Gediminas Zemlickas

Prie parodos, skirtos Martynui Mažvydui ir pirmosios lietuviškos knygos 450-mečiui nesunku buvo pasijusti kaip namie. Ką jau ką, o Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vedėją Silviją Vėlavičienę ir Vilniaus universiteto Knygotyros katedros vedėją prof. Domą Kauną prie tokios parodos būtinai sutiktume ir Vilniuje. Čikagoje jie buvo ne tik šios jubiliejinės parodos šeimininkai, bet ir tikri keliauninkai, per pusantro mėnesio su paroda ir pirmosios lietuviškos knygos jubiliejui skirtais renginiais spėję apkeliauti svarbiausias JAV lietuvių apylinkes. Iki Mažvydo akademijos pradžios, kur pranešimą “Martyno Mažvydo kalbos ištakos” turėjo skaityti prof. Zigmas Zinkevičius, dar buvo likę šiek tiek laiko, tad gera proga pakalbinti Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinės komisijos sekretorių, Vilniaus universiteto Knygotyros katedros vedėją prof. Domą KAUNĄ.

Amerikoje pamatė ir pirmąją JAV išleistą lietuvišką knygą

Pagrindinis šios mūsų kelionės tikslas - surengti pirmosios lietuviškos knygos 450-mečio minėjimus didesnėse lietuvių kolonijose, telkiniuose. Tai bendra su užsienio lietuviais programa. JAV lietuvių bendruomenės kultūros taryba sudarė komitetą, vadovaujamą Nijolės Martinaitytės-Nelson. Komitete nemaža kultūros veikėjų, taip pat evangelikų-liuteronų bažnyčios vyskupas išeivijoje Hansas Dumpys. Lietuvai šiuose renginiuose atstovavo Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinė komisija.

Tai buvo pirmasis toks renginys. Labai svarbu, kad visa mes padarėme bendromis jėgomis.

Kaip Jūsų pastangas, pirmosios lietuviškos knygos minėjimo renginius vertino jų lankytojai?

Žinoma, būtų geriausia tų žmonių paklausti. Kiek galiu spręsti iš to, ką girdėjau, jie buvo patenkinti. JAV lietuviams tai nauja tema, naujas žvilgsnis į lietuviškąją kultūrą. Čia vyksta daug tradicinių renginių, įvairių švenčių. Į M. Mažvydui ir lietuviškai knygai skirtus renginius bei parodą susirinkdavo daug žmonių - salės visada būdavo pilnos. Ateidavo inteligentai, kurie tokius dalykus suvokia ir vertina.

Kad ir ką sakytume, bet tai tik praeities žadinimas?

Mes suprantame, kad toje praeityje galima rasti daug dalykų, labai reikalingų ir mūsų laikais. Juk ir tuose renginiuose prisiminėme ne tik Mažvydą, bet ir daugiau lietuvybei nusipelniusių žmonių, gyvenusių jau po Mažvydo. Iš to gimė ir naujų užsakymų. Vienas jų - išleisti pirmą Amerikoje lietuvišką knygą. Ji išėjo kaip tik šių renginių Amerikoje išvakarėse. Paštu buvo skubiai persiųsdinta į minėjimo vietas. Tai Mykolo Tvarausko žodynas, parengtas anglų-lietuvių ir lietuvių-anglų kalba pirmiesiems į šį žemyną atsikrausčiusiems mūsų tautiečiams. Žodynas buvo išleistas 1875 m. Sudegus spaustuvei visas tiražas žuvo, o išliko vienintelis egzempliorius. Knygos originalas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Amerikos lietuviams M. Mažvydas ir jo “Katekizmas” labai svarbus, bet savo pirmąją knygą jie taip pat šiuose jubiliejiniuose renginiuose pamatė.

Ir kokia buvo mūsų tėvynainių reakcija?

Buvo visokiausių, net ir linksmų nuotykių. Kai kas žodyną nusipirko, manydamas iš jo mokytis anglų kalbos. Žinoma, tai yra paminklas, o ne šiuolaikinės kalbos vadovėlis.

