Balandžio mėn. grupė Lietuvos mokslininkų lankėsi Taivane. Tai Lietuvos MA prezidentas akad. B. Juodka, viceprezidentas akad. E. Vilkas, sekretorius akad. A. Šileika, Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyriaus pirmininko pavaduotojas akad. A. P. Piskarskas bei Technikos skyriaus pirmininkas narys korespondentas R. Bansevičius. Europos mastais Taivanas būtų nemaža šalis, - jame gyvena 22 mln. gyventojų (nors ploto atžvilgiu - 36 tūkst. kv. km - sudaro ne ką daugiau kaip pusę Lietuvos). Azijos - kiti mastai. Kaip gali atsispirti miniatiūrinis Taivanas Kinijos kolosui, jei siekia išsaugoti savo savitumą, gyvenimo lygį, jeigu nenori virsti tik viena iš daugelio Kinijos provincijų? Panašūs klausimai artėjant prie Europos Sąjungos slenksčio kyla ir Lietuvos žmonėms. Ir neišvengiamai tų klausimų daugės. Kaip neištirpti tarp kitų tautų, kaip atsispirti stipresnių, agresyvesnių kultūrų įtakoms, ir ypač besielei masinei kultūrai? Mažasis Azijos drakonas - Taivanas - regis, žino atsakymą į jam kylantį esminį klausimą. Išeitis viena - tai aukštų technologijų, stiprios pramonės, apskritai ekonomikos ugdymas ir plėtojimas. Taip pat ir mokslo, be kurio - taivaniečiai tai seniai suprato - neįmanomos nei technologijos, nei šiuolaikinė pramonė, nei apskritai stipri krašto ekonomika. Taigi mokslas - Taivano ateities garantas. Kokią ateities viziją regime Lietuvai? Apie tai atsakydamas į ML klausimus svarsto vienas iš kelionės į Taivaną dalyvių Vilniaus universiteto Kvantinės elektronikos katedros vedėjas akad. Algis Petras PISKARSKAS.

Kiek laiko bičių avilį tobulintų Taivane?

Vykome pasirašyti bendradarbiavimo sutarties tarp Lietuvos MA ir Taivano nacionalinio mokslo komiteto. Kartu tai buvo ir gera proga susipažinti su šios šalies mokslo organizavimo sistema. Ji gana griežtos hierarchinės struktūros: visą mokslą koordinuoja Nacionalinis mokslo komitetas, o tos šalies Mokslų akademija (Academia Sinica) yra visiškai autonomiška struktūra, jungianti 22 mokslo institutus.

Taivanas išsidėstęs už Lietuvą perpus mažesnėje saloje, kurios du trečdalius užima kalnai. Šalis, kurioje gyvena 22 mln. gyventojų, užima trečią vietą pasaulyje pagal informacinių technologijų pramonę, ketvirtą vietą - pagal integrinių ir optoelektroninių schemų gamybą, 30 proc. CD ROM sistemų pasaulyje gamina būtent Taivanas. Lankydamasis toje šalyje, įsitikinau, kaip fantastiškai sparčiai plečiama šviesos technologijų rinka. Gaminama labai daug šviesą emituojančių diodų, kurie artimiausiu metu pakeis lemputes kelio ženkluose, automobilių gabaritiniuose žibintuose. Elektros lemputės šviečia labai plačiame spalvų spektre, todėl, norėdami išskirti kurią nors konkrečią spalvą, turime statyti atitinkamą filtrą ir slopinti likusias spalvas. Energetiškai tai labai neefektyvu. Elektros srovę keičiant į atitinkamos spalvos šviesą galima naudotis šviesos technologijos privalumais. Taivane tai ir daroma. Labai išvystyta taip pat ir lazerinių šviesos diodų gamyba. Jie plačiai naudojami ryšio bei informacijos užrašymo ir nuskaitymo įrenginiuose. Dabar 80 proc. lazerinių rodyklių gamina būtens ši šalis.

Prie Taibėjaus matėme didžiulį Industrinių technologijų tyrimo institutą. Jame dirba 6 tūkst. darbuotojų. Valstybė už 3 mlrd. dolerių institutui pastatė pastatus, kurie įrengti pagal naujausią technikos žodį. Tai valstybės investicija. Iš pradžių instituto sąskaitoje buvo tik valstybės biudžeto lėšos ir absoliučiu dydžiu jos išliko tokios pačios. Tačiau institutui pradėjus veikti, pavyko pritraukti vis naujų kompanijų užsakymų. Todėl šiuo metu bendrame instituto biudžete valstybės dalis sudaro jau tik pusę visų lėšų, nors - kartoju - absoliučiu dydžiu ir nepakito.

