Džiugina, kad 1997 m. Lietuvos Vyriausybė pirmą kartą “Eurofakulteto” veiklos finansavimui rudens semestrui skyrė 85 tūkst.ekiu. Toks aktyvus Lietuvos Vyriausybės susidomėjimas “Eurofakulteto” veikla atvėrė kelius Lietuvos atstovams dalyvauti planuojant ir kontroliuojant “Eurofakulteto” veiklą. Didžioji lėšų dalis skiriama tai šaliai, kurios finansiniai įsipareigojimai programai yra didesni. Šia prasme Baltijos šalys yra konkurentės. Deja, lydere tarp Baltijos šalių lig šiol buvo ir toliau lieka Estija. Tai pasiekti padėjo ypač palankios ir racionalios estų Vyriausybės pozicijos. Pavyzdžiui, 1997-1998 m. Estijos Vyriausybė “Eurofakulteto” jauniems dėstytojams rengti teisės, ekonomikos ir politikos mokslų srityse, siekdama sustabdyti “protų nutekėjimą” iš akademinės sferos į privatų sektorių, papildomai skyrė 325 tūkst. ekiu. Be to, Estijos Vyriausybė rėmė įkuriant modernų ir šiuolaikišką keturių aukštų “Eurofakulteto” centrą Tartu universitete.

Šiuo keliu žengia ir Latvijos Vyriausybė. Todėl Latvijos universiteto “Eurofakulteto” centras ne tik disponuoja šiuolaikiška mokslo ir mokymo infrastruktūra, bet ir nuo 1997 m. rugsėjo mėnesio pradėjo realizuoti Europos akademinius standartus visiškai atitinkančią ekonomistų rengimo programą.

X- ajame “Eurofakulteto” Vadovaujančio komiteto posėdyje buvo svarstoma galimybė “Eurofakulteto” veiklą plėsti ir geografiškai, palaipsniui į jį įtraukiant ir Kaliningrado universitetą. Kaliningrado universitetas, kaip paramos recipientas, taptų dar vienu konkurentu Vilniaus universitetui. Dėl šios priežasties Lietuvos susidomėjimas programos tęstinumu ir jos sėkme šiuo metu itin svarbus. Todėl turi būti didinamas “Eurofakulteto” veiklos finansavimas, planuojamas keleriems metams į priekį, aiškiau įvardinamas valstybės biudžete. Šalys donorės delsia skirti lėšų “Eurofakultetui” finansuoti, laukdamos konkrečiomis finansinėmis injekcijomis paremto signalo iš Baltijos šalių Vyriausybių.

Tarptautinių programų lėšų naudojimo rezultatyvumą aptarsime pagal etapus. Šių etapų išskyrimo pagrindas akademiniai mokslo metai.

I etapas (1993 m. ruduo - 1994 m. vasara). Šio etapo pradžia -1993 m. ruduo, kai realiai Lietuvoje pradeda veikti tarptautinės programos. Šiuo laikotarpiu pagrindinis dėmesys kreipiamas studijų programų, pradedant bakalauro ir baigiant daktaro, reformai bei modernizavimui, lyginant jas su Europos akademiniais standartais. Studijų lygį buvo mėginama kelti trumpalaikėmis 1-2 mėnesių dėstytojų stažuotėmis užsienyje, “žaibo kursais” (crash courses) pedagoginiam universitetų personalui, dviejų savaičių trukmės vasaros stovyklomis ir pan.

Daug dėmesio skiriama ir regioniniam bendradarbiavimui mokslo ir technologijų srityje su Vidurio ir Rytų Europos šalimis. Lietuvos mokslininkai drauge kuria bendrus mokslinių tyrimų projektus ekonomikos, Europos integracijos, finansų politikos ir mokesčių reformos, žemės ūkio, aplinkos apsaugos, transporto ir ryšių, energetikos, regioninės politikos bei kitose srityse. Galimybė dalyvauti tarptautiniuose projektuose leido išsaugoti mokslo potencialą mokslo ir studijų institucijose, sėkmingiau vykdyti reformą politikos, ekonomikos bei socialinėse sferose, siekiant narystės Europos Sąjungoje.

II etapas (1994 m. ruduo - 1995 m. vasara). Ypač pabrėžiama mokslinių tyrimų svarba mokslo ir studijų institucijų pertvarkai. Toliau modernizuojamos studijų programos, numatomos ir perkvalifikavimo programos anksčiau baigusiems asmenims. Pertvarkytoms studijų programoms įdiegti steigiamos naujos laboratorijos ir mokymo centrai. Mėginama kurti bendras duomenų bazių sistemas Lietuvos aukštųjų mokyklų bibliotekoms. Jau šiuo etapu tarptautinės programos skatino ir struktūrinę aukštųjų mokyklų pertvarką kaip bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Europos Sąjungos aukštųjų mokyklų prielaidą.