Mums kilo minčių pratęsti tokius ar panašius darbus. Galbūt pavyktų pradėti tam tikrą Amerikos lietuvių išeivijos kultūrinio paveldo publikavimo programą? Gal atidžiau galėtume pažvelgti ir į kitus dalykus, įvertinti jų reikšmę? Gal reikėtų išleisti pirmą lietuvišką kalendorių, pirmą elementorių, pirmą grožinę knygą? Žinoma, galimi ir kitokie projektai. Tai, kas dūla bibliotekų lentynose, prieinama labai siauram žinovų ratui. O tai, kas suaktualinama, išleidžiama, bent jau mokslo žmonėms būna po ranka.

Taigi M. Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos jubiliejus skatina ir kitiems įvairiems kultūriniams krutėjimams.

JAV lietuvių raštijos paveldą būtina suaktualinti

Gana sudėtingi klausimai, taip staigiai negalėčiau paprastai atsakyti. Esu nustebintas to kultūrinio paveldo dydžio, nors pats prie jo prisiliečiau tik iš paviršiaus. Nesu naujokas, kai ką žinojau ir iš anksčiau. Pagaliau juk ir Lietuvoje yra kuo didžiuotis. Bet kai aš pakeliavau po amerikietiškas lietuvių kolonijas, aplankiau bibliotekas, ALKA (Amerikos lietuvių kultūros archyvą) Putname, buvau sužavėtas ir truputį net priblokštas. Įsivaizduokite, Putname pamačiau du didžiulius išeivijos kultūrinio palikimo prikimštus pastatus.

Ar Lietuvos mokslininkai atvažiuoja to palikimo tyrinėti, ar čia dirba?

Karts nuo karto atvažiuoja, renka medžiagą. Tačiau apskritai tuo palikimu dar nėra intensyviai domimasi. O juk tai milžiniškos svarbos paveldas, kurį būtina suaktualinti. Labai svarbu ir tai, kad tas paveldas ne tik liudytų istoriją, bet ir tarnautų dabarčiai. Istorija įdomi, patraukli, bet reikia siekti ją sureikšminti, parodyti, kokia ta lietuviška kultūra daugiašakė, daugiasluoksnė, daugiatemė. Gyvavo ryšiai tarp išeivijos ir Tėvynės. Tačiau rutuliojosi ir kai kas savarankiška, įtakota įvairių kultūrų šalies, kurioje mūsų tautiečių gyventa.

Atėjo pamąstymo metas

Atėjo tam tikras pamąstymo metas. 50 metų dirbta dėl Lietuvos, atiduota daug pastangų, materialinių išteklių, pagaliau ir fizinių jėgų. Ir viso šito dabar nebereikia - Lietuva stovi ant kojų. Išeivijai tenka rūpintis savo pačios išlikimu, nes ta intelektualioji visuomenė - tenka pripažinti - jau pagyvenusi.

Būti atviresniems, nebijoti pasaulio

Kontaktus su išeivijos lietuviais mums būtina stiprinti. Anksčiau jie ryšių ieškojo, dabar laikas mums paieškoti. Ne vien tam, kad galėtume gauti vienokios ar kitokios paramos. Daug ko galime iš išeivijos lietuvių pasimokyti ir pasisemti. Jie turi įsisavinę nemažos Vakarų pasaulio patirties, ypač mokslo organizavimo srityje. Lankiausi keliuose universitetuose: Stanfordo San Franciske, Kalifornijos Los Andžele. Mačiau, kad ir ten lėšos nenukrenta iš dangaus, bet jų sugebama rasti. Ir mums svarbu būti kiek atviresniems, nesibaiminti platesnio pasaulio. Kalbu apie Lietuvos universitetinį, akademinį lavinimą - gal nevertėtų apsitverti lietuvių kalbos barjerais? Gal reikėtų mūsų universitetuose matyti daugiau kitatautiško jaunimo? Žinoma, Amerika didžiulė šalis ir pajėgi išsaugoti save, bet ir mes atitinkamai pasinaudokime sau leistinomis proporcijomis. Matyt, reikia labiau panaudoti čia esančių lietuvių intelektinį potencialą, jų įdirbį. Tik nežinau, kokiu būdu, nes matau, kaip sunku tuos žmones atitraukti nuo jų pačių užsiėmimų. Tie, kurie daro didelius darbus, nenori prarasti pozicijų, nes dėl jų reikia kovoti.

