įsitraukti į bendradarbiavimą. O mums, JAV lietuviams, tai ir galimybė įsitraukti į Lietuvos reikalus, nors gyvename ir kitoje šalyje.

Kiek lietuvių - tiek nuomonių

Sunku atsakyti į šiuos klausimus. Akivaizdu, kad kiekvienas turime savo nuomonę. Kiek lietuvių, tiek nuomonių. Visi savo nuomones labai vertiname. Gal tai ir gerai. Sakyčiau, kad nežiūrint pažiūrų skirtumo, visi norime gerų, prasmingų santykių su Lietuva. Mes stengiamės padėti gimtajai šaliai, bet nenorime jaustis išnaudoti. Kai kada išties nežinome, kaip padėti, kartais iš tikrųjų nepadedame - būna visokiausių aplinkybių ir nesupratimo. Bet visi esame lietuviai ir norime būti integrali tautos dalis.

Tam reikia ieškoti sąlyčio, atspirties taškų, o juos teikia mūsų istorija, kultūra. Jūsų primintas pavyzdys su M. Mažvydo “Katekizmo” jubiliejaus minėjimu - labai gražus tokio sąlyčio taškas.

Ir tikyba, giesmės, dainos - visa tai mums labai patinka ir sieja su Tėvyne. Puiku švęsti tas pačias šventes, minėti tas pačias iškilias datas.

Martynas Mažvydas - išskirtinė lietuvių raštijos ir kultūros viršukalnė, ir panašūs jubiliejai, kokį minėjome 1997 m., nėra itin dažni. Bet gerai pasistengus, padirbėjus galima būtų rasti ir gerokai daugiau mums visiems brangių sukaktuvių ir minėtinų įvykių.

Reikia paieškoti tokių progų, kad galėtume ta pačia kultūra pasidalyti ir pasidžiaugti. Ypač daug paramos iš Lietuvos lauktume švietimo srityje, kadangi mūsų vaikai ir vaikaičiai lietuviškai kalba tikrai prastai. Lietuva daug galėtų padėti, juk tai irgi svarbi bendradarbiavimo sritis.

Ar nereikėtų JAV jaunimui, ypač studentams, gal ir JAV lietuvių vaikams, vaikaičiams kuo dažniau atvykti į Lietuvą? Tegu į lietuvių kalbos kursus (juk ne vien Vilniaus universitete jie galėtų būti organizuojami) ar tiesiog vasaros atostogų pas giminaičius?

Aš turiu tris vaikaičius, bet bijočiau juos į Lietuvą išleisti. Gal mes skaitome per daug lietuviškų laikraščių? Suprantu, kad laikraščiams rūpi sensacijos, todėl jie mielai ir daug rašo apie įvairius nusikaltimus. Bet ne visi skaitytojai tai supranta. Štai mano pažįstami, skaitantys laikraščius iš Lietuvos, ir sako: “Tie lietuviai labai nekultūringi žmonės, Lietuvoje baisu net išeiti į miestą”. Taip padėtį Lietuvoje vertina ypač vyresnio amžiaus skaitytojai.

Dvi naujos apylinkės - iš atvykėlių

Vienareikšmiškai atsakyti sunku. Atvažiavo labai puikių žmonių. Galiu vertinti kad ir pagal savo apylinkę, kurioje gyvenu.

Į Jaunimo centrą, kuriame vyksta simpoziumas ir kuriame dabar bendraujame, automobiliu turiu važiuoti dvi valandas, nes gyvenu Waukegan vietovėje, netoli Viskonsino valstijos. Ten pusė gyventojų - naujieji emigrantai. Ir gražiai sugyvename. Mūsų šokių grupėje pusė šokėjų - naujieji emigrantai. Kartu šokame, jie mus moko savo šokių, mums padeda, jų vaikai gražiai lietuviškai kalba, žaidžia su mūsų vaikaičiais. Tai puiku. Žinoma, pasitaiko tarp atvykėlių ir vienas kitas šaukštas deguto.

Tik atvykus naujiems emigrantams galėjome įsteigti dvi naujas lietuvių apylinkes - “Versmę” ir “Krantą”. Vieną Niujorke, kitą Čikagoje. Emigrantai norėjo gyventi atskirose apylinkėse, atskirai veikti, kadangi jų problemos skiriasi nuo seniai čia gyvenančių lietuvių problemų. Čikagos “Kranto” apylinkė gali burti apie 15 tūkst. naujų emigrantų.

Kažkodėl nedaug šių naujųjų atvykėlių matome šiame simpoziume?

Jie dirba - juk penktadienis. Pažįstu daug puikių atvykusių žmonių. Iš pradžių kai kurie į mus, senbuvius, skersai žiūrėjo - vengė bendrauti, gal nepasitikėjo. Pamažu juos pritraukėme ir radome bendrą kalbą.

Nereikia pamiršti, kad būta kelių emigrantų iš Lietuvos į JAV bangų. Pirmoji - dar caro laikais. Didelis antplūdis buvo po Antrojo pasaulinio karo. Tos bangos taip pat skyrėsi. Bet mes kartu dirbame, tuos pačius darbus atliekame. Nieko stebėtino, kad ir paskutinė emigrantų banga skiriasi nuo anksčiau buvusių.