Lietuvoje tokių galimybių, o svarbiausia - valstybės požiūrio į modernias technologijas galima tik pavydėti?

Lietuvoje nuogąstaujama, kad moksliniam institutui užsidirbus pinigų, biudžetinis finansavimas gali sumažėti. Štai kodėl visi 29 mokslo institutai pasiskelbė fundamentinių tyrimų institutais. Mačiau tokią įrašytą temą - “Bičių avilio tobulinimas”. 20 metų tobulinamas avilys - kas čia fundamentiško? Grynai taikomasis darbas. Jeigu jis būtų iš privačių šaltinių finansuojamas, tai tas avilys būtų patobulintas per pusę metų, seniai stovėtų laukuose ir teiktų naudą. Kadangi privataus kapitalo suinteresuotumo nesama, tai tą avilį galima tobulinti dar 20 metų.

Kirpti tik jau užaugintą avį

Taivane akivaizdžiai įsitikinome, kaip darniai veikia visos trys grandys: fundamentinių ir taikomųjų tyrimų, taip pat smulki ir vidutinė aukštų technologijų pramonė. Fundamentiniai tyrimai sudaro atitinkamą mokslo, kultūros, apskritai išmanymo lygmenį, nuo kurio priklauso ir valstybės tarptautinis prestižas. Taikomieji tyrimai sukuria pavienių gaminių ar technologijų autonominius prototipus. Gamyba organizuojama čia pat esančiuose mokslo ir technologijų parkuose.

Taivane teko lankytis Hsinchu mokslo ir technologijų parke. Jis užima apie 600 ha teritoriją, joje išsidėstę kone 200 įmonių. Kiekviena tų įmonių, tik pradėjusi veiklą, 5 metams atleidžiama nuo mokesčių valstybei. Įmonė į technoparką priimama tik tuo atveju, jeigu patenkina griežtas sąlygas: technologinis lygis turi būti pakankamai aukštas, ir būtina sugebėti gaminti produktą, kuris būtų tikrai perspektyvus. Žodžiu, 5 metai skiriami tam, kad įmonė įsitvirtintų rinkoje. Kai pradedama produkto serijinė gamyba, įmonė gauna didelį pelną, moka tuos savo 30 proc. mokesčių ir valstybei atsilygina su kaupu. Labai tolerantiška politika. Taivane seniai suprasta, kad kirpti reikia tik jau užaugintą avį. Kiekvienas mokslo ir technikos parkas Taivane per metus pagamina produkcijos maždaug už 14 mlrd. JAV dolerių. Priminsiu, kad bendras Taivano macionalinis produktas vertinamas 300 mlrd. JAV dolerių (per metus).

Ar pribrendo laikas nacionalinio mokslo plėtotės kampanijai?

Pamirštama, kad iš visų tų investicijų, kurios ateina naujomis technologijomis, “know how” ir pan., pelnas Lietuvoje nepasilieka, jis grįžta pas investuotojus. Mes gauname darbo vietas, žmonių užimtumą, kyla darbuotojų kvalifikacija, kaupinamas šalies biudžetas. Bet apskritai - tai kelias į valstybės pramoninės laisvės praradimą ir į priklausomybę nuo užsienio investicijų, kapitalo, pagaliau ir tų šalių politikos.

Pažintis su Taivanu verčia prisiminti ir kitų Azijos valstybių patirtį. Visi žinome, kad po pralaimėto Antrojo pasaulinio karo Japonija buvo užsibrėžusi tikslą atkurti nepriklausomą valstybės ekonomiką. Pirkdami naujausias JAV ir Europos valstybių technologijas ir panaudodami savo tautos ypatumus - kruopštumą, darbštumą - japonai sugebėjo tas technologijas įdiegti. Tačiau japonai laikui bėgant įsitikino, kad pirkti technologijas nėra geriausia išeitis. Neturėdamas savų technologijų, net ir nusipirkęs svetimas vis viena esi priklausomas: tenka nuolat mokėti procentus, vykdyti kitas griežtas sąlygas. Todėl japonai prieš 15-20 metų pradėjo didelę nacionalinio mokslo plėtotės kampaniją - kurti savas nacionalines aukštąsias technologijas, kurios įgalintų kurti visiškai nepriklausomą ekonomiką.