Ir vis dėlto mes daugiau galėtume padaryti, nes ir šiame simpoziume mačiau labai įdomių žmonių, galinčių mums daug pasakyti. Viso to reikia mums mokytis - darbo organizavimo, lėšų pritraukimo, matyti problemų aktualumą. Mums, universitetų žmonėms, dėstytojams, mokslininkams - tai nepaprastai svarbu.

Čia supratau, kad neturime bijoti laisvai elgtis universitetų laboratorijoje, auditorijoje. Mane nustebino, kaip kartais lengvai amerikiečiai įsisavina naujus kursus. Todėl ir mums gal nereikėtų baimintis kartais pradėti dėstyti tegu ir ne visai parengtus dalykus, nes prabėgs metai kiti ir tos naujovės išaugs, taps nepaprastai aktualiais kursais. Tai štai amerikiečiai - įsitikinau - dažnai tuos kursus keičia, nebijo naujovių.

Taip pasireiškia amerikiečių, jų universitetų gebėjimas atsiverti pasauliui?

Į Kanadą - su Mažvydu

Toronte vyks Kanados lietuvių bendruomenės suvažiavimas. Atvyks visų apygardų įgaliotiniai, aukščiausia bendruomenės valdžia, visuomenininkai. Bus svarstomi padaryti darbai, numatomos ateities gairės. Naudodamiesi ta proga, kad vyksta didelis sambūris, kalbėsimės ir apie M. Mažvydą. Mes kanadiečius lietuvius mėginome skatinti dar anksčiau, kad jie numatytų ir parengtų “Katekizmo” minėjimo programą. Kanadiečiai iš pradžių judėjo lėtokai, bet paskutiniu metu susigriebė, ypač žinodami, kad tarp JAV lietuvių vyksta dideli minėjimo renginiai. Bent vienas didelis minėjimas Toronte įvyks. Nežinau net tikslios programos, bet ryšius telefonu palaikome, aptariame, ką kalbėsime. Skaitysime pranešimus apie M. Mažvydą, pirmą lietuvišką knygą ir kitus lietuviškos raštijos darbo tęsėjus. Kiek žinau, Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vedėja Silvija Vėlavičienė agituos Lietuvai grąžinti tas kultūros vertybes, kuriomis Kanadoje nesinaudojama. Apdovanosime knygai nusipelniusius aktyvius Kanados lietuvius. Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinės komisijos vardu įteiksime sukaktuvinį medalį.

Kanadoje pasvarstysime, kaip toliau bendradarbiausime, lygiai kaip tarėmės su JAV lietuviais. Tas bendradarbiavimas nebūtinai turi vykti per mūsų Komisiją. Bet jis privalo vykti, ir tam yra įvairių būdų.

Renginys, atskleidęs tautos dvasios šaknis

Gerbiamas Vyskupe, kaip sekėsi bendradarbiauti su Lietuvos mokslo ir kultūros atstovais rengiantis M. Mažvydo “Katekizmo” jubiliejaus minėjimui? Kiek suprantu, daugiausia teko bendrauti su prof. Domu Kaunu?

Prof. Domą Kauną pažįstu jau kelerius metus, nuo tada, kai jis čia lankėsi Mažosios Lietuvos fondo suvažiavimo metu. Be to, jis spalio 26 d. evangelikų-liuteronų Tėviškės bažnyčioje dalyvavo M. Mažvydo “Katekizmo” minėjime. Tada mūsų choras giedojo M. Mažvydo giesmes, skaitėme ištraukas iš “Katekizmo”, sakiau pamokslą apie M. Mažvydą. Prof. Domas Kaunas mums perdavė sveikinimus.

Sprendžiant iš prof. Domo Kauno bei Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vedėjos Silvijos Vėlavičienės komentarų, jiems didelį įspūdį paliko susitikimai su Amerikos lietuvių bendruomene. O koks Jūsų įspūdis iš jubiliejinių renginių?

Aš pritariu jų pasisakymams. Jie atskleidė mūsų tautos dvasines šaknis, daug įnešė į jubiliejinius renginius. Buvome kvietę iš Klaipėdos universiteto bažnyčios istoriką, kad jis mums perteiktų M. Mažvydo “Katekizmo” religinę prasmę. Bet klaipėdietis neatvyko. Todėl mane “įkinkė”, reikėjo paskaitėlęs skaityti. Dabar vykstu į Torontą atstovauti Mažvydo “Katekizmo” dimensijai. Žodžiu, veikiame vieni kitus papildydami.

