Dr. Martynas Purvinas,
archit. Marija Purvinienė

Tradicinė kaimų architektūra labiausiai buvo susijusi su teritorijos etnokultūra. Vyravo klasikinė liaudies architektūra, kurta vietos meistrų pagal tos vietovės tradicijas ir papročius.

Deja, sovietmečiu dėl ideologinių ir politinių suvaržymų, bendro kultūrologinio Lietuvos tyrimų atsilikimo, atskirų šios srities “monopolinių autoritetų” ribotų pažiūrų ir kitokių priežasčių mūsų šalies kaimų tradicinė architektūra (iki jai sunykstant sovietinių ir posovietinių pertvarkymų metais) taip ir nebuvo nuodugniai ištyrinėta. Pavyzdžiui, kalbotyrininkai surinko daug tyrimų medžiagos, išsamiai paskirstė Lietuvos teritoriją į tarmių, potarmių, šnektų ir pan. plotus. Deja, taip nepadarė Lietuvos tradicinės architektūros tyrėjai. Nebuvo surinkta pakankamai duomenų apie dešimtis ir šimtus tūkstančių tradicinės architektūros objektų visoje Lietuvos teritorijoje. Neturint duomenų nebuvo sudaryta ir visos šalies patikima bei nuodugni kaimų paveldo rajonavimo schema, pažymint joje vietinius niuansus, liaudies architektūrai būdingą mozaikiškumą.

Būdavo apsiribojama kur kas paprastesniais dalykais, atskleidžiant vien bendresnius Lietuvos kaimų tradicinės architektūros bruožus. Pavyzdžiui, sovietmečiu Lietuvoje buvo išskirti trys kluonų tipai (XIX a. pabaiga - XX a. pradžia): žemaičių, aukštaičių, užnemuniečių. Jei būtų remtasi gausesne tyrimų medžiaga ir atitinkamomis metodologinėmis nuostatomis, bendrame “aukštaičių kluonų” plote buvo galima išškirti bent keliolika vietinių arealų (kuriuose vyravo savi aukštaičių kluono variantai), o tuose - dar smulkesnius plotelius, galop prieinant prie atskirų meistrų grupių specifinės veiklos pėdsakų. Tokie duomenys parodytų daug sudėtingesnį Rytų Lietuvos etnokultūros vaizdą, būtų naudingesni tiek ateities kultūrologams, tiek ir dabartiniams praktikams, mėginantiems apčiuopti atskirų vietovių tradicinius savitumus.

Mūsų darbe buvo išskirtos septynios zonos (su smulkesnėmis pozonėmis daugelyje jų), atspindinčios Lietuvos kaimų tradicinės architektūros paveldo nevienodumą. (žr. žemėlapį):

I zona - Klaipėdos kraštas (Mažosios Lietuvos dalis):
Ia - Kuršių nerija,
Ib - Pamarys ir Nemuno delta (žvejų kaimų pozonė),
Ic - laukininkų gyventi plotai (dabartinių Klaipėdos, Kretingos, Šilutės, Jurbarko administracinių rajonų dalys);
II zona - Žemaitija:
IIa - Pakuršė (Skuodo, Mažeikių, Akmenės rajonai, didžioji Kretingos rajono dalis),
IIb - Kalvotoji Žemaitija (Plungės, Telšių, Šilalės rajonai),
IIc - Paprūsė (Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Jurbarko rajonų dalys),
IId - Senoji Žemaitija (Šiaulių, Kelmės, Raseinių rajonai);
III zona - Vidurio Lietuva:
IIIa - Žiemgala - Palatvijys (Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų rajonai),
IIIb - Vidurio lygumos (Radviliškio, Panevėžio, Kėdainių rajonai),
IIIc - Paupiai (Kauno, Jonavos, Prienų, Kaišiadorių rajonai);
IV zona - Užnemunė:
IVa - Zanavykija (Šakių rajonas),
IV b - Sūduva (Vilkaviškio ir Marijampolės rajonai);
V zona - Dzūkija:
Va - Panemunių ir paežerių Dzūkija (Alytaus ir Lazdijų rajonai),
Vb - Miškingoji Dzūkija (Varėnos rajonas);
VI zona - Aukštaitija:
VIa - Šiaurinė Aukštaitija (Rokiškio ir Kupiškio rajonai),
VIb - Kalvotoji Aukštaitija (Anykščių, Utenos, Molėtų, Širvintų, Ukmergės, Zarasų rajonai);
VII zona - Vilnija (Vilniaus, Trakų, Šalčininkų, Švenčionių, Iganalinos rajonai).