Mums svarbu įsidėmėti tą patirtį, kurią Japonija ir kitos Azijos valstybės patyrė savo kailiu: jeigu ekonomika kuriama tik užsienio investicijų ar ateinančių technologijų pagrindu ir jei šalis silpna, tai tokia politika neišvengiamai veda prie ekonominės laisvės praradimo. Tik autonomiškos, originalios aukštos technologijos veda prie pramoninės laisvės.

Kelias vienas - maksimaliai panaudoti lietuvišką intelektą

Šia teze gerokai abejoju.

Abejojate, žinodamas, kad kraujas brangesnis už pinigus?

Būtent. Tos investicijos mažytėje Lietuvoje - tai lašas vandenyne, lyginant su tų korporacijų kapitalais, jų investicijomis kad ir į Rusijos Sibiro šiaurę, kur rasta daug naftos ir dujų. Nereikėtų pamiršti, kad užsienio investicijos skverbiasi ne tik į Lietuvą, bet nepalyginamai daugiau ir į kitus planetos regionus. Investuojančios valstybės rūpinasi politiniu stabilumu ir tam tikrų demokratinių sistemų palaikymu tuose regionuose. Bet apsiriktume pervertinę Lietuvos reikšmę Vakarams. Kaip ir Taivanui, Lietuvai tėra vienas kelias: maksimaliai panaudoti lietuviškąjį intelektą, kurio turime pakankamai - jis kauptas ne vieną dešimtmetį. Mokslo ir aukštų technologijų potencialas Lietuvoje žymiai aukštesnis nei trečiajame pasaulyje. Suprantama, per reformų laikotarpį daug kas sugriuvo, bet to, kas išliko, dar pakanka, kad greitai būtų atsistota ant kojų.

Ką atsakytumėte kad ir štai į tokį teiginį: jeigu Lietuvoje intelekto pakanka, mokslinis potencialas gana aukštas, tai kodėl jis savęs nerealizuoja laisvos rinkos sąlygomis? Kodėl pasaulio nenustebiname naujais konkurentiškais gaminiais, nepademonstruojame, kaip nepriklausomos valstybės sąlygomis reikėtų plėtoti mokslą?

Pirmiausia, ką reiškia “pasaulį nustebinti”? Mokslas daromas ne tam, kad stebintų, bet tam, kad būtų sukurtas tam tikras žinojimo lygis (jei kalbame apie fundamentinius tyrimus) - išmanymo, kvalifikacijos, galų gale mokslinės kultūros lygis. Tai labai konkretus dalykas, kurį galima įvertinti straipsniais tarptautiniuose žurnaluose, turinčiuose “Impact index”, tų straipsnių cituojamumu, mokslininkų dalyvavimu tarptautinėse konferencijose ar kviestinių pranešimų skaičiumi.

Prestižiniais mokslo rezultatais nudžiugina ir Lietuvos mokslininkai. Pateiksiu tik vieną pavyzdį, man labai gerai žinomą, kadangi Andrius Baltuška buvo mūsų doktorantas. Išvažiavęs dirbti į Groningeno universitetą Olandijoje ir praleidęs ten vos vienerius metus padarė svarbų atradimą. Jo rezultatas šiais metais buvo bene geriausiai cituojamas lazerinės fizikos srityje. Lietuvis sugebėjo sukurti lazerį, kuris generuoja patį trumpiausią pasaulyje impulsą. Iki A. Baltuškos buvo 6 femtosekundės (6 ×10 ^-15 s), o mūsų tautietis pasiekė rekordą - 4,7 fs (4,7 × 10^-15 s). Mano akimis žiūrint, tai nepaprastai reikšminga, kai mūsų mokslininko darbai aptarinėjami viso pasaulio fizikų laboratorijose, jie plačiai cituojami, ir visi žino, kad A. Baltuška iš Lietuvos - Vilniaus universiteto. Tokie dalykai formuoja pozityvų Lietuvos įvaizdį pasaulyje, nes žmonės sužino ne tik apie mūsų šalyje susprogdintas parduotuves ir nuvarytus automobilius, bet ir apie tai, kad Lietuvoje yra puikūs mokslininkai, sugebantys kurti naujas technologijas.