Kad su simpoziumu neatsitiktų kaip su dainų šventėmis

Mums tai renginys, kuris vyksta jau ne vienerius metus. Kaip ir šokių ar dainų šventės. Tie renginiai buvo ir lieka labai reikalingi, jei norime išlaikyti savo tautybę. Lietuvos atstovų seniau į šį darbą negalėjome įtraukti, tad mėginome telkti visus lietuvius mokslininkus ir kultūrininkus iš viso pasaulio.

Taip, bet dabar aplinkybės pasikeitusios. Lietuva - savarankiška valstybė, ir į šalį jau galima atvykti ir čia semtis lietuviškumo nevaržomai. Tad gal ankstesnio pobūdžio simpoziumai nebėra tokie aktualūs? O gal jie įgaus naują pavidalą?

Yra apie ką pagalvoti. Gal iš tiesų simpoziumus būtų galima perkelti į Lietuvą? Bet tada nuošalyje liktų daug lietuvių mokslininkų iš kitų šalių. Ar nenusilptų mūsų intelektualų bendravimas čia, JAV? Štai anksčiau mes rengdavome atskiras dainų ir šokių šventes. O dabar dainų šventės vyksta Lietuvoje, ir mes lyg ir nebetekome savo dainų šventės. Mūsų chorai miršta, kadangi jiems nebėra kur pasireikšti.

Bijau, kad panašiai neįvyktų ir su simpoziumais. Atvyks šiek tiek mokslo žmonių į Lietuvą iš kitų šalių, bet nebeliks to potraukio, siekio išlaikyti užsienyje savo tautybę. Šventės, kultūriniai renginiai labai reikalingi, nes jie mus suburia - pirmiausia kaip lietuvius. Jau paskui - kaip mokslininkus ar kūrėjus. Juk tarp amerikiečių gyvename, labai sunku išlaikyti savo mąstymą, kultūrą, kalbą. Tik aktyviai veikdami, organizuodami šventes, simpoziumus, galėsime išsilaikyti kaip lietuviai. Žinoma, nepamiršdami ir šeštadieninių mokyklų, be kurių neįmanoma išlaikyti tautiškumo.

Tikiuosi, kad patį mano klausimo formulavimą Jūs suvokėte ne kaip tam tikrą spaudimą - esą simpoziumai išsisėmė. Nenorėčiau, kad taip būčiau suprastas.

Viskas keičiasi, todėl labai sveika apmąstyti, kaip geriau veikti ateityje. Pats laikas galvoti dabar, todėl tokie klausimai pateikti pačiu laiku. Turėtume daugiau apie tai kalbėti, svarstyti, ko mes dar nepadarėme ir ką privalome padaryti.

Klausimų daugiau nei atsakymų

Visi dalyvaudavo, kai jaunesni buvo. Dabar vyresniesiems jau sunku ir į simpoziumo renginius atvykti. Pagaliau juk ir įžymūs jie tapo aktyviai reikšdamiesi, dalyvaudami taip pat ir lietuvių bendruomenės veikloje.

Ar jaunimas noriai įsijungia į šią lietuvybės palaikymo veiklą? Ar nesibodi savo tėvų ir senelių renginiais?

Norėčiau, kad jaunimas būtų guvesnis. Pastebėjau, kad jaunimui iškėlus aiškią ir konkrečią užduotį, jeigu jis jos imasi, tai dirba gražiai. Mėginame įtraukti jaunesniuosius ir į krašto valdybą. Juos tenka daugiau prižiūrėti, diegti atsakomybės, bet tai labai svarbu.

Simpoziumo renginiuose matėme ir jaunimo, savaitgalyje gal ir daugiau susirinks. Jaunuoliai labai užsiėmę - darbu, šeima. Šeštadieninėse mokyklose matysite tėvus, kurie čionai atveža savo vaikus. Dvi valandos kelio į mokyklą ir tiek pat iš mokyklos - man taip pat gerai žinomas šis daugelio tėvų šeštadieninis rūpestis. O apskritai jaunimą pritraukti nėra paprasta.

Beje, esame pasiryžę užrašyti iš Lietuvos pasitraukusių žmonių prisiminimus, aprašyti jų gyvenimą. Jaunesni talkina vyresniems. Vadinasi, galėsime ir Lietuvai daugiau informacijos pateikti apie savo išgyvenimus, patirtas kančias.

Kokio klausimo, į kurį norėtumėte atsakyti, Jums nepateikiau?

Klausimų daug, bet atsakymų maža. Iš tikrųjų man ne tiek klausimai rūpi, kiek svarbu susipažinti kad ir su iš Lietuvos atvykusių gyvenimu, rūpesčiais, jūsų problemomis. Labai noriu visus jus geriau pažinti, suprasti. Būtų gerai, jei galėtume pasitarti, kaip iš tikrųjų Lietuva galėtų mums išeivijoje padėti. Tai mums labai svarbu. Dar daug nežinomybės, todėl yra apie ką diskutuoti.