Kokios galimybės šį bendradarbiavimą plėtoti? Lietuvoje daugiau žinome apie užsienio lietuvių katalikų veiklą. O kiek stiprūs evangelikai-liuteronai?

Evangelikų-liuteronų bažnyčia išeivijoje yra palyginus silpna. Kadaise buvome gerokai stipresni, turėjome gal 10 tūkst. narių. Dabar mažiau pusės to. Yra trys aktyvūs dvasininkai Šiaurės Amerikoje, du -Vakarų Vokietijoje. Mūsų parapijos mažos, bet joms stengiamės patarnauti žodžiu, sakramentu ir sielovada.

Esame atviri naujoms idėjoms

Praėjusiais metais mes minėjome savo organizuoto gyvavimo išeivijoje sukaktį. Buvo didelis įvykis išeivijos bažnyčiai. Dabar štai Mažvydo “Katekizmas”. Rengiamės 2000 metais minėti krikščioniškosios bažnyčios jubiliejų. Ieškome naujų idėjų, kokie tie renginiai turėtų būti. Dar neaišku, kaip viskas vyks, bet greičiausiai tai bus kitas mūsų projektas.

Atidarant šį Mokslo ir kūrybos simpoziumą prezidume matėme katalikų vyskupą Paulių Baltakį ir evangelikų-liuteronų vyskupą Hansą Dumpį. Ar taip pat kaip aukštieji bažnyčos hierarchai bendradarbiauja ir šios dvi religinės bendruomenės? O gal esate labai atskirti?

Mes sueiname, bendradarbiaujame kultūriniuose renginiuose, tokiuose kaip simpoziumas, kaip M. Mažvydo “Katekizmo” minėjimas. Religijos reikaluose veikiame gana skirtingai - kiekviena bendruomenė atskirai savo srityje. Viešuose renginiuose, kiek mus jungia Lietuva, išeivijos kultūriniai sumanymai, tiek mes bendradarbiaujame. O religiniuose reikaluose labai retai ką nors bendrai darome. Prieš tai Čikagoje vykusiame simnpoziume buvo ekumeninės pamaldos, kuriose man teko sakyti pamokslą, o vyskupas P. Baltakis pravedė liturgiją. Gražiai praėjo. Manęs kartais klausia, kada ekumeninės pamaldos bus šį kartą? Atsakau, kad simpoziumo Taryba šiemet nusprendė ekumeninių pamaldų nerengti. Kiekviena konfesija atskirai laikys savo pamaldas.

Martynas Mažvydas buvo reformacinio judėjimo religijoje atstovas. Ar priklausomybė vienai ar kitai religinei konfesijai nulemia Jūsų vertinimus?

Mažvydas yra visos tautos bendras paveldas. Aišku, jis evangelikų- liuteronų kunigas, ir to mes negalime nutylėti. Čia M. Mažvydo savitumas, jo “Katekizmo”, giesmių ir viso to, ką jis yra parašęs, išleidęs. Tačiau tai - bendras tautos paveldas, ir mes jo nesisaviname. Norime, kad “Katekizmo” religinė reikšmė būtų taip pat paminėta - ne vien jo literatūrinė, istorinė, kultūrinė, morfologinė ar poetinė vertė. Religinis aspektas taip pat turi būti primintas, iškeltas. Štai kodėl ir man teko truputį pakalbėti M. Mažvydo “Katekizmui” skirtuose renginiuose.

Suprantu ir dėkoju už paaiškinimus. Buvo labai malonu.

Autoriaus nuotraukose:

Vilniaus universiteto Knygotyros katedros vedėjas prof. Domas Kaunas.

Prof. Domas Kaunas diskutuoja su Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku dr. Žibartu Jackūnu.

Simpoziume vyskupas išeivijos lietuviams Jo Ekscelencija Paulius Baltakis, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto dekanas doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas ir dr. Adolfas Damušis.

Pirmajai lietuviškai knygai skirta paroda keliavo po JAV lietuviškąsias apylinkes.

Ekspozicijos Jaunimo centre Čikagoje kampelis.