Galima ginčytis, kurios šalies teatras, menas ar kinas geresnis - tuose vertinimuose gali būti daug subjektyvumo, sunku išvengti ir tautinio atspalvio. Vertinami mokslo darbai ir aukštų technologijų lygis teikia labai objektyvų vaizdą apie šalies laimėjimus. Pakanka prisiminti mūsų netolimą kaimynę Švediją, ir mintyse tuojau iškyla šios šalies aukštų technologijų pramonė, gaminanti aukščiausios klasės automobilius ir lėktuvus. Švedija vos du su trupučiu karto didesnė už Lietuvą ir sugeba kurti technologijas, daugeliu atvejų remdamasi būtent savo mokslininkų laimėjmais.

Jūsų pateikti pavyzdžiai pakankamai įtikinami, bet klausimas išlieka: kas trukdo Lietuvai kurti tas aukštas technologijas ir su savo produkcija konkuruoti rinkoje?

Viena iš svarbiausių priežasčių yra ta, kad valstybė neturi nusistačiusi prioritetų. Tam tikros ekonominės strategijos esama (Vyriausybės ekonominė programa ir pan.), bet jei toje strategijoje norėtume rasti mokslo ir aukštųjų technologijų vietą, tai nepavyktų. Čia visa bėda. Politikai pamažu, bet pradeda šitai suprasti. Ko gero, tam tikras lūžis įvyko po Vakarų Europos Sąjungos delegacijos vizito į Lietuvą balandžio mėnesį. Priminsiu, kad Vakarų Europos Sąjunga - tai lygiavertė NATO blokui gynybinė organizacija, kuri rūpinasi Europos saugumu (į šią organizaciją neįeina JAV). Tai šit minėtos Sąjungos technologijų ir oro erdvės komiteto vizitu į Lietuvą norėta išsiaiškinti, kokį taikomąjį mokslų potencialą Lietuva dar išlaikė. Šis Vakarų šalių susidomėjimas į vieną salę suvedė politikus ir mokslininkus.

Vakarų Europos Sąjungos delegacijai savo darbus pateikė tos mokslo institucijos, kuriose jaučiamas didžiausias mokslininkų aktyvumas ir pakilimas. Puslaidininkių fizikos instituto direktorius prof. S. Ašmontas pristatė darbus iš puslaidininkinių jutiklių ir labai stiprių elektromagnetinių generatorių kūrimo srities. Tuos tyrimus ir taikomuosius darbus užsako užsienio organizacijos, kuriose žymi, pavyzdžiui, “Philips” mokslinės laboratorijos įtaka. Šis faktas rodo, kad Lietuvos mokslininkais pasitikima, jų darbai vertinami.

Delegacija lankėsi Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centre, Puslaidininkių fizikos institute bei Kauno technologijos universitete. Man buvo itin malonu pateikti delegacijai medžiagą apie šviesos technologijų darbus Lietuvoje. Delegacijos pirmininkas dr. Probst tvirtino nustebęs, nesitikėjęs Lietuvoje rasti tokio gero lygio aukštųjų technologijų produkcijos. Kalbu ne vien apie Lazerinių tyrimų centrą (mes labiau reiškiamės fundamentinėje ir taikomųjų darbų srityje). Svečiui padarė įspūdį mūsų šviesos technologijų kompanijų produkcija. Tos firmos pateikė savo produkcijos pavyzdžių, duomenų apie prekybą ir ryšius su žymiausiais pasaulio mokslo centrais.

Gerbiamas profesoriau, tema, kurią nagrinėjame, yra pernelyg svarbi, kad apsiribotume tuo, ką pasakėte. Gal sutiktumėte šią temą pratęsti kituose laikraščio numeriuose?

Kodėl gi ne.

G.Zemlicko nuotraukose:

Užsimezgė diskusija tarp fizikų akad. A. P. Piskarsko, akad. J. Poželos, prof. A. Krotkaus ir mediko akad. J. Brėdikio (antras iš kairės).

Lietuvos mokslininkų delegacijos nariai su Taivano nacionalinio mokslo komiteto atstovais (iš asmeninio prof. A. P. Piskarsko albumo).

Prof. A. P. Piskarskas kalba Lietuvos mokslininkų sąjungos suvažiavime.

Prof. A. P. Piskarskas ir dr. Romualdas Danielius prie savo sukurto lazerio.

Atvykusių į Taivaną garbės reikalas įsiamžinti prie Rytų drakono (iš asmeninio prof. A. P. Piskarsko albumo).