Ačiū Jums už atsakymus ir išsakytas mintis.

Emigracijos bangos pakylėti

Iš naujosios atvykėlių bangos Čikagoje susikūrė “Krantas” - viena iš 72 JAV lietuvių bendruomenės apylinkių. Pasisekė pakalbinti “Kranto” valdybos pirmininką Paulių GUOGUŽĮ.

Kiek tų naujųjų atvykėlių iš Lietuvos gali būti JAV, Čikagoje?

Niekas to neskaičiuoja ir nežino, kadangi daug žmonių atvyksta įvairiais keliais ir pasilieka. Kad neištirptume tarp amerikiečių, pamėginome susiburti į “Kranto” apylinkę. Tai viena iš 72 lietuvių bendruomenės apylinkių. Krašto valdybos pirmininkė - Regina Narušienė. Na, o “Krantas” yra tam tikras juridinis vienetas: turime valdybą,

nuostatus, sąskaitą banke ir pan. Kaip “Kranto” nariai bendrauja?

Kiekvieną šeštadienį organizuojame susibūrimus, tam tikslui nuomojame Šaulių namų salę. Pasikviečiame įdomių žmonių. Mūsų renginiuose yra kalbėjęs Valdas Adamkus, Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Vaclovas Kleiza, politologas Aleksandras Štromas ir daugelis kitų. Dažnai kviečiamės advokatus, nes daugeliui bendruomenės narių rūpi išmanyti JAV imigracijos įstatymus. Į renginius ateina 100, net iki 150 narių. Taip pat organizuojame nemokamus kalbos kursus, kuriuos veda iš Lietuvos atvykusi dėstytoja.

Kaip pavyksta atvykusiems lietuviams įsikurti? Ar vieni kiltiems padedate?

Mūsų renginiai kaip tik ir yra ta vieta, kur neoficialioje aplinkoje galima bendrauti, dalytis patirtimi. Tiesa, susiburti nebūna paprasta. Yra daug šokančių, dainuojančių, bet kai reikia visiems į krūvą sueiti, pasirodo, kad vieni dirba šeštadieniais, kiti sekmadieniais, o treti vėl turi kitokių rūpesčių.

Ar atvykstantys turi kokių nors garantijų, kad sugebės įsitaisyti, įsidarbinti?

Dažnai atvyksta tiesiog į “tuščią” vietą, be jokių garantijų. Bet kažkaip įsitaiso. Štai Marquette Parke vargonininkas - buvęs Vilniaus operos teatro koncertmeisteris, Brighton Parke - taip pat vargonininkas iš Lietuvos, Lemonto parapijoje chorą organizuoti moteriškė iš Lietuvos atvyko.

Ar naujieji atvykėliai sukelia daug problemų?

Kartais tos problemos dirbtinai išpučiamos, esą naujai atvykusieji nesugyvena su senbuviais. Žinoma, pasitaiko ir netikusių atvykėlių. Dėl to paskui kalbama ne apie Jono ar Petro eibes, o apie “tų, iš Lietuvos”. Daugelis atvykėlių į JAV studijuoja, baigia universitetus ir jiems siūlomi geriausi darbai. Vadinasi, nėra blogai.

Kodėl “Kranto” narių nematome šiame simpoziume?

Dar ir kaip dalyvaujame! Čia buvo nemaža mūsų žmonių, iš talkininkų bene pusė mūsiškių. Mums sunkiau būtų atlikti organizacinius darbus, ypač kur reikia bendrauti su amerikiečiais. Tačiau kitus darbelius sėkmingai dirbame. Atidarant kokias nors parodas taip pat kone pusė lankytojų sudaro “Kranto” nariai.

Ką patartumėte tiems tautiečiams, kurie svajoja apie Ameriką, rengiasi čia atvykti?

Reikia gerai pasverti, pagalvoti. Daugelis atvykusių nusivilia, daugelį kankina nostalgija. Atvažiuoja žmonės su turistine viza, oficialiai darbo jie negali gauti. Vizos galiojimo laikas baigiasi ir tie mūsų tautiečiai pakimba ore. Jeigu turi nuolatinio gyventojo teises, tada viskas paprasta: gali atvykti, apsižiūrėti, kada nori grįžti.

Apie naują emigracijos bangą iš Lietuvos galime kalbėti?

Manau, taip. Gali šį reiškinį vertinti vienaip ar kitaip, bet jį sunku paneigti. Emigracija egzistuoja.

Autoriaus nuotraukose:

JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininke Regina Narušienė (dešinėje) bendrauja su "Mokslo Lietuvos" redakcinės kolegijos nariais (iš kairės) habil. dr. Vincu Būda ir dr. Dalia Stančiene bei VGTU Antano Gustaičio aviacijos instituto direktoriumi prof. habil. dr. Jonu Stankūnu.

Simpoziumo tribūnoje - Lietuvos Respublikos ambasadorius JAV Stasys Sakalauskas.

"Kranto" apylinkės valdybos pirmininkas Paulius Guogužis.

Grupė simpoziumo dalyvių iš Lietuvos rengiasi iškylai.