Kiekvienos tų zonų ir pozonių kaimų tradicinės architektūros paveldas buvo apibūdintas atskirai, nurodant šias jo charakteristikas:

- kaimų dislokacijos, struktūros ir pavidalo ypatybės,
- sodybų dislokacijos, struktūros ir pavidalo ypatybės,
- pastatų pavidalo ypatybės (dydis, forma, spalvos ir tonai).

Formuojant saugomų teritorijų kraštovaizdį buvo svarbesnės nurodytosios išorinės statinių charakteristikos - todėl jomis ir buvo apsiribota.

Mūsų darbe naudotos objektų ypatybės laipsniuojamos. Pavyzdžiui, pagal būdingus dydžius tradiciniai kaimo pastatai skirstyti į stambius (8 x 20 m ir daugiau), vidutinius (7 x 15 m) ir smulkius (6 x 12 m ir mažiau).

Kaip vienos pozonės kaimų tradicinės architektūros paveldo trumpo tekstinio apibūdinimo pavyzdį pateiksime IIa pozonės (Pakuršė) charakteristiką:

- Kaimai vienkieminiai su netolygiai išsidėsčiusiomis sodybomis, retai - gatviniai;
- Sodybos erdvios, dažnai netaisyklingos struktūros, kartais su keliais kiemais tarp gausių vienos sodybos statinių. Smulkiosios sodybos taisyklingesnės;
- Pastatai stambūs ir vidutiniai (didelėse sodybose įsiterpdavo ir smulkūs įvairios paskirties pastatėliai). Statiniai masyvūs su keturšlaičiais ir pusskliaučiais stogais. Pastatų išorė - natūralių spalvų ir tonų (vyrauja medinės sienos, šiaudų ir lentelių stogai). Neretas akmenų ir raudonų plytų mūras. Pastatai vienaaukščiai arba vieno aukšto su ertikiu.

Išsamesnės tradicinės architektūros objektų charakteristikos kiekvienai pozonei pateikiamos vėlesniuose mūsų darbuose: Žemaitijos ir Aukštaitijos tradicinės architektūros paveldo vadovuose, 1995 - 1996 m. parengtuose per Lietuvos mokslininkų sąjungos institutą. Ten buvo pateikti konkretūs duomenys apie atskiroms vietovėms būdingus pastatus bei sodybas (jų dydžius, pavidalą ir pan.).

Lietuvos kaimų tradicinės architektūros paveldo rajonavimas (parengė M. Purvinas).

M.Purvino nuotraukose:

Tradicinių medinių drožinių liekanos - gyvenamasis namas Jurgaičiuose (dabar Kaneš) Karaliaučiaus Krašte.

Buvęs puošnus medinis lietuvninkų žvejų namas Kuršmarių pakrantėje Gilijos kaime (dabar Matrosovka) Karaliaučiaus krašte.

1 pav. Lietuvos kaimų tradicinės architektūros paveldo rajonavimas (parengė M. Purvinas).
1 - etnokultūrinių zonų ribos, 2 - etnokultūrinių pozonių ribos,
3 - administracinių rajonų ribos, 4 - etnokultūrinių zonų ir pozonių numeriai (jų apibūdinimas - tekste).