Adomas Mickevičius - lenkas, lietuvis - europietis
Habil. dr. Vincas Būda
Taip pavadintas Švedijoje, Lundo mieste, šių metų balandžio 4 d. vykęs iškilmingas simpoziumas, skirtas žymiojo poeto 200 metų jubiliejui pažymėti. Simpoziumą lydėjo Adomo Mickevičiaus literatūrinio muziejaus Varšuvoje surengta paroda, kurios stenduose - poeto gyvenimo ir kūrybos momentai. Simpoziumui parinkta labai iškilminga aplinka - jis vyko buvusioje Lundo vyskupų rezidencijoje, dabar priklausančioje Lundo universitetui. Nors iš pažiūros tai kuklus laiko nublukintų raudonų plytų triaukštis mūras, toks, kokių daug Lundo senamiestyje, tačiau jo interjeras išsiskiria santūria prabanga: senovinėmis figūrinių koklių krosnimis, meniškai dekoruotomis lubomis, nuo XVII a. iki šių laikų dailininkų tapytomis drobėmis papuoštomis sienomis. Tokioje taurioje, susikaupti skatinančioje aplinkoje ypač įtaigiai skambėjo Adomui Mickevičiui, jo gyvenimui ir kūrybai, o kartu - ir Lenkijai bei Lietuvai - skirti pranešimai.
Oficialūs simpoziumo organizatoriai - Lundo universiteto Slavistikos institutas bei vienas iš dviejų Švedijoje veikiančių Lenkijos generalinių konsulatų (Malmės mieste). Auditorijoje - švediškai, lenkiškai ir lietuviškai besišnekučiuojanti publika. Ryškiausias pastarosios bruožas - Adomo Mickevičiaus pagerbti atėjusi autentiškais lietuviškais tautiniais drabužiais pasipuošusi vyriausia Lundo lietuvaitė - Aldona Bröland, tuo kostiumu gražiai pabrėždama Adomo Mickevičiaus gyvenimo lietuviškuosius motyvus. Simpoziume skambėjo Adomui Mickevičiui skirti penki pranešimai. Nors simpoziumas oficialiai ir nebuvo pavadintas tarptautiniu, tačiau pranešimus pateikė trijų šalių autoriai. Be Švedijos literatūrologų iš Lundo ir Upsalos universitetų, Danijos Kopenhagos universiteto, švedų kalba pranešimus skaitė ir Lietuvos atstovė Sigutė Radzevičienė (Vilniaus pedagoginis universitetas). Ji, beje, Lundo universiteto studentams jau treti metai švediškai dėsto lietuvių kalbos, o pastaruoju metu - dar ir kultūros dalykus.
Įdomus jau pats šio simpoziumo pavadinimas, nusakantis Adomo Mickevičiaus santykį su nūdienėmis dviejų kaimyninių šalių kultūromis. Būtent tokį pavadinimą simpoziumui pasiūlė Slavistikos instituto mokslinis kolektyvas, kuriame dirba gana daug išeivių iš Lenkijos, lenkų kilmės filologų.
Iškilmingąjį simpoziumą ir parodą atidarė Lenkijos konsulato Švedijoje generalinis konsulas P. Krzystof Lozinski. Pirmajame (įžanginiame) pranešime Lundo universiteto Slavistikos katedros docentė Barbara Tornquist-Plewa supažindino su svarbiausiomis Adomo Mickevičiaus gyvenimo datomis, kūrybine ir kitokia jo veikla, su kultūriniu ir istoriniu laikmečio fonu, su Lenkijos-Lietuvos valstybės istorijos momentais. Kopenhagos universiteto dr. Krzystof Stala pranešime Mickevičius ir jo kūrybos interpretuotojai. Kelios mintys apie Mickevičiaus recepciją lenkų kultūroje apžvelgė visas svarbiausias literatūros mokslo koncepcijas, nagrinėjančias poeto kūrybą, palygino kaip nevienodai į Adomo Mickevičiaus kūrybą ir jo asmenybę buvo žiūrima visais laikais ir net dabar.