Jau pirmuoju etapu paaiškėjo, kad mokslo ir studijų gerinimas trumpalaikėmis dėstytojų stažuotėmis užsienyje - neperspektyvus ir ekonomiškai neefektyvus kelias. Galima būtų išskirti tris pagrindines priežastis.

Pirma, ne visi dėstytojai gali išvykti net trumpam laikui (netektų pragyvenimui dar būtino papildomo uždarbio).

Antra, dėl mokslinės metodologijos pagrindų stokos ne visi dėstytojai yra imlūs susidūrę su šiuolaikinio mokslo paradigmomis.

Trečia, naujų mokymo technologijų įsisavinimo problema. Jų neįmanoma įsisavinti vien tik bibliotekose, o aukštos kvalifikacijos specialistų stokojame.

Dėl šių priežasčių pradėta vykdyti dėstytojų-partnerių programą. Dėstytojai klausytojų teisėmis lanko vizituojančių profesorių paskaitas bei seminarus, įsisavina dabartinį mokslo žinių lygį, atitinkantį studijų turinį, bei įvaldo šiuolaikinę mokymo techniką, parengia analogiškus kursus lietuvių kalba. Taigi Lietuvos profesoriai mokosi “realios auditorijos” sąlygomis. Galutinei parengiamųjų kursų “poliruotei” geriausi dėstytojai konkurso tvarka yra siunčiami trumpalaikėms stažuotėms į užsienio universitetus. Stažuotė šiuo atveju tik vainikuoja nuveiktą darbą.

Lietuvos studentai taip pat įgyja galimybę alternatyviai rinktis vizituojančių dėstytojų skaitomus kursus. Periodiškai pradėtos rengti mokslinės-metodinės konferencijos. Lietuvos pedagoginiam ir pagalbiniam personalui rengiami anglų kalbos kursai. Pavyzdžiui, “Eurofakulteto” programa padėjo perkvalifikuoti Vilniaus universiteto anglistus, parengti juos mokyti pagal Didžiojoje Britanijoje naudojamas akademines anglų kalbos programas. Nuo 1995 m. pavasario analogiška programa pradėta diegti ir vokiečių kalbai mokyti.

III etapas (1995 m. ruduo - 1996 m. vasara). Aukštųjų mokyklų ryšių su aplinka nustatymas ir jų vystymas buvo vienas iš svarbiausių tarptautinių programų objektų šiuo etapu. Aukštųjų mokyklų ir jų aplinkos (mokyklų, mokymo ir konsultacinių centrų, smulkaus ir vidutinio verslo įmonių, Pramonės ir prekybos rūmų, mokslo institutų, bibliotekų, profesinių asociacijų, ligoninių) bendradarbiavimas įgalino Lietuvos aukštąsias mokyklas pertvarkyti studijų programas, atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius. Kai kurios modernizuotos studijų programos jau tampa fakultetų kasdienybe. Šiuo laikotarpiu toliau sėkmingai tęsiama dėstytojų-partnerių programa, studentams sudaromos sąlygos praktikai atlikti.

IV etapas (1996 m. ruduo - 1997 m. vasara). Pradedama studentų-tyrėjų programa, pagal kurią konkurso keliu atrinktos studentų grupės, vadovaujamos vizituojančių dėstytojų, vykdo intensyvius mokslo tiriamuosius projektus. Studentų akademinių mainų pagrindinis tikslas buvo pilnas studijų trukmės užsienyje akademinis pripažinimas, taip pat akademinių kreditų sistemų vystymas ir taikymas. Mokslo ir tiriamųjų projektų vykdymui sukuriama stipri techninė bazė, rengiamos tarptautinio taikomojo pobūdžio pereinamojo laikotarpio valstybių patirties apibendrinimo konferencijos. Rengiamuose studentų mobilumo projektuose dėmesys kreipiamas į du pagrindinius aspektus.

Pirma, "Erasmus" programos akademinių mainų tinklo plėtimas, įjungiant į jį Lietuvos aukštąsias mokyklas.

Antra, Europos akademinių kreditų sistemos diegimas ir lyginimas su akademinių kreditų sistemomis. Šiuo atžvilgiu - tai akivaizdi parama Lietuvos aukštosioms mokykloms dalyvauti Europos Sąjungos “Socrates” programoje.

Struktūriniai tarptautinių programų projektai taip pat rėmė akademinius mainus tarp Lietuvos ir Europos Sąjungos aukštųjų mokyklų. Pavyzdžiui, per šį laikotarpį vien tik “Tempus” programa parėmė 815 akademinių išvykų iš Lietuvos į Europos Sąjungą ir 570 išvykų iš Europos Sąjungos į Lietuvą.