Doc. Sigutės Radzevičienės tema - Mickevičius ir Lietuva. Jos pranešimas bene labiausiai sudomino auditoriją, nes sulaukė daugiausia klausimų. Ji nagrinėjo A. Mickevičiaus kūrybos istorines, kultūrines ir dvasines ištakas, jo gyvenimo laikotarpiu iki tremties iš Lietuvos - su kuo bendravo, kas įtakojo jo asmenybės formavimąsi, taip pat klausimą apie tai, kaip Adomas Mickevičius interpretuojamas lietuvių literatūros moksle. Šį pranešimą numatoma išversti į anglų kalbą ir paskelbti periodiniame Lietuvos mokslininkų sąjungos leidinyje Revue Baltique.
Kaip visiškai lygus su kur kas vyresniais ir labiau tituluotais kolegomis pranešimą Literatūra ir karas. Tautos kovų poetinis vaizdavimas A. Mickevičiaus ir J. L. Runebergo kūriniuose simpoziumui pateikė visai ne filologas, o Lundo universiteto ekonomikos mokslų magistras, auditorijai pristatytas kaip lenkų literatūros entuziastas, Magnus dOlenburg. Jis rado daug įdomių atitikmenų - ir ne vien kūryboje, bet ir asmenybių bruožuose, kuriuos, matyt, panašiai suformulavo laikmetis. Pranešimo teiginius jis ypač įtaigiai parėmė pasitelkdamas vaizdinę medžiagą - skaidres su kūrinių citatomis.
Upsalos universiteto (Švedija) docentas Andrzej Nuls Uggla, pats negalėdamas dalyvauti simpoziume, atsiuntė pranešimą Adomas Mickevičius ir švedų romantizmas. Jį perskaitė studijų rektorius Terho Paulsson. Pranešime buvo išryškinti lenkų ir švedų romantizmo skirtumai, ypač sąlygoti skirtingo dvasinės ir religinės kultūros fono. Simpoziume pristatyta ir šiemet švedų kalba pasirodžiusi to paties autoriaus knyga Švedija ir lenkų poetai - nuo Mickevičiaus iki Milošo (o, kaip pažįstami ir artimi mums abu šie vardai!).
Būtina paminėti ir tai, kad poezijos mėgėjai, skaitantys švedų kalba, yra gana neblogai susipažinę su Adomo Mickevičiaus kūryba. Pirmieji jo kūrinių vertimai į švedų kalbą pasirodė dar XIX a. pabaigoje. Net tris kartus yra verstas ir leistas Ponas Tadas (tiesa, visi trys poemos vertimai nėra ištisi), išversti Krymo sonetai, nemažas meilės lyrikos ir tekstų romansams pluoštas.
Prieš du šimtmečius gimęs poetas svarbiausius savo kūrinius: Ponas Tadas, Vėlinės, Gražina, Konradas Valenrodas, Krymo sonetai ir kitus - sukūrė ne Lietuvoje, o gyvendamas tremtyje - nuo 1824-ųjų. Prabėgo nemažai laiko, tačiau nuo savo poezijos gerbėjų Adomas Mickevičius šiuo metu nėra labai nutolęs. Tai vaizdžiai liudija pusdienis Lunde, skirtas poeto gyvenimui ir kūrybai. Renginys prabėgo labai greitai. Adomo Mickevičiaus 200-ąsias gimimo metines paminėti rengiamasi ir Švedijos sostinėje Stokholme. Norėtųsi tikėti, kad ir ten lietuviškieji motyvai skambės taip pat ryškiai greta lenkiškųjų, kaip jie skambėjo Lunde. Beje, kadangi šiemet į pasaulinės reikšmės minėtinus renginius UNESCO įtraukė ir Adomo Mickevičiaus jubiliejų, tad jam skirtų renginių (tarp jų ir mokslinių konferencijų bei simpoziumų), tikėkime, bus dar ne